1918 m. kronika: Škirpos memorandumas, galėjęs pakeisti Lietuvos istoriją

Vėlyvą 1918 m. kovo 20 d. vakarą, po trijų savaičių sunkios kelionės, Vilniaus geležinkelio stotyje iš traukinio išlipo trys vyrai ir moteris. Tai buvo Rusijoje 1917 m. lapkritį įkurtos Vyriausiosios lietuvių tarybos pasiuntiniai – karininkai Kazys Škirpa ir Jonas Variakojis bei delegacijos pirmininkas Liudas Noreika su žmona. Jie turėjo pranešti Lietuvos valstybės tarybai apie lietuvių politinę veiklą Rusijoje ir pabėgėlių padėtį, o K. Škirpa, kaip Vyriausiojo lietuvių karininkų komiteto narys, dar ir apie lietuvių karių organizacijas ir lietuviškus dalinius. Vis tik jam labiausiai rūpėjo pavedimas prisidėti prie ginkluotų jėgų steigimo, nes netikėjo, kad Lietuva be aukų atgaus laisvę.

Atvykėliai, ko gero, buvo vieni pirmųjų, grįžę iš Rusijos, tad visi sutikti apipildavo juos klausimais. Ir jau pirmi pokalbiai parodė, kaip skiriasi jų ir vilniečių pažiūros. Šie, okupacijos iškankinti, laukė nelaukė, kad kas juos išvaduotų. Kai kas net Rusijos ištiestos rankos, nes tikėjo ją virtus laisva šalimi. Tuo tarpu delegatai džiaugėsi iš jos ištrūkę, neįtardami, jog, bėgdami nuo vilko, pataikė ant meškos.