Tačiau jei jūs paklaustumėte to paties žmogaus šeimos aplinkybėmis „ko tau reikia?“, jis atsakys kitaip. Ir vadinti tai „melavimu“ jokiu būdu negalima.
Tarkime, jis atviraudamas pasakys: „noriu pailsėti“ arba „nusipirkti naują „Toyota““, „žentui metas pirkti žemės sklypą“ arba „noriu pagaliau jaustis laimingas asmeniniame gyvenime“. Ir tai nepaneigia, kad žmogus kalbėdamas iš tribūnos meluoja, ne, jis dėsto tai, kas priimta dėstyti, t. y. apskritai jis yra normalus žmogus, o ne koks nors psichas. Tiesiog normalus žmogus žino, kokiame kontekste apie ką galima kalbėti.
Tarkime, jei prie lentos iškviečia mokinį ir paklausia, ką jis sužinojo per pamoką, jis nesakys: „aš sužinojau, kokios gražios mokinės N. kojos“. Nes iš jo ims juoktis. Tai bus tiesa, bet „ne į temą“. Todėl jis sako, kad sužinojo apie Brazilijos padėtį ir klimatą arba kaip ištraukti kvadratinę šaknį.
Tačiau jei mokytoja pajuokaus: „Na, nesijaudink, žinau, kad kartais vaikinams labiau rūpi merginos“, jis paraus, tačiau visi jį supras. Jis yra supratingas mokinys ir mokiniai yra supratingi. Ir mokytoja yra supratinga.
Taip ir su politiku. Mes galime smerkti politiką už tai, kad jis nori nusipirkti dar vieną naują „Toyota“ ir kelis žemės sklypus arba kad jis susitikinėja su kita moterimi. Smerkiame mes viešai, o viduje liekame supratingi. Ir jei žmogus nori ko nors asmeniškai sau, mes labai suprantame. Mes tik žinome, kur, kada ir ką galima sakyti.
Kur nors Vakaruose susikompromitavę politikai atsistatydina. Nes jų nesupranta ir labai smerkia. Tai žiauru ir atsiduoda susvetimėjusios Vakarų visuomenės šalčiu.
Mūsų supratingumas – tai mūsų stiprybė. Tai – žmogiškumą lydintis faktorius. Kol visi visur ir visada kalba apie tai, kad kiekvienas mūsų šalies pilietis turi vienodas teises padaryti karjerą, „prasimušti“ gyvenime ir kad viskas priklauso nuo jo iniciatyvos, mes po tais žodžiais pasirašome.
Tačiau jei tuo metu mums tenka „prastumti“ savo vaiką ar giminaitį į nelabai sunkią, bet su garantuotomis pajamomis valdininko vietą ministerijoje, mes nedvejodami skambiname ten dirbančiam dėdei, tetai ar pusbroliui . Ir pasakome: „Supranti, vaikis gabus, tiesiog nepraėjo konkurso, gaila būtų, jei važiuotų į Airiją, padėk įsidarbinti, ką?“, ir supratingas giminaitis pažada padėti su darbu ministerijoje.
Nes giminaičių tarpe viešpatauja supratingumas.
Įsivaizduokite kitą situaciją: kur nors Vakaruose tėvas sako paaugusiam sūnui: „Dabar tau metas gyventi savarankiškai. Tavo amžiuje aš ploviau mašinas ir dirbau padavėju užkandinėje. Dabar tu galvosi, ką daryti, o mes su mama važiuojame atostogauti į Pietų Ameriką.“
Jūs jaučiate šiuose žodžiuose supratingumą? Tėvišką šilumą? Rūpestį? Ne, būtent tokiam auklėjimui jūs, žinoma, pritariate. Kad vaikai turi būti nuo pat pradžių pratinami prie savarankiškumo, kad nesižavėtų valdiškomis kėdėmis ir t. t. Jūs pritariate. Galva. O širdimi?
Supratingumas – tai meilės, draugystės ir žmogiškųjų ryšių palydovas. Be jo gyvenimas pavirstų košmaru. Jei tik mes kasdieniniame gyvenime vadovautumėmės ne tuo, kas yra, o tuo, kas turėtų būti.
Kai jus sustabdo kelių policija ir jūs imate siūlyti jiems sumokėti nesurašant protokolo, abi pusės labai gerai supranta viena kitą. „Supraskite, mus už tai baus“, – sako policininkai. „Suprantu, bet supraskite ir mane“ – aiškinate jūs.
Tuo metu kažkur kitame lygmenyje vyksta kova su policininkų korupcija, išeina pavedimai, pagal kuriuos baudžiami ir kyšių gavėjai, ir kyšių davėjai.
O tuo metu policijos automobilyje viešpatauja supratingumas. Jūs įsivaizduojate, kokiu veidu ir kokiomis intonacijomis kažkur Vakaruose tuo metu kelių policininkas sako: „Siūlydami man kyšį, jūs pažeidžiate įstatymą. Išeikite iš mašinos, padėkite rankas ant bagažinės, tuoj bus iškviesta patrulinė mašina ir jus suims už kyšio siūlymą.“
Taip turėtų būti, ir kitose šalyse taip neretai ir būna. Tačiau kur čia supratingumas ir žmogiškumas?
Jis nyksta, kaip nyksta šio konkretaus policininko žmogiški ryšiai. Jūs įsivaizduokite – važiuoja toks policininkas po sunkios pamainos namo, važiuoja jis susvetimėjusiomis gatvėmis, kur mirksi neono reklama, kur būriuojasi įtartini tamsiaodžiai jaunuoliai imigrantai – gatvės gaujų nariai. Ir štai užeina jis į savo nedidelį, bet nuosavą namuką ir visiškai susvetimėjusiu žvilgsniu sėdi su alaus bokalu prieš televizorių.
Aišku, ir emociniai santykiai šeimoje pašliję, ir su vaikais bei žmona nėra ryšio, nes nėra supratingumo. Sūnus, tiesa, vos nepamiršo jis, prašė pinigų naujam „Half-life“ žaidimui, bet jo reikia palaukti. Nauji licencijuoti žaidimai brangūs. Tiesa, sekso šiandien nebus, nes feministiškai išauklėta žmona pareiškė, kad seksas su alaus kvapeliu žeidžia jos, kaip asmenybės, raidą.
O štai mūsų, lietuvių, kelių policininkas važiuoja namo gimtomis supratingomis gatvėmis. Ir prie namo jį linksmai niekur kitur neįmanoma kalba sveikina koks nors draugelis kaimynas – buvęs chuliganas Zbyska: „Privet! Tai ką, bl..., namo varai? Klausyk, kur tu padangas perki? Gariūnuose? Nu, davai, dobrenjko!“, – ir kelių policininko širdis sušyla.
O namuose jis supratingai prieina prie piratinį žaidimą žaidžiančio sūnaus ir pasako: „Klausyk, iš ryto važiuosime į kompaktų turgelį ir nusipirksime už penkiolika litų „Half-life““. Ir vaikas supratingai nusišypso tėvui. O prieš miegą žmona, kuriai feminizmas dar nespėjo padaryti savo teigiamos įtakos, supratingai sueina su juo į pagal galimybes šiltus santykius...
Europiečiai gali sau leisti šaltą, bet teisingą gyvenimą. Juos šildo Golfo srovė ir žiemą pas juos teigiama temperatūra.
O pas mus dažniausia šalta ir drėgna, tad tegul bent žmogiška šiluma mus šildo, ką?