Kai kuriems lietuviams pasaulio pabaiga įvyko 1900 m. rugpjūtį: tokių kovos sąlygų nepalinkėtum net priešui

Dabar sunku ir patikėti: daugiau kaip prieš šimtą metų Kinija buvo panaši į mirštanti milžiną, kurį apiplėšinėjo visi, kas netingėjo. Pralaimėjusi pradžioje pirmąjį 1839–1842 m. vadinamąjį opijaus karą Didžiajai Britanijai, o paskui ir antrąjį 1856–1860 m., vėlgi tiems patiems britams ir prie jų prisidėjusiems prancūzams, Kinija buvo priversta atverti savo rinką vakariečių prekėms, taip pat taikstytis su krikščionių misijų augimu.

Visa tai sukėlė gyventojų nepasitenkinimą, 1898–1901 m. peraugusį į sukilimą. Ji organizavo Šandongo provincijoje susikūrusi slapta organizacija „Yìhétuán“ arba „Teisingos harmonijos kumštis“ – kovos menais užsiiminėjusių kovotojų grupė, vakariečių praminta boksininkais. Sukilėliai siekė nuversti Čingų dinastiją ir atkurti Mingų dinastiją.

1900 m. birželį Pekine, boksininkams ėmus grasinti užsieniečiams, šie pasislėpė vadinamajame „Pasiuntinių kvartale“, kur buvo įsikūrusios vakariečių ambasados. Veikiai kvartalą apsupo ir boksininkus parėmusios, užsienio valstybėms karą paskelbusios imperatorienės Cisi pajėgos. Apsiaustis tęsėsi 55 dienas, kol vakariečių sudarytas Aštuonių valstybių aljansas (į jį įėjo Didžioji Britanija, Rusija, JAV, Prancūzija, Austro-Vengrija, Italija ir Japonija) su pasiųsta 20 000 karių ekspedicija pasiekė Pekiną ir jį užėmė.

Po metų, 1901-ųjų lapkričio 17 d., pasirašyta taikos sutartis baigė sukilimą ir padidino Kinijos priklausomybę nuo vakariečių.

Tokia trumpa istorija sukilimo, kurio slopinime dalyvavo ir lietuviai, o apie jų patirtis galima sužinoti iš mūsų dienas pasiekusių JAV lietuvių Antano Sujetos, Mykolo Vosyliaus ir Stasio Karasiejaus laiškų.