Anot jos, ji buvo tiesiog mirusi. Galiausiai, išvarginta minčių, pradėjo tenkinti save ir tik tada užmigdavo. Tenkinosi viskuo, kas pakliuvo po ranka. Galiausiai pasirinko tinkamiausio storio ir ilgio agurką. Tokios apimties, kurios neturėjo jos buvęs vyras. Orgazmas, pamirštas tiek metų, buvo toks galingas, kad išžiota burna vos neišnėrė žandikaulio. Šaukti tą naktį negalėjo, bet, kai vaikai išvyko pas buvusį vyrą, ji, pasiekusi klimaksą, šaukė visa gerkle lyg tik ką gimęs kūdikis. (Gyvena nuosavame name toli nuo kaimynų).

„Mano buvęs vyras tikrai protingas vaikinas, puikus vaikų tėvas, bet, kaip sakoma, chemija tarp mūsų nesuveikė. Ir ne jo kaltė, o mano stereotipinis įsivaizdavimas „koks vyras tinkamas santuokai“. Maniau, kad jis turįs būti sėkmingas: verslininkas, išsilavinęs, kultūringas, išvaizdus. Jis toks ir buvo, toks ir dabar, skyrybos vyko civilizuotai, tad mano pagarba jam tik auga. Tačiau, kaip ir sakiau, „chemija“ taip ir nesuveikė, mylėjimasis su juo buvo prėskas nuo pat pradžių, bet ilgus metus šias mintis nustumdavau šalin. O vėliau gimdžiau vaikus, užgriuvo su jais susiję rūpesčiai. Tačiau vieną dieną leidau sau pripažinti: seksas su vyru tapo nepakeliama kančia. Ėmiau vengti intymumo ir vis dažniau nakčiai įsitaisydavau kitame kambaryje. Kiekvienas jo prisilietimas ėjo prieš mano prigimtį, tiesiog degino, vimdė. O ir vyrui mano visiškas šaltumas įkyrėjo iki gyvo kaulo, tad, ūgtelėjus vaikams, išsiskyrėme.

Tai štai, po eilinės vienišos nakties ir „meilės su savimi“, atsikėlusi ryte, apžiūrėjau save veidrodyje. Jame mačiau visai neblogai atrodančią „pupytę“, net nusijuokiau. Paklausiau savęs: kiek dar tęsiu šitą nusibodusį, manęs netenkinantį „intymų gyvenimą?“ Juk dar ne laikas palaidoti savo moteriškumą, dar noriu mėgautis gyvenimu, būti sveika ir graži. O kas gali geriau papuošti moterį, jei ne gaivus, jaudinantis seksas? Kadangi vaikus pasiėmė ex vyras, buvau laisva kaip paukštis. Susitvarkiau, pasipuošiau ir išėjau į miestą. Nuo tol mano gyvenimas pavirto viena didžiule orgija. Savęs nebetaupiau, juk pakankamai prisigyvenau skaistuolės gyvenimo. Tereikėjo man patikusio vyro žvilgsnio ir… pirmyn. Išbandžiau ir grupinį: trise – dvi moterys ir vienas vyras, du vyrai ir aš viena. Seksas su vyru ir biseksualia moterimi buvo „gurmaniškiausias“. Būtent moteris, o ne vyras mane ėmė taip, kaip nei vienas patinas nesugebėtų. Gailėjausi, kad ji neturėjo varpos, nes malonumas tikriausiai pramuštų dangų. Tad tą akimirką, kai nuo jos liežuvio, pirštų, krūtų ir jau nebežinau ko, jaučiau artėjančią iškrovą, apžergdavau jos veidą. Vyras buvo čia pat, nugara jaučiau jo deginantį geismą. Abu iki soties imdavo mane, o, išmušus akimirkai, šaukdavome lyg bepročiai choru.

Vienu žodžiu, atsigriebiau už visus penkiolika metų klajonių visiškoje dykumoje. Jaučiausi lyg kokia išalkusi, nuo grandinės nutrūkusi hiena – agresyvi, ištroškusi „kraujo“, medžiojanti dvidešimt keturias valandas per parą ir septynias dienas per savaitę. Koronaviruso krizė, aišku, pakeitė mano tempą, bet panašiai gyvenu ir dabar. Tik vaikams sugrįžus į namus tampu padoria moterimi. Žinai, juk dirbu nuotoliniu būdu, iš namų; tai leidžia aplankyti kokį vyrą vidury dienos. Savaime suprantama, dabar mano partneriams tenka pasidaryti covid testą, o tai užtrunka, todėl tikrai viskas kiek kitaip. Seksas, jokių bučinių, dušas, karštas vanduo ir rankų spiritas.

Atšilęs oras atveria galimybes mylėtis lauke, todėl laukiu to meto. Prezervatyvas visada, čia jau aksioma. Pasimyli iki beprotybės, atsisveikini ir vėl prie darbo. Nuolat kaip mantrą sau kartoju: man nesvarbu, ką kiti apie tai galvoja. Bet širdies gilumoje, prisipažinsiu, vis dėlto svarbu… Vienok kitaip gyventi negaliu. Galbūt iš prigimties esu hiperseksuali ir per daug ilgai save slopinau. Suvokiu, kad mane valdo ne tik aistra, bet ir baimė jaustis užgesusia, užmiršta ir nepatrauklia viengunge moterėle. Kada mano troškulys seksui bus patenkintas? Atsakymo neturiu. Būdama psichologiškai išprususi suprantu, kad amžinai tai tęstis negali. Mūsų konservatyvioje lietuviškoje visuomenėje turėčiau jaustis lyg kokia paleistuvė, bet kitaip negaliu. Dažnai klausiu savęs ir tavęs, Vitalija, kaip ši nežaboto sekso patirtis paveiks mano būsimą gyvenimą ir santykius tik su vienu vyru? Nes vis dėlto likti viena nenorėčiau, tikiuosi, kad sutiksiu žmogų, su kuriuo norėsiu sulaukti senatvės. Bet kol kas vyrus tik vartoju, be jokio sąžinės graužimo. Kai tik pajuntu vyro negebėjimą manęs patenkinti, atsisveikinu, tiesiog grubiai išspiriu jį iš lovos. Tapau cinike, egoiste, narcize. Gulėdama lovoje stebiu save ir savo kūną, kaip jis atrodo šalia vyro. Stebiu ir vyrus. Kai tik pamatau man nepatinkantį torsą, jei jis mane atšaldo, taip pat – viso gero, vaikeli! Ačiū, nereikia, nesu skolinga su tokiu mylėtis, ačiū, jau tokį turėjau! Taigi, turbūt tapau nepaprastai išranki gurmanė. Štai tokios, Vitalija, tokios savęs labiausiai ir bijau. Ką manai apie šį mano gyvenimo tarpsnį, ar turiu kažkaip save riboti, ar dar sugebėsiu žvelgti į vyrą ne kaip į gyvą dildo?“.

Tas bičiulės pasakojimas manęs nenustebino, maždaug nutuokiau apie jos gyvenimo būdą. Nustebino kas kita: kodėl atvirai nepapasakojo, nesikreipė į mane dar būdama ištekėjusi? Gal būčiau galėjusi kuo nors padėti, gal mano patarimai būtų išgelbėję santuoką. Nes tikrai žmonės sėkmingai gyvena ir be aukštojo pilotažo lovoje. Bet kai skyrybos tampa faktu, šaukštai po pietų. Nėra jokios prasmės žvelgti į praeitį, ypač kai manęs klausia apie ateitį. Nesu astrologė, o į seksualinius santykius žvelgiu per seksualinės kultūros prizmę, juk esu kultūros antropologė. Mano profesija leidžia matyti santykius ne tik psichologiniame kontekste, bet visų pirma plačiau, kultūriniame kontekste. Tad pasakiau bičiulei, kad kalbėsiu apie jos baimes, kurių pirma – dėl savo seksualinių avantiūrų kiekio išlėkti už visuomenės moralės normų ribų. Taip, dalis mūsų visuomenės išties siaurakaktė. Šito konservatyvaus moralumo kraštutinė išraiška buvo violetinis maras ir dabar šeimų „gynimo“ maršas. Pastarojo organizatoriai visi iki vieno – vyrai nevykėliai, susimovę politikoje, keitę šeimas ir taip toliau. Manau, jie patys tikriausi impotentai. Bet štai tokie ir garsiausiai šaukia apie moralumą. Norėdami išskirti save iš kitų, dėdamiesi, jog yra itin moralūs, jie pasišovę suplėšyti į gabalus moterį reikalaujančios laisvės ir teisės į pilnavertį seksą. Tokioms moterims jie nepakantūs. Vien tik to, neva humoristo, Artūro Orlausko šūkis „Karjeros moterys apvagia visuomenę“ ko vertas! Taigi, visiems neįtiksi, tad nė nereikia stengtis. Juo labiau neverta ką nors įrodinėti apsimetėliams. Norinčiai išsilaisvinti nuo nekokybiškos santuokos pančių moteriai (būtent: moteriai) mažiausiai reikia būti kankinamai minties „ką žmonės pagalvos“. Kai svetimas žmogus pradeda manyti, kad neprašomas turi teisę reguliuoti kitų žmonių santykius miegamajame, pasiūlykite jam ar jai apsilankyti psichinėje.

Kita bičiulę neraminanti mintis – baimė tapti visiška cinike, matyti vyrą kaip „gyvą dildo“. Galiu pagrįstai užtikrinti, kad tokia savigrauža beprasmė, nes dauguma vyrų, su kuriais ji bendrauja, priimtų tai kaip komplimentą. Juo labiau, kad dažnai patys vyrai panašiai žiūri į moteris – kaip į objektus, reikalingus fiziniam pasitenkinimui. Jų nekankina moralinės nuostatos, jų niekas nei jie save nevadina prostitutais ir nesmerkia. Moteris – vagina savo varpai patenkinti. Visos savo kailiu esame pajutusios tokį požiūrį. Kai gašlios akys apžiūrinėja tave kaip mėsos gabalą ant prekystalio. Po kiekvienos suvedžiotos moters vyro savigarba, savęs vertinimas auga kaip ant mielių. Akivaizdu, kad Lietuvoje vis dar vyrauja patriarchatas, skatinamas religijos ir auklėjimo stereotipų. Trumpai tariant: vyras, paturėjęs keliasdešimt moterų – kietas bičas; moteris, paturėjusi keliasdešimt vyrų – kurva. Ši moters orumą žeminanti maksima mergaitėms kalama į galvą nuo pat jaunumės. Beje, puolimas prieš homoseksualius asmenis yra tuo pačiu ir puolimas prieš moterų emancipaciją. Nors primityvių kritikų strėlės nukreiptos tik į homoseksualius vyrus, bet lesbietės taip pat kelia jiems siaubą, mat, vyrų joms nereikia. Tai pirma. Antra, lesbietės nepastumdysi taip, kaip eilinę auka paverstą, nesugebančią apsiginti moterį. Kad vyrai bijo stiprių, nepriklausomų moterų plika akimi matosi Seime. Taip ir nesugebama pasiekti 50/50 Seimo narių pasidalijimo. Man niekas neįrodys, kad Lietuvoje nėra moterų, norinčių ir galinčių būti politikėmis.

Bet grįžkime prie mano bičiulės. Nuolatinis partnerio keitimas, o ypač toks dažnas, neretai kyla iš nepasitikėjimo savimi – ką ir įvardijo mano prietelė: po skyrybų ji bandė pasikelti „akcijas“ suviliodama vis kitą vyrą. Nieko keisto: niekada šitaip nesielgusiai, iš santuokos kaip iš kalėjimo ištrūkusiai moteriai gali net į galvą neateiti, kad už lovos malonumus vis su kitu vyru teks susimokėti. Net pasijusti nuotėkų skyle, nevykėle, patekusia į uždarą savęs naikinimo ratą. Juk ji nebuvo auklėjama vyru. (Štai šioje vietoje kaip tik susiduriame su terminu „socialinė lytis“ arba „socialiai formuojamas, konstruojamas vaidmuo“, kuris minimas Stambulo konvencijoje. Suprantamiau šnekant: kas galima vyrui, jokiais būdais negalima moteriai.).

Bičiulė taip pat sakė, kad lovoje ji tapo gurmane. „Prieš pradėdama rimtus santykius, būsiu priversta išbandyti „vyro veikimą“. Ką, Vitalija, manai apie tai?“. Net šyptelėjau nuo tokio klausimo ir norėjau pasakyti: nejau visus išbandei, o savąjį imsi aklai, kaip loterijos bilietą? „Bent jau pašok su juo, nes tarp profesionalių šokėjų sklinda kiek grubokas, bet teisingas posakis: „ Kaip šoka, taip ir pisasi“. Jeigu ne tiesiogiai, tai bent jau savo potekste tai yra tikra tiesa. Tad paralelė su bičiulės klausimu tikrai adekvati: jeigu vyras nemoka patenkinti moters (arba atvirkščiai, nes tango šokama dviese), tai ar nebus tas vyras pilnas kompleksų gyvenime? Kas nori dalintis gyvenimu su žmogumi, nuolat kaltinančiu savo partnerį negebėjimų jį arba ją patenkinti, kai pats ar pati šito nesugeba padaryti? Konfliktai garantuoti, bendras gyvenimas tampa bjaurus, o kartą išsiskyrus lipti į tą pačią upę dar kartą nesinori. Patariau bičiulei štai ką:

• nesijausk kalta dėl vidinio poreikio patenkinti seksualinį troškulį. Kol neišgersi savo taurės iki galo, gerti norėsis nuolat. Tai aksioma. Ar dykumoje, ar lovoje – troškulį reikia numalšinti;

• nesijausk kalta, užėmusi „vyro vaidmenį“. Kas galima vyrui, galima ir moteriai. Nekreipk dėmesio į davatkas, nes ne joms gyventi tavo gyvenimą, o tau pačiai. Suaugęs žmogus pats priima sprendimus ir pats už juos atsako;

• dėl vyro išbandymo lovoje: kompleksų maišas yra viena, bet pasiruošęs mokytis ir už pamokas dėkingas, protingas vyras – nebloga investicija. Yra tik vienas „bet“ : turi apsispręsti, ar lovoje nori turėti mokinį, ar „asą“?

• pagalvok: o gal su patikusiu vyru santykius pradėk ne nuo lovos, o nuo bendravimo? Žinoma, jeigu jau pagaliau atsikandai išsidirbinėjimų lovoje ir nori sustoti, nori artumo su žmogumi, o ne vien tik jo varpos, liežuvio ar rankos putėje. Juk ne su buku sekso gigantu nori praleisti gyvenimą ir ne tik lovoje, ar klystu?

Mano rekomendacijos ne iš piršto laužtos. Buvau patekusi į panašią padėtį ir tai man nesutrukdė susirasti patį geriausią vyrą pasaulyje. Panašias patirtis turi aibės vyrų ir moterų, jaunos merginos ir jauni vaikinai, bet jų niekas nemokė svarbiausios pamokos: kaip seksualinę aistrą (ypač pasimylėjus pirmą kartą) atskirti nuo tikros meilės. Šioje vietoje glūdi aibės nesusipratimų, nusivylimų ir skyrybų. Nes mūsų kultūra jauniems žmonėms plauna smegenis apie pirmo karto svarbą – girdi, būk atsidavusi, būk skaisti ir jei jau kuris „nukabino vainikėlį“, tai tik su juo, tik su juo iki grabo lentos. Ir ši utopija, tapusi kelrode žvaigžde, neretai apakina taip, kad ilgus metus negali išsikapstyti iš tikrų tikriausio mėšlo. Kai tikrovei (ir ne tik…) trenkus tau antausį, vis tempi gumą, vis tikiesi, kad viskas išsispręs palankiai. Masinis skyrybų skaičius Lietuvoje (iš šimto porų skiriasi penkiasdešimt keturios) rodo, kad holivudinio happy end’o gali ir nebūti. Skyrybų kiekis tik patvirtina, kad lūkesčiai prieš vestuves buvo nerealūs. Kad šeimose, mokyklose per mažai kalbėta apie meilę, seksą ir gyvenimo dviese iššūkius. Peršasi klausimas: kas kaltas? Ogi sovietinė okupacijos sutraumuoti tėvai, perduodantys savo kompleksus vaikams. Net dauguma politikų Seime yra seno raugo ir nė nebando savo rinkėjų vesti ten, kur kažkada pasiryžome – į ES šalių bendriją, kur visų teisės lygios, neatsižvelgiant į lytį.

Tad, ponios ir ponai, sveiki atvykę į uždarą ratą. Iš kurio, jeigu turi vidinių jėgų, užknista kompleksuoto vyro (arba atvirkščiai) žmona, pagaliau išspyrusi savo partnerį lauk iš lovos tikra šio žodžio prasme, išsiveržia lauk į laisvę. O laisvė jau toks dalykas: arba ji tave sunaikina, arba sustiprina.

Šaltinis
Temos
Griežtai draudžiama Delfi paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Delfi kaip šaltinį.
www.DELFI.lt
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją (9)