Praėjus lygiai mėnesiui po to, kai Sarajave bosnis studentas Gavrilo Principas per antrą pasikėsinimą į Austro-Vengrijos imperatoriaus įpėdinį erchercogą Franzą Ferdinandą pademonstravo išskirtinį taiklumą ir dviem šūviais užmušė ir įpėdinį, ir jo žmoną, 1914 m. liepos 28 d. prasidėjo karas, virtęs Pirmuoju pasauliniu.
Į JAV iš karo epicentre atsidūrusios Lietuvos pasipylė vienas už kitą graudesni laiškai emigravusiems artimiesiems.
Tėvai – sūnui: Mes, tėveliai, sveikiname tave sūneli Vincentėli ir taipgi sveikiname mes visi broliai ir seseles... Dabar gal jau paskutinį kartą atsisveikiname, nes daugiau jau nesimatysim šiame krašte. Pas mus didelės karės. Da nesimuša, bet iš mūsų jau viską atėmė. Nuo 16 iki 43 metų visus vyrus išvarė. Gyvulius ir visą maistą atėmė. Jau neturim ką valgyti ir badu mirštame. Katrie likome, turėjome susikast į žemę ir laukiame mirties... Sudie, sudie, tariam apsilieję ašaromis, gal daugiau nesimatysime...
Tėvai – sūnui: Šiuomi mes tėveliai pranešame nelaimingą žinią jumis, kad mūsų šalis ašaromis paplūdo, kaip girdėt pas mus iškilo baisi kare. Caras suėmė nuo žmonių arklius, vežimus ir pačius žmones, vienus į karę, kitus abazan ir visokiems darbams kaip ve: kanalų kasti, išvarė net merginas ir moteris, žodžiu sakant visus, tik moteris prie mažų vaikų palieka. Sau nėra kada dirbt ant pragyvenimo, kad ir paimam ką dirbt, tai ir tas iš rankų puola.
Konstancija – Juozapėliui: Linkiu Tamstai geros sveikatos prašydama Dievą vargti vienam atskiram, jau nebeturim nodiejos benesusitikti šioje ašarų pakalnėje. Mūsų karalius pradėjo vainą su Prūsu ir išvarė į vaina visus.
Nemažai tokių laiškų juos gavusieji perdavė JAV leistiems lietuviškiems laikraščiams ir dabar daugiausia dėl šių laiškų galima įsivaizduoti, kaip žmonės Lietuvoje sutiko karą, ir pamėginti atkurti pirmąsias jo dienas
