Taigi paradoksas, XI ir XII amžiuje musulmonų kultūra buvo aukštesnė nei krikščionių, tačiau laimėjus Karą Dėl Šventenybių Kontrolės prasidėjo sąstingis. Kodėl, pakalbėsime kitą kartą. Dabar reikia griebti aktualijas, kol jos dar karštos. Nes paskutinė žinia labai iškalbinga – vakariečiai permetė karikatūrų karą į priešo užnugarį.
Ir padarė tai kažkoks, sako, žinomas Australijos dailininkas Michaelas Leunigas. (Tikėkimės, Lietuvoje jis nebus paskelbtas KGB-FSB agentu, nors ką čia gali žinoti?) Tas vyrukas gudriai apsiskelbė, norįs "solidarizuotis su musulmonų pasauliu ir pasinaudoti savo žodžio laisve". Trojos arklys buvo įvežtas pro pačios Irano valdžios džiaugsmingai atvertus islamiškos, fundamentaliai įtvirtintos pilies vartus. Vargšai, jie nežinojo, ką daro. Tai ant savo galvos jie paskelbė tarptautinį konkursą „KUR YRA VAKARŲ ŽODŽIO LAISVĖS RIBA?“
Taigi šį pirmadienį viename Irano internetinių tinklapių pasirodė pirmosios karikatūros žydų masinio naikinimo - Holokausto tema. Kol kas tik du australo piešiniai. Pirmajame - "Aušvicas-1942" - pavaizduotas žydas su Dovydo žvaigžde ir ryšuliu, einantis pro koncentracijos stovyklos vartus, ant kurių yra garsusis šūkis DARBAS IŠLAISVINA. Antrajame, pavadintame "Izraelis-2002", tas pats žmogus jau su automatu eina į mūšio lauką, kuriame matyti užrašas: KARAS IŠLAISVINA.
Vakarai ir moderni krikščionybė jau senokai peržengė šitą kritinį pašaipos slenkstį. Tai ir yra didžiausias atviros, taigi laisvos, visuomenės privalumas. Užtenka prisiminti vien populiarųjį Umberto Eco „Rožės vardą“. Jei tavo šventybė bijo juoko, kažkas su ja – su tavimi - negerai. Todėl absoliučiai teisus Arkadijus Vinokuras (nuoroda į str.) sakydamas, kad „mes nieko neturime gerbti a priori nustatyta tvarka ir juo labiau neturime sutikti su primestine valia šitaip elgtis. Nesvarbu ar šito nori žydai, krikščionys ar musulmonai. Kitaip tariant, jeigu mano tikėjimą bet kuo gali kas nors įžeisti, reiškia kažkas netvarkoje arba su manimi pačiu, arba su mano tikėjimu.“
Tai tikro vakariečio požiūris. Tačiau kaip su Holokaustu? Kas būtų, jei aš imčiau šaipytis? Arba įrodinėčiau, kad Holokaustas – žydų išsigalvojimas? Ar bent jau tiek, kad lietuviai jame nedalyvavo? O jeigu kas ir buvo, tai žydai patys kalti.
Žinoma, jis pasakytų, kad aš esu piktybinis, neišsilavinęs kvailys. Ir būtų absoliučiai teisus. Bet teisti dėl to manęs tikrai nereikia. Aš būčiau vertas tiktai paniekos ir pajuokos.
Štai ir priėjome esminį kelio išsišakojimą, kurį deja pražiopso ir daugelis mūsų ramaus užnugario intelektualų. Čia būtina sustatyti labai aiškius kelio ženklus. Ačiū jums musulmonai, kad padėsite mums išsiaiškinti esminius dalykus! Taigi, KUR YRA ŽODŽIO LAISVĖS RIBOS?
Nežinau, ar „Respublika“ jau pasiuntė į Iraną savo garsiąsias žydiškas karikatūras. Aš jų vietoje būtinai tai padaryčiau. Juolab kad neseniai šalia tų senųjų karikatūrų stovėjo ir Mahometas. Beje, jeigu „Respublika“ nebūtų išspausdinus daniškų piešinukų, atrodytų labai keistai. Po ankstesnio vietinio masto karikatūrų skandalo tokios progos tiesiog nebuvo galima praleisti. Nebent Vitas Tomkus būtų galutinai pasitraukęs į „Guberniją“, o „Respubliką“ pardavęs kokiam egiptiečių ar panašios kilmės leidėjui. Bet dabar ne apie tai.
Ar laisvoje šalyje galima sakyti, kad pasaulį valdo žydai ir gėjai? Ar galima turėti tokią nuomonę? Žinoma, kad taip. Tai pamatinė konstitucinė teisė, išskirianti Vakarų demokratiją nuo fundamentalistinių šalių. Laisvoje visuomenėje jokia, kad ir pati keisčiausia nuomonė negali būti persekiojama įstatymo vardu. Lietuvoje šito vis dar nesupranta net ir patys iškiliausi, ne vien konservatyvūs, bet ir liberalūs, intelektualai. Ir vietoj to, kad įrodytų žalingos nuomonės nepagrįstumą, išjuoktų ją, išsityčiotų, jie kreipiasi į prokuratūrą!
Todėl ir dabartinės diskusijos apie Mahometo karikatūras vyksta „Respublikos“ ir „Vakaro žinių“ šešėlyje. Ir šioje prieblandoje principai sunkiai įžvelgiami.
Bet ar galima juoktis iš Holokausto? GALIMA, BET NEREIKIA – štai atsakymas. Šaipytis iš tokių dalykų gali tik primityvus cinikas – žmogus, neturintis širdies. Tamsus, nemąstantis žmogus. Bet gavęs per galvą jis nepasidarys protingesnis. O uždraudus kritiškas mintis ir juokelius, po kažkiek laiko teisėtu taptų klausimas – gal tas jūsų Holokaustas iš tikrųjų tik mitas?
Taigi žodžio laisvė, kaip pamatinė mūsų visuomenės vertybė, nėra koks kvailas kaprizas ar principas dėl principo. Ji turi labai realią gyvenimišką prasmę. Laisvė – būtina žmogaus ir visuomenės augimo sąlyga. Todėl man labai keistas ir netgi baisus vienos delfinautės klausimas: KODĖL LAISVĖ PATI SAVAIME NĖRA BLOGIS? Kai įsigilinu, mane šitas klausimas net nupurto. Fundamentalus ir – fundamentalistinis klausimas.
Todėl dar kartą ačiū jums Europą puolantys musulmonai už klausimą apie laisvės ribas. Nes ir mūsų Lietuvėlės intelektinėje sumaištyje laisvė ir atsakomybė dažnai laikomos viena kitai prieštaraujančiomis vertybėmis. Vienoj pusėj laisvė, kitoj – atsakomybė. O juk jos vaikšto susikibę tarsi dvi sesutės ir visada nori pabėgti nuo slopinančio valdžios autoriteto, kuris tik ir tyko jas abi išprievartauti.
Pabaigai pereisiu prie autoritetų, nes jie daro didesnį poveikį laisve abejojantiems protams nei paprasti argumentai. Štai vakar Milda Ališauskienė, kritikuodama Arkadijų Vinokurą ir Europos redaktorius, pagyrė devyniasdešimtprocentinį JAV religingumą. Bet ji padarė klaidą – supriešino visuomenės sekuliarumą su religingumu. Tai – fundamentali klaida, atsirandanti iš fundamentalistinės nuostatos. Gaila, bet ji dar dažna tarp Lietuvos krikščionių. Teokratinės valstybės geidžia ne vieni musulmonai. Ir musyse civilizacijų karas dar toli gražu nesibaigęs.
Tačiau be valstybės sekuliarumo negali funkcionuoti ne tik tikra, vertybinė, liberalioji demokratija, bet ir autentiškas religingumas. Vakarietišką požiūrį geriausiai nusakė pats Kristus: KAS CEZARIO, CEZARIUI.
Ir kaip tik JAV yra labai geras, bet absoliučiai priešingas pavyzdys nei galvoja gerbiama laisvės kritikė. Anglosaksiška, iš apačios kylanti, atsakinga, save ginti pasiruošusi demokratija ir griežtas valdžios sekuliarumas – nesikišimas į privatų žmogaus religingumą – kaip tik ir leidžia skleistis laisvam, nekompleksuotam tikėjimui. Europoje buvo per daug vidinės prievartos – ne vien religinės, bet ir ideologinės. Todėl Europa vis dar bijo tikėti ir ginti savo tapatybę.
Tačiau kodėl JAV redaktoriai nespausdino Mahometo karikatūrų? Puikų atsakymą šį sekmadienį davė „The Washington Post“ ombudsmenė Debora Howell. Tai tekstas, kurį būtina perskaityti visiems mūsų žiniasklaidos kontrolieriams ir etikos inspektoriams. Ilgai aiškinusi, kodėl įžeisti galinčių karikatūrų nespausdino jos solidus dienraštis ir kiti didieji – pasirodo buvo net visos šalies redaktorių susitarimas – ji nebandė kritikuoti kelių mažesniųjų, kurie drįso spausdinti. Atvirkščiai. Straipsnį ji baigė, kaip ir priklauso tikrai pilietinių teisių gynėjai: „Būdama karšta Konstitucijos pataisos dėl žodžio laisvės šalininkė, aš remiu šių laikraščių teisę spausdinti karikatūras. Mūsų redaktorius padarė kitą sprendimą, kuris yra lygiai tiek pat teisėtas.“
Kare kaip kare. Ir Laisvės civilizacija šį karą laimės. Žinoma, jei tik neišduos pati savęs.