Prieš beveik 17 metų (2005-ųjų liepą) su Kijevo Globalinių strategijų instituto direktoriumi, ukrainiečių politologu Vadimu Karasiovu iš pradžių nebeegzistuojančiame savaitraštyje „Laikas“, vėliau ir „delfi“ publikavome dviejų tekstų ciklą „Suskilę slavai“. Išeities tašku pasirinkome aplinkybę, jog Vidurio ir Rytų Europoje gyvenančios slavų tautos besivienijančiame pasaulyje į gerovę mėgina brautis įvairiais keliais. Kai kurios – pavyzdžiui, slovėnai – jau gyvena palyginti gerai, bet netrūksta slavų, tebegyvenančių sovietų imperijos ilgesiu.
Pasak V. Karasiovo, slavų tapatybė egzistuoja, tačiau ji daugeliu atžvilgių gožiama ir net naikinama stipresnių tapatybių. Pirmiausia tai religinis identitetas, pavyzdžiui, lenkai, katalikiška tauta, gerokai skiriasi nuo tautų, kuriose religinis faktorius ne toks galingas. Balkanuose irgi gyvena slavai, tačiau yra ir Balkanų regiono tapatybė, turint galvoje sudėtingą šio regiono istoriją, kuri atskiria čia gyvenančias tautas nuo kitų slavų.
Dar vienas dalykas – istorinė kiekvienos tautos raida ir patirtis. Slavai čekai formavosi veikiami vokiškos bei austrų kultūros ir tikriausiai labiau linkę solidarizuotis su kaimyninėmis Vokietija, Austrija, Vengrija negu su Rytų Europos slavais, juolab Rusija.
Gal ir yra bendrumo tarp visų slavų, bet dabar tai susiję veikiau su istorija. Jei kas sugalvotų kurti slavų konfederaciją – nepavyktų ir dėl to, kad dabartiniai slavai neturi vienijančios šalies, savotiškos valstybės-magneto, aplink kurią galėtų vienytis.
Taip atrodė reikalai prieš 17 metų.
Pirmiausia nurodytina, jog kurti bent kiek subalansuotą tekstą kategoriškai nebalansuotais laikais sudėtinga. O ir kažin ar prasminga, turint galvoje aplinkybę, jog pirmoje šio teksto pastraipoje pateiktas fragmentas – ne tik slavų pasaulyje jau nebe išimtis. Viskas jau kategoriškai atvirkščiai. Šastelėjus į čia ir dabar pirmiausia krenta į akis faktas, jog slavų skilimo praktika drastiškai apnuogina bet kokias / visas tamsiausias žmogiškosios prigimties puses.
