Kodėl Lietuvoje vyrauja tokios nuotaikos ir kodėl demokratinė krašto raida nesukuria progreso – nei moralinio, nei politinio, nei ryškiau paprastam žmogui pastebimo – ekonominio? Politinis egoizmas – gal būt tai priežastis? Neužaugo politikų karta, ateinanti tarnauti ir puošti Lietuvą. Taip pat neužaugo ir žurnalistų generacija, pribrendusi analogiškiems darbams. Užaugo nemažai vaikiškų gaidžių peštukų (a‘la Masiulis), nemažai ciniškų ostapų benderių (a‘la Viktoras) ir nemažai nesąmoningų, užsakomųjų žurnalistų bei politikų, pilančių pamazgas į kairę ir į dešinę. Politikai į seimo (siemens) areną ateina vis nykesni, chamiškesni, padoresniam žmogui nesudaromos jokios sąlygos būti visuomeniškai aktyviu, realizuotis krašto valdyme. Kodėl yra taip? Arba tu priklausai klanui ir esi, arba tavęs nėra.
Amerikos rinkimų sistema remiasi keliais labai paprastais principais – pastoviai ir aktyviai ieškoma naujų veidų, kurie galėtų atnaujinti partinį gyvenimą. Radus kur nors provincijoje tinkamą ir dar mažai žinomą lošėją, jis paruošiamas ir greitai metamas į didijį žaidimą. Ir kitas principas – neužsisėdėjimas valžioje, net tie patys veidai ilgainiui tiesiog nusibosta. Pabuvai vieną, gal dvi kadencijas ir traukiesi, duodi kelią nematytiems veidams, naujoms iniciatyvoms. Taip krašto politika nesensta, netampa nusibodusia rutina, atsiranda azartas, šviežumas, idėjų kova.
Lietuvos politinė sistema totaliai brežnevinė-monolitinė. Yra nomenklatūrinės partijos ir jų bemaž nekintantys lyderiai su dviem-trim amžinais ir visiems matomais pilkaisiais kardinolais. Ir viskas! O toliau – pilka manipuliuojamų ir gąsdinamų, papirkinėjamų rinkėjų masė, neturinti praktiškai jokių šansų prasimušti aukštyn, karjeros laiptais. Žinanti, kad jų idėjos niekad nebus išgirstos, reikalingos, į jas nebus atsižvelgta. Taigi – demokratija neveikia, nėra upės tekėjimo, tik pelkė. Tik išdidžiai stovinčios faraonų piramidės, su vis tomis pačiomis mumijomis, išstatomis viešam parodymui. Taip Lietuvos politinė sistema tampa zombiška, nekūrybiška ir nebeįdomia, verčiančia jaunesnius, dar patriotiškai nusiteikusius žmones krautis lagaminus, nes čia nėra ką veikti.
Įsivaizduokime jauną aktyvų konservatorių - tarkim, kokį nors tauragiškį, kuris galėtų daug naujų idėjų pasiūlyti, kuris yra nematytas ir patrauklus, kurio šviesūs darbai rajone yra gerai žinomi. Bet jis žino, kad pro Kubiliaus-Juknevičienės-Razmos neklaidingą tiesą bei išmintingą (amžinąjį) vadovavimą prasprūsti bus neįmanoma. Tad geriau nė nesikišt į tuos reikalus. Tą patį galima pasakyt ir apie socialdemokratus - kas ten beliks, kai nebebus amžino ir nepakeičiamo A.Brazausko?
Tokiuose nuobodžiuose politiniuose šachmatuose, atsiranda liaudį adrenalizuojantys chamai – siūlantys pažaisti visiems suprantamą „durnių“. Tai populistai, įgyjantys labai daug šansų ateinančiuose rinkimuose ir vėliau - Lietuvos reikalų tvarkyme. Kartais tai yra tiesiog svetimtaučiai melagėliai, turintys akivaizdžių savanaudiškų interesų savo firmoms. (Gerai dar - jei jie neturi kokių nors sąmoningų įsipareigojimų kurios nors svetimos valstybės spec.tarnyboms...) Ir todėl jie ramiai veržiasi į valdžią ciniškai šypsodamiesi ir tyčiodamiesi iš Lietuvos prezidento bei kitų valdžios institucijų. Šios situacijos nepakeisime ją kritikuodami ar piktai šaipydamiesi – kas moka vardą savo parašyt teisingai, o kas ne... Tai gal būt jiems net naudinga – tu pyksti, vadinasi - tu neteisus! Ramus Viktoras dažnai laimi paprastų rinkėjų akyse prieš susierzinusius lopatologus...
O situaciją lengvai pakeisti galėtų tik nauji, gražūs politikai, pakeičiantys pabodusius. Naujos idėjos, ateinančios iš apačios. Tai gal vienintelis šansas neatiduoti savo Lietuvos neaiškiems svetimtaučiams, nes dauguma Lietuvos rinkėjų yra paprasti žmonės, dažnai sergantys sovietine „gerų laikų“ nostalgija. Jiems reikia duonos (ledų) ir žaidimų (naujų žaidėjų).
P.S. Manau, kad šioje situacijoje bene vienintele jėga, dar galinti pasipriešinti šiam ciniškam politinės realybės šou yra konservatoriai, jei jų vadovai sugebės atsiplėšti nuo savo patogių vadovų kėdžių ir sukurti pirmą Lietuvoje gyvą partiją, kur iniciatyva ateina iš apačios, kur gerbiami paprasti žmonės ir jų yra klausoma. Kur pirmojo ešalono kadrų kaita yra natūralus bei skatintinas dalykas.