Mūsų visuomenė postmoderni. Jau galime pasakyti: „Menas yra Viskas!“. Mums sunku sugalvoti, kas jau nebe menas. Postmodernistai išrėžė: „Mes nebe genijai, mes nebetikim pasaulio progresu, mes jo nebegelbėsim (modernizmo epochoje buvo priešingai), bet mes norim kurti ir valgyti“. Aš matau dvi veisles menotyrininkų, kurių dabar reikia šiam pasauliui – „A“ veislė ir „B“. Pastaruosius turi pavalgydinti „A“ veislės menotyrininkas. „B“ veislė turi rūpintis praeities meno kūrinių priežiūra. Pastaba: abi veislės yra vienodai svarbios ir reikalingos, o jupiai ir firmos direktoriai yra tokie pat menininkai, kaip ir žmonės, laikantys save meninkais. Aš esu „A“ veislės menotyrininkas ir mano tikslas yra parduoti šiuolaikinį teatrą.
Koks yra šiuolaikinis menininkas?
Jau pasibaigė tie niūrūs laikai, kai menininko įvaizdis buvo toks: „aš esu pasaulio siela, aš esu pasaulio atstumtasis ir aš kuriu sau, o aplink mane - gyvatės! Niekas nesupranta.... Aš gyvenu neėdęs ir tapau, drožiu ar statau spektaklius ir galbūt jei man pasiseks, mano kūrinius įvertins milijonais“.
Šiuolaikinis meninikas turi būti gudrus žmogelis, kuris padaro taip, kad jį ir jo kūrinius nupirktų. Žinoma, reikia skirti „pop“ ir „elitinį“ meną. Mano misija ir yra tą meno elitą didinti.
Jei šiuolaikinis menininkas yra mažų mažiausiai geras verslininkas, tai rinkodaros dėsniai veikia ir meno sferoje?
Menininkas turi „gaminti“ tokį meną, kurį būtų galima parduoti dabar, o ne kažkada. Nei vienas meninikas neturi būti patenkintas, kad juo nesidomi, kad jo nenuperka, o verslininko darbas ir yra jį parduoti. Kai menininką ir jo kurybą parduodantis žmogus gerai dirba savo darbą, viskas yra gerai.
Manau, šiandien Lietuvoje yra gerai kuriančių, bet blogai parduodančių menininkų ir yra visišką šūdą darančių, bet kuriančių apie save mitus, kurie juos ir daro „didžiais“ menininkais.
Kalbant apie teatrą, yra keletas veikėjų, pavyzdžiui Oskaras Koršunovas, jis dabar daro visišką niekalą ir pataikauja žiūrovui neprogresuodamas ir gyvenandamas iš kažkada sukurto savo vardo. Jo spektaklių salės pilnos, visi eina ir sėdi - žiūri ir nedrįsta pasakyti: „na, čia gi nuobodu, jau esu matęs tavo spektakliuose kažką panašaus“. To nesako, nes mano, kad sėdi genialaus režisieriaus spektaklyje… Nebėra dabar genijų!
Naujoji meno paskirtis - vartotojo išaukštinimas?
Nemanau, kad vartotojo. Čia jau atsiranda pavalgiusio meniniko dėsnis.
Menininkai Lietuvoje sukuria du procentus Bendrojo vidaus produkto (BVP). Ar įmanoma vienu metu siekti pinigų, laisvės, ir kūrybos?
Du procentai BVP yra labai daug – tiek Lietuvoje suvalgo Krašto apsauga. Didžiojoje Britanijoje šis skaičius siekia 10 procentų. Lietuvoje menininkai sukuria daugiau nei 2 procentus BVP, tik mūsų ekonomistai dar nemoka to apskaičiuoti.
Su pinigais kūrybos laisvę derinti reikia labai paprastai - kurk taip, kad tavęs ir tavo kūrybos norėtų, o neprisitaikyk prie vartotojo norų. Arba, dar blogiau, kurk šūdą, kad tavęs niekas nenorėtų, sėdėk „bomžų“ bute ir apraudok pasaulį. Juk labai skanų tortą visi perka ir visi jo nori, nes kažkur yra gera šeiminikė – kūrėja, kuri turi gerą receptą ir maišo tą tešlą.
Ką atsakytum į Giedriaus Kuprevičiaus mintis: „Man atrodo, kad verslo ir meno idėjų sutapimas pražūtingas abiems. Verslui, apnuoginus jo tariamai svarbių idėjų skurdą, o menui, pabandžiusiam pasimaitinti tuo skurdu, tai atneštų greitą mirtį“?
Pats G. Kuprevičius yra labai geras menininkas ir ne mažiau geras verslininkas. Jei jis toks nebūtų, tai nebūtų „Ugnies medžioklės su varovais“, nebūtų tokios jo šukuosenos, kurios pavydėtų net pats Denisas Rodmanas - teko matyti per vieną Kaunas Jazz festivalį.