Pirmoji karinė JAV lietuvių pažintis su Filipinais: geriau šimtąkart būti nušautiems, nei pakliūti filipiniečiams į rankas

JAV–Filipinų karas buvo vienas pirmųjų karų, kurio aidas operatyviai skambėjo spaudoje. Dėl telegrafo ir visur besistengusių prasismelkti žurnalistų informacija apie karą jau po kelių valandų patekdavo į laikraščių puslapius. Taip pat ir žinios apie kitą karo pusę – sunkią kareivių būklę, armijos nuostolius, žiaurumus. Žodžiu, tai, ko kariškiai ir politikai nenorėjo garsinti.

Nepraslydo ši karo pusė ir pro JAV lietuvių laikraščių redaktorių akis, o jų skelbti kareivių laiškai neretai patvirtindavo tai, ką JAV administracija ir dalis spaudos stengėsi nuslėpti, kad ir informaciją apie nuostolius. Pavyzdžiui, viešai skelbta, kad 1899 m. pradžioje Filipinuose žuvo 20 JAV karių ir 125 buvo sužeisti, bet kažkoks K. K. tvirtino, jog krito keli šimtai. Kiti lietuviai, pasakodami apie kovas prie Manilos, minėjo, jog ant minų patekusius dviejų Kalifornijos savanorių bataliono karius išnešiojo po orą kaip muses, kad tarp karių, nuo kurių irgi slėpta informacija apie aukas dėl palaikymo energijos, sklido gandai, jog birželio 19 d. per mūšį prie Manilos filipiniečiai išpjovė kone 100 jų draugų, daugiausia iš 14 pėstininkų pulko.

Lietuvių laiškai neigė ir JAV spaudos mitą apie filipiniečių kultūrinį atsilikimą bei armijos menkumą. Pavyzdžiui, J. Jakas teigė, kad jų kariuomenė kaip JAV ar kitų valstybių: turi savo uniformą, trubočius, kapelijas ir geresnes šaudykles kaip amerikonai. Jiems trūksta tiktai šūvių prie didesnių kanuolių. Amerikonai juos nuveja tiktai su kanuolėmis. Jeigu jie turė­tu tiktai kanuoles, tai ameriko­nams būtų karšta. Dar, kalbant apie filipiniečių apsiginklavimą, tai, anot vieno iš lietuvių, prie jo gerėjimo „prisidėjo“ amerikiečiai.