Dalykas toks, kad švedai šventai, kaip Tėve mūsų, Ave Marija ar dar kokius norite čia šventus tekstus ir citatas panaudoti, visada laikosi jiems tiksliai apibrėžtų duotų nurodymų. Įsivaizduokite vidutiniškai paklusnų vaiką, toks lyg kažkiek padūkęs, bet paklusnus. Dabar įsivaizduokite visišką neklaužadą, einantį sienom ir prieštaraujantį bet kokioms taisyklėms. Ir dabar įsivaizduokite vaiką – nerdą, nevaikišką, ne pagal metus brandų (kas šiaip jau ne visada yra signalas, kad vaikas genijus, galbūt vaikas emociškai ir fiziškai abjuzinamas) – kuris visada, be išimčių, gerte geria kiekvieną jūsų – valdovo, jo gyvenimą dominuojančio visažinio, žodį, iš anksto jau žino, ką norite pasakyti, ir nuolankiai vykdo absoliučiai visus jūsų įpareigojimus ir pastebi kiekvieną jūsų krustelėjimą. Toks vaikas nėra dažnas variantas, ir greičiausiai jis turi kažkokių psichoemocinių problemų arba patiria smurtą, nes visi normaliai auginami vaikai nori bent šiek tiek, bent minimaliai paprotestuoti.
