Po viršūnių susitikimo per savo spaudos konferenciją Rusijos prezidentas apie Baltarusiją nekalbėjo. Amerikos prezidentas per saviškę štai kaip perpasakojo jų dialogo esmę: „Pasidalinau mūsų susirūpinimu Baltarusijos klausimu. Jis nesiginčijo dėl to, kas nutiko; tiesiog jo kitoks įsivaizdavimas, ką reikėtų daryti“.
Aišku, kad du bene įtakingiausių pasaulio valstybių lyderiai norėjo aptarti, jų galva, svarbesnių klausimų. Labai tikėtina, kad Baltarusijos tema paliesta paviršutiniškai.
Tik Baltarusijos vidaus politikos ekspertai neatmeta galimybės, kad iš tikrųjų pokalbis apie tai galėjo būti ir gilesnis, nei kad nuskambėjo J. Bideno apibendrinime.
Svarbaus susitarimo pasiekti, panašu, nepavyko
Prieš Rusijos ir Jungtinių Valstijų prezidentų susitikimą ne vienas stebėtojas ir apžvalgininkas kalbėjo, kad Baltarusija gali tapti kokio nors Maskvos ir Vašingtono susitarimų paketo dalimi. Po visko politikos analitikas Jurijus Drakochrustas pareiškė abejojantis, kad pavyko susitarti dėl kažko svarbaus.
Kai Vakarų atstovai eilinį kartą reiškia susirūpinimą situacija Baltarusijoje, pačioje Baltarusijoje iš tokios formuluotės jau atvirai juokiamasi, naviny.by sakė ekspertas.
Kaip į J. Bideno žodžius apie Baltarusiją Ženevoje galėjo sureaguoti V. Putinas? Per savo spaudos konferenciją, skirtą viršūnių susitikimo išvadoms, jis „labai griežtai“ atsakė į klausimą apie Rusijos opoziciją ir Aleksejų Navalną. Esmė ta, kad opozicija – priešai. O šį atsakymą galima sėkmingai „projektuoti“ ir Baltarusijai, mano J. Drakochrustas.
Ar tai reiškia, kad Aliaksandrui Lukašenkai nevertėtų po Ženevos susitikimo laukti kažkokių Maskvos veiksmų?
Analitikas mano, kad greičiausiai Rusijos valdžia, laikydamasi „žinomo konservatizmo ir turėdama aiškią priklausomybę nuo istorijos“, tiek daug metų kentusi nepakeičiamą Baltarusijos prezidentą ir palaikiusi jį praeitų metų rugpjūtį pačiame protestų pike, dabar kažkokių drastiškų žingsnių tikrai nesiims – kitaip tariant, A. Lukašenkos nemes ir nepakiš. O kam tą daryti, jeigu Baltarusijos ekonomika negriūva, o A. Lukašenka niekada neis „į jokį NATO“, kitaip tariant, neperžengs linijos, kuri V. Putinui neabejotinai raudonos spalvos, teigia naviny.by pašnekovas.
Ar tai reiškia, kad dabartinis Baltarusijos politinio režimo dievukas už Maskvos – kaip už mūro?
„Ne visai. Ir Ženevos viršūnių susitikimas nė prie ko. Maskva gali atsisakyti palaikymo A. Lukašenkai ne todėl, kad ją spaus Amerika, o todėl, kad Maskva Baltarusijos klausimu gali turėti savų labai konkrečių planų“, – sako J. Drakochrustas.
Rusijos prezidentas pasiūlė kokį nors variantą?
Savo ruožtu Strateginių tyrimų ir užsienio politikos tyrimų centro Minske direktorius Arsenijus Sivickis įsitikinęs, kad savo planų Baltarusijos klausimu Kremlius turi jau seniai, o šiame plane esą netgi galima rasti sąlyčio taškų su Vakarais.
Prieš viršūnių susitikimą Ženevoje „Kremlius buvo suinteresuotas pasiūlyti savą krizės Baltarusijoje sprendimo būdą, parduoti tą scenarijų Vašingtonui, kad galėtų gauti žalią šviesą tokiam įsikišimui ir negauti už tai dar vienos porcijos Vakarų sankcijų“, – komentuodamas situaciją naviny.by sakė A. Sivickis.
Praeitų metų pabaigoje, mano ekspertas, Maskva ėmėsi instrumentinio politinio ir diplomatinio poveikio Baltarusijos lyderiui strategijos, tuo siekdama priversti jį vykdyti slapto 2020 metų susitarimo Sočyje sąlygas. Kaip aiškina ekspertas, minėtosios sąlygos numato abiejų valstybių dialogo organizavimą, politinės sistemos transformaciją pereinant prie parlamentinės-prezidentinės valdymo formos, „o tai faktiškai reikštų Lukašenkos pasitraukimą nuo politinės scenos“.
Tik A. Lukašenkai pavyko stabilizuoti situaciją šalies viduje (pasitelkus brutalias represijas), o tai jam suteikė šiokio tokio atsparumo Kremliaus spaudimui. O pats Kremlius nerizikuoja imtis nuožmesnių veiksmų, baimindamasis Vašingtono reakcijų, pabrėžia naviny.by pašnekovas.
Anot eksperto, J. Bideno komentarai po viršūnių susitikimo „labai aiškiai liudija, kad V. Putinas kažkokį Baltarusijos problemos sprendimo variantą visgi pasiūlė“.
Prognozė: Kremlius griežtins poziciją
O kas toliau? Dabar galima laukti „didesnės Rusijos ir Vakarų veiksmų sprendžiant Baltarusijos problemą sinchronizacijos“, mano A. Sivickis. Jis prognozuoja, kad „Kremlius dabar atvirai griežtins savo poziciją oficialiojo Minsko atžvilgiu“.
Tokiu atveju rudenį „galima tikėtis vienokios ar kitokios“ Baltarusijos ekonomikos krizės, neabejotinai šalyje išprovokuosiančios „didelio masto protesto akcijų“.
O tai gali tapti Kremliui palankiu fonu pradėti kištis į Baltarusijos vidaus reikalus ir „priversti A. Lukašenką trauktis“, sako A. Sivickis.
Eksperto teigimu, galimas dalykas, kad V. Putinas suorganizuos dar vieną susitikimą su A. Lukašenka, kuriame greičiausiai nuskambės „paskutinis Maskvos perspėjimas“, bus pasiūlytos „garantijos mainais į Sočio susitarimų įgyvendinimą“.
„Aliaksandras Lukašenka pateko į geopolitinius spąstus – dėl to, kad pats padarė ne vieną strateginę klaidą, bet dar ir dėl to, kad Kremlius jį aktyviai į tuos spąstus viliojo. Kad ir aktyviai spausdamas jo aplinką, kuri ryžosi ne vienai avantiūrai, pavyzdžiui, nutupdė „Ryanair“ lėktuvą“, – aiškina ekspertas.
Istorija su lėktuvu – lūžio taškas, po kurio kelio atgal nebėra
Istorija su lėktuvu ir opozicijos tinklaraštininko Ramano Pratasevičiaus sulaikymas tapo „savotišku lūžio tašku, po kurio kelio atgal A. Lukašenka tarptautinėje arenoje nebeturi“, teigia A. Sivickis.
Ekspertas pabrėžia, kad Maskvos ir Vašingtono susitarimo ir aktyvesnių veiksmų atveju Baltarusijos klausimu drastiškai išaugs rizika šalies suverenitetui.
Politikos žinovas užtikrintas: kai pasaulio galingiausieji aptarinėja regioninę krizę nedalyvaujant suinteresuotų šalių atstovams, dažnu atveju tokių šalių nacionaliniai interesai paprasčiausiai paminami.
„Deja, Baltarusijos veiksmai baigėsi tuo, jog šalis prarado tarptautinę tapatybę. Jos legitimumas pažeistas, o veiksmai asocijuojasi su grėsme pasauliui ir tarptautinės arenos saugumui“, – konstatuoja naviny.by pašnekovas.
Tokiomis aplinkybėmis Vakarams svarbu kuo greičiau išspręsti problemą, ir jie gali tą užduotį deleguoti Rusijai, bet su viena sąlyga – jeigu nebus peržengiamos jokios raudonos linijos (bent jau formaliai išsaugoti Baltarusijos suverenitetą), reziumuoja A. Sivickis.
Maskva nepradės talkinti Lukašenkos priešininkams
Visgi dauguma nepriklausomų ekspertų po Ženevos viršūnių susitikimo skeptiškai vertina galimybę, jog Maskva ir Vašingtonas ras bendrą kalbą Baltarusijos klausimu.
Pagrindiniai argumentai skamba taip: pirmiausia, šie galingieji žaidėjai pernelyg nepasitiki vienas kitu, o antras dalykas – Kremlius neturi labai rimtų motyvų kuo įmanoma greičiau pakeisti A. Lukašenką.
Nors jis ir sudėtingo charakterio, užsispyręs ir suktas derybininkas, tačiau visgi A. Lukašenka labiau prisirišęs prie Maskvos, tad V. Putinui rasti žmogų, kuris būtų dar labiau nusiteikęs prieš Vakarus, būtų tiesiog neįmanoma. Taigi, nuversti A. Lukašenką, jeigu jis to nuoširdžiai nenori, net ir Kremliui nebūtų labai paprasta.
Tad kam gi sau apsunkinti gyvenimą, jeigu dabartinė precedento neturinti izoliacija ir taip po truputį silpnina Baltarusijos vadovo pozicijas nesibaigiančiose derybose su Maskva? Rusija gali nesikarščiuoti, nerizikuoti, o savo pasiekti po truputį, tačiau užtikrintai ir neišklysti iš broliškos integracijos kelio.
Kitas reikalas, kad Vakarai Rusijos valdžiai vis didina toksiško sąjungininko palaikymo kainą – tiek ekonomine, tiek politine prasme. Taigi, Kremlius Baltarusijos klausimu tikrai svarsto bent kelis scenarijus. Ir vargu, ar tokiomis aplinkybėmis A. Lukašenka gali jaustis patogiai ir saugiai.
Tik tiems permainų Baltarusijoje šalinininkams, kurie su didžiu nekantrumu viliasi, kad kelią toms permainoms nuties Kremlius, geriau jau per daug neužsisvajoti. Jeigu Maskva ir nuspręstų šiuo atveju susitepti rankas, tai darytų tik siekdama savų tikslų, rašo naviny.by.
O kol kas panašu, kad V. Putinas ir jo aplinka neketina forsuoti Baltarusijos valdžios pokyčių. Ir jau tikrai neims talkinti tiems, kuriuos laiko destrukcine opozicija, Vakarų statytiniais.
