Po daugybės metų Rusijoje prabilo SSRS mirties bausmės nuosprendžius vykdęs vyras: nusikaltėliams sakydavo „einame į kabinetą“

Lietuvoje nuo Nepriklausomybės atkūrimo iki mirties bausmės sustabdymo 1996 metais, ji buvo įvykdyta 7 nuteistiesiems. Paskutiniam jų – „Vilniaus brigados“ vadeivai Borisui Dekanidzei. Kaip buvo vykdomos mirties bausmės – iki šiol sklando daugybė legendų. Pavyzdžiui, buvo manoma, kad Pabaltijyje apskritai nebuvo vykdoma aukščiausia bausmė, todėl nuteistieji myriop iš Lietuvos, Latvijos ir Estijos buvo vežami sušaudyti į Minską. Iš tikrųjų mirties nuosprendžiai buvo įvykdyti tose šalyse, tik vykdytojai buvo kviečiami iš kitur. Daugiausiai iš Azerbaidžiano. Vienas jų – daugiau nei pustrečių metų budelio pareigas ėjęs Chalidas Junusovas papasakojo, ko iki šiol negali pamiršti.

Mirties nuosprendis buvo paskelbtas šešėlinės valiutų rinkos „karaliams“

SSRS mirties bausmių vykdymo tema buvo įslaptinta. Tiesioginiai šio proceso dalyviai privalėjo pasirašyti „neatskleidimo susitarimą“.

Po Stalino mirties represijos baigėsi, bet nusikaltėliams mirties bausmė išliko kaip atgrasymo priemonė. Tiesa, tada didžiausia laisvės atėmimo bausmė buvo sumažinta nuo 25 iki 15 metų. Taip pat panaikinta sąvoka „liaudies priešas“, o mirties bausmė pripažinta kaip „išskirtinė ir laikina“ ir buvo taikoma tik už ypač pavojingus nusikaltimus.

Tačiau vėlesniuose baudžiamuosiuose įstatymuose padaugėjo nusikaltimų, už kuriuos buvo numatyta mirties bausmė. Be tokių veikų kaip tėvynės išdavimas, šnipinėjimas ir žmogžudystė, SSRS mirties bausmė buvo nustatyta ir už turto grobstymą ypač stambiu mastu, spekuliaciją valiuta.