Paradoksalu: dar nenuaidėjus pirmiems šūviams į karą įsipainiojusios šalys jau skaičiuoja belaisvius. Jais automatiškai tampa jose dėl vienų ar kitų priežasčių atsidūrę priešu virtusios šalies piliečiai: vyrai, moterys, vaikai, ir jų, kaip „priešiškų užsieniečių“, likimas neretai būna skirtingas.
Pirmą kartą nemažai lietuvių „priešiškais asmenimis“ tapo Pirmojo pasaulinio karo metais. Jie pateko į bendrą karo Vokietijoje užkluptų Rusijos piliečių katilą. Čia buvo ir aukštuomenės atstovai, poilsiavę Vokietijos kurortuose, ir tranzitu per Vokietiją keliavę asmenys, ir uždarbiavę šios šalies pramonėje bei žemės ūkyje. Spėjama, kad tokių Rusijos piliečių būta iki 100 000.
Kaip marga jų sudėtis, taip skirtingi ir likimai. Visų pirma, galima išskirti savotiškus laimės kūdikius, kuriems dėl Rusijos ir Vokietijos susitarimo pasisekė ištrūkti iš pastarosios iki 1914 m. žiemos. Tarp jų buvo ir kažkiek lietuvių, pirmiausia – užkluptų karo pačiame pasienyje, kaip būrys sielininkų, policininkų pagautų ir iki paskutinio siūlo iškratytų Tilžėje.
