Noriai dar oro uoste maukšlinuosi veido kaukę (Švedijoje nereikalaujama, tačiau „Ryanair“, būdamas JK vežėju, to reikalauja, na ir, žinoma, Lietuvoje galioja Lietuvos kaukių taisyklės) ir nuolankiai stoviniuoju prie laipinimo vartų – lėktuvas vėluoja išvykti, bet net tas laukimas manęs neišmuša iš vidinio balanso. Išskrendam.

Mano gyvenime tai yra, ko gero, koks tūkstantis kažkelintas skrydis. Vieną kartą įdomumo dėlei pabandžiau bent preliminariai susirašyti ir suskaičiuoti, kiek kartų, kur ir kada esu skridusi, nes, kaip žinia, ikigūgliniais laikais tuos dalykus reikėjo fiksuoti pastoviai. Tą, beje, ir skrupulingai vykdžiau ir nuosekliai fiksavau savo sąsiuviniuose, užrašų knygelėse ir dienoraščiuose, tačiau per dvidešimt keliavimo metų net ir tokia kontrolės freakė kaip aš gebėjo pamesti kontrolę. Kažkur aplink praeitą rudenį pasiekiau savo tūkstantąjį skrydį. Iš esmės nelaikau to savo pranašumu, nesigiriu, bet labai didžiuojuosi.

Ir štai pagaliau – mano gimtasis miestas. Kauno oro uoste išgriūnu su lagaminu į lauką, einu taksi link. „Čia akytės?“ – sako vairuotojas

Šaltinis
Temos
Griežtai draudžiama Delfi paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Delfi kaip šaltinį.
www.DELFI.lt
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją (4)