Užrašai ant servetėlės suskilinėjusioms lūpoms šluostyti

Pasaulio antinksčiai išskiria adrenaliną, aš žiūriu, kaip prisiimi jį lyg savą, nes kitaip nemoki ir nemokyta. Pastebiu, kad kai pavargsti ir išalksti, mes tampam panašios – vienodi nuogi užaugę vaikai su plaukuose įsivėlusiais pušų spygliais ir keliom neištirpstančiom snaigėm, glostantys savo pašiurpusią odą, prašantys jos netyčia neįskilti; mūsų gyvybės indas turi savybę greitai ištuštėti vos tik truputį prarėžus plonytį keleto audinių sluoksnį; prarėžti įmanoma ir liežuviu.

Tau nuo blakstienų trupa juodas vandeniui atsparus tušas, tuo pačiu metu kažkur Anduose trupa kalno viršūnė, nedideli akmenys be garso ir galo krenta žemyn. Kažkam gal ir nesuprantama, kuo tavo blakstienų tušas panašus į tuos Andus, bet aš rami – man viskas aišku.

Jau trys savaitės, kai tau nepraeina bukas pilvo skausmas, jau trys savaitės, kai aš guldamasi miegoti galvoju apie žodį iš raidės V – suplanuoju tau daug vizitų pas gydytojus ir kiekvienam tų gydytojų nuo liežuvio nutrinu gebėjimą tarti garsą v. Dabar mes saugios.