Žmonių grobimus studijuojantys specialistai teigia, kad visame pasaulyje egzistuoja 4 tipiškos įkaitų grobimo priežastys: politinės arba religinės, finansinės – siekiant išpirkos, trumpalaikės naudos ir buitinės – per šeimos konfliktus. Lengviausia priežastis tokiais atvejais, kai pagrobėjai tiesiog nori uždirbti pinigų. Esą tokiu atveju ir užpuolikai, ir įkaito atstovai suvokia, kad visiems bus geriau, jeigu įkaitas liks gyvas.

Pasidomėjus, ar dažnai pasireiškia vadinamasis Stokholmo sindromas – reiškinys, kai pagrobimo metu įkaitai nejučiomis ima jausti pagarbą, netgi meilę savo pagrobėjams, labiausiai patyrę specialistai atsako, kad toks ypač sudėtingas reiškinys įmanomas tik tuomet, kai identiški pagrobėjo ir aukos psichologiniai sutrikimai.

Garsiausia įkaitų drama

Bene plačiausiai nušviesta ir sudėtingiausia įkaitų išlaisvinimo drama įvyko beveik prieš du dešimtmečius – 2001 metų spalio 8-ąją Panevėžyje. Tąkart įkaitų dramą išgyvenęs, šiandien neblogai žinomas teatro, kino aktorius, kartkartėmis besifilmuojantis lietuviškuose serialuose, režisierius bei Panevėžio J. Miltinio dramos teatro meno vadovas Aleksandras Špilevojus – bemaž vienintelis iš buvusių įkaitų, kuris noriai sutiko pasipasakoti apie tai, kas išties dėjosi per tą beveik 16 valandų trukmės pagrobimo istoriją.

Ankstyvas 2001 metų spalio 8-osios rytas Panevėžyje, Ramygalos gatvėje, buvo niekuo neišsiskiriantis iš kitų rudens dienų. Kaip įprasta, vaikai eilinį rytą skubėjo į mokyklą. Tarp jų – ir tuomet 13-metis A. Špilevojus. Tomis dienomis spauda ir televizijos žinių laidos skelbė, kad visos Lietuvos policija ieško ypatingai pavojingų, ginkluotų žudikų ir plėšikų dueto – 31 metų Romo Zamolskio bei 26-erių Virginijaus Savickio. Tuometinė žiniasklaida skelbė, kad abu vyrai buvo pabėgę iš Žiegždrių (Kauno r.) psichiatrijos ligoninės.

Dviejų pagrobėjų istorija sukrėtė visą Lietuvą

Tą 2001-ųjų spalio rytą policijos ieškomi bėgliai buvo pastebėti Panevėžyje. Kažkas iškvietė policiją. Skubiai prisistatę panevėžiečiai pareigūnai nesėkmingai bandė sulaikyti abu vyrus. Šaudydami į persekiojančius patrulius R. Zamolskis ir V. Savickis mėgino sprukti gatvėje sustabdytu taksi. Šį automobilį vairavęs tuometinis Panevėžio taksi parko bendrovės vairuotojas Timofėjus Timofejevas vėliau prisiminė, kad apie 8 valandą ryto jau atidirbęs naktinę pamainą važiavo į namus.

„Kai darydamas posūkį stabtelėjau ties skiriamąja gatvės juosta, prie manęs pribėgo du vyrai. Jie paprašė: „Būk geras, pavežk iki autobusų stoties“. Atsakiau, kad jau baigiau darbą, važiuoju valgyti, – prisiminė T. Timofejevas. – Tačiau jie kalbino toliau: „Pavėžėk. Nenuskriausime“. Tada baigiau sukti, sustojau prie šaligatvio ir atidariau užspaustas galines dureles. Vėliau sužinojau, kad prie manęs buvo atsisėdęs V. Savickis, o ant galinės sėdynės – R. Zamolskis. Jie liepė važiuoti Nemuno gatve ir vis ragino lėkti greičiau, sakė, kad moka už greitį. Prie Nemuno ir J. Tilvyčio gatvių sankryžos staiga kelią ėmė blokuoti policijos patruliai. Vienas policininkas išlipo iš mašinos ir ėjo į mūsų pusę. Tuo metu V. Savickis atidarė dureles ir ėmė šaudyti. Tačiau jo pistoletas užsikirto“.

Kai taksi privažiavo prie pėsčiųjų perėjos ir užsidegė raudonas šviesoforo signalas, gatve pradėjo žingsniuoti būrelis moksleivių. Taksistas T. Timofejevas ginkluotiems ir įsiaudrinusiems banditams pareiškė, kad nepajudės iš vietos, kol vaikai nebaigs eiti per perėją. Susinervinę užpuolikai iššoko iš automobilio ir pasileido pėsčiomis. Šis įvykis nemenkai atsiliepė tuomet 60-us metus skaičiavusiam taksistui – jis net kelias naktis negalėjo ramiai užmigti be vaistų.

Suvokdamas, kad gali būti sučiuptas, R. Zamolskis paliko V. Savickį ir patraukė nežinoma kryptimi. Kaip paaiškėjo vėliau, jis sėkmingai slapstėsi net 13 metų Rusijoje.

Įspūdingą kriminalinę karjerą padaręs R. Zamolskis paskutinį kartą buvo užfiksuotas Panevėžyje.

Romo Zamolskio (1970 m.) dosjė:

• Gyveno Kauno rajone, Ramučiuose.

• Nuo 1989 iki 1992-ųjų pabaigos buvo nuolat pareigūnų akiratyje dėl vagysčių. Nuo tada R. Zamolskis arba tiesiog Zamas mažiausiai po kartą buvo gydomas Naujosios Vilnios, Utenos bei Černiachovskio (Rusija, Kaliningrado sritis) psichiatrijos įstaigose.

• 1993 m. kovo 18-osios vakarą R. Zamolskis su bendru bandė apvogti Jonavos tiro ginklų saugyklą ir pagrobti ginklus, tačiau buvo užklupti policininkų. Zamas peršovė policininką ir paspruko.

• 1993 m. gruodžio 31-ąją peiliu ginkluotas R. Zamolskis Kaune sumušė ir mirtinai subadė Darių Bakanauską – tuometinės Kauno nusikalstamo pasaulio įžymybės Gintauto Bakanausko – Bakano jaunesnį brolį. Po šios žmogžudystės R. Zamolskis slapstėsi ir nuo pareigūnų, ir nuo gangsterių. 1997-ųjų spalį Kaune, Partizanų gatvėje Bakanas buvo nušautas iki šiolei nenustatyto žudiko pistoleto šūviais.

• 1994-ųjų spalio 16-ąją R. Zamolskis su bendrais Kaune migdomaisiais apsvaigino ir pasmaugė moterį iš pusseserės prostitučių firmos bei ketino užvaldyti aukos butą.

• Zamas įkliuvo po kelių mėnesių, 1994 m. gruodžio 2-ąją, patekęs į policijos pasalą. Bandė priešintis ginklu, tačiau šeši pareigūnai jam užlaužė rankas.

• Bausmės R. Zamolskis nesulaukė. Nustačius, jog šizofrenija sergantis vyras nesuvokia savo veiksmų, nuo 1996 m. jis buvo priverstinai gydomas Rokiškio psichiatrijos ligoninėje griežtojo stebėjimo sąlygomis.

• 2000 metais Panevėžio apygardos teismo sprendimu R. Zamolskis persiųstas gydyti į Žiegždrių psichiatrijos ligoninę bendrojo režimo sąlygomis.

• 2001 m. sausio 19-osios vakarą iš Žiegždrių ligoninės pabėgo durims pritaikęs rankeną. Nuo tada buvo paskelbta jo ilgai trukusi kriminalinė paieška.

• 2001 m. balandžio 17-osios vakarą R. Zamolskis veikdamas organizuotoje grupėje ir būdamas ginkluotas, prie Vilniuje esančio prekybos centro „Maxima bazė“ įvykdė didelės vertės turto plėšimą ir iš savanaudiškų paskatų pasikėsino į tuomečių Lietuvos žemės ūkio banko inkasatorių gyvybes. Išpuolio metu buvo sunkiai sužeistas vienas inkasatorius, kitus du tarnybines pareigas vykdžiusius inkasatorius nuo šūvių apsaugojo šarvuoti automobilio stiklai. Užpuolimo metu buvo pagrobta daugiau nei 20 tūkst. eurų (70 tūkst. litų).

• Tų pačių metų birželio 6 d. įtariamasis R. Zamolskis, veikdamas kartu su bendrininkais, pasikėsino į policijos pareigūnus, norėjusius nustatyti jo tapatybę. Vilniaus centre vykusio susišaudymo metu buvo sužeisti du tarnybines pareigas vykdę policijos pareigūnai. Iš nusikaltimo vietos Zamas paspruko įsėdęs į atsitiktinai prie parduotuvės stovėjusį automobilį ir jo vairuotojui, grasindamas ginklu bei neteisėtai atėmęs jo laisvę, liepęs važiuoti R. Zamolskio nurodyta kryptimi.

• 2001 m. liepos 25 d. Kaune metalo supirktuvėje rasti du sušaudyti žmonės.

• 2001 m. rugsėjo 28 d. R. Zamolskis, įtariama, tyčia, vengdamas, kad būtų nustatyta jo asmenybė, Kaune su bendrininkais pasikėsino nužudyti du policijos pareigūnus. Bendrininkai pareigūnus sužeidė į juos šaudydami iš neteisėtai laikomų ginklų.

• Tų pačių metų spalio 1-osios naktį, grasindami šaunamaisiais ginklais nužudyti sargą, R. Zamolskis su bendrininku apiplėšė vieną Kauno vaikų lopšelio-darželį, pasisavindami turto už daugiau kaip 800 eurų.

• Po savaitės, spalio 8-ąją šūviai aidėjo Panevėžyje. R. Zamolskis, su bendrininku V. Savickiu, manoma, siekdami išvengti sulaikymo, visuomenei pavojingu būdu pasikėsino į 7 policijos pareigūnų, vykdžiusių tarnybines pareigas, gyvybes. Iš nusikaltimo vietos Zamas paspruko.

Kelionė baigėsi įkaito glėbyje

Būtent tuo metu gatve į mokyklą skubantis A. Špilevojus tapo V. Savickio įkaitu. Staiga pačiupęs berniuką ir įrėmęs pistoletą jam į galvą, nusikaltėlis privertė policininkus nutraukti ugnį.

„Tai buvo eilinis rytas, kai ėjau į mokyklą. Pamenu, skubėjau į istorijos kontrolinį darbą, kurio nelabai norėjau. Pakeliui dar susitikau mamą, kuri ėjo iš darbo pokalbio. Tačiau einant į mokyklą netikėtai išgirdau policijos sirenas, daug kitokių garsų. Finale pajutau man į galvą įremtą pistoletą, – taip tos 2001 m. spalio 8 dienos įvykius prisiminė A. Špilevojus, – Kiek man žinoma jie slapstėsi nuo policijos. Prieš tai jie abu buvo gydomi berods Rokiškyje, atsidūrė psichiatrijos klinikoje, buvo pripažinti nepakaltinamais. Tuo metu jie buvo ieškomiausiais Lietuvos nusikaltėliais, jų foto kabėjo gatvėse ant stulpų. Nors jie buvo gerokai pakeitę išvaizdas, tačiau žmonės juos Panevėžyje atpažino ir nedelsiant paskambino policijai... Berods dar iki manęs, įvyko susišaudymas, jie spruko nuo policijos, šoko į taksi automobilį ir jis juos atvežė beveik iki to taško, kur ėjau aš... Jie atvyko prie sankryžos, buvo rytas, taksistas atsisakė važiuoti per raudoną šviesoforą, nes perėja ėjo daug moksleivių. Jie iššoko pro duris ir pasileido bėgti – į skirtingas puses. V. Savickis pribėgo prie manęs, o R. Zamolskis nubėgo į mokyklos pusę ir kažkaip paspruko praeidamas pro jos erdves“.

Panevėžio mokykla, prie kurios baigėsi R. Zamolskio pėdsakai Lietuvoje.

Neturėjo galimybės susipažinti su byla

– Ar atsimeni kaip tąsyk atrodė R. Zamolskis?, – pasiteiravau A. Špilevojaus.

– Šiandien praėjus daugybei metų atsimenu tiesiog nubėgantį vyrą. Berods buvo tvirto sudėjimo, vilkėjo odinę striukę... Po kelių dienų suradau savo ant žemės numestą kuprinę, kuri buvo kulkų suvarpyta. Galimai buvo šauta tuo metu, kai kuprinė buvo ant mano nugaros... Kulka ėjo per kuprinę ir per visus vadovėlius ėmė keisti savo kryptį ir galiausiai išlėkė visai šalia mano nugaros... Gali būti, kad tie vadovėliai ir išgelbėjo mano gyvybę. Nesu ginklų ir šaudymo ekspertas, bet manau, kad šaudė ne V. Savickis, nes jam nebuvo ko šaudyti į mane. Be to, mačiau, kad jo šautuvas tuo metu buvo užsikirtęs. Taigi, kai jis mane pagrobė, jam nebuvo jokios galimybės į aplinkinius šauti, ir policininkai tuo metu šito fakto nežinojo... Savo ginklą jis susitvarkė jau būdamas laiptinėje. Taigi, ko gero, į mane šaudė jį persekioję pareigūnai...

Prieš keletą metų kreipiausi į Panevėžio apygardos prokuratūrą – norėjau susipažinti su savo pirminiais parodymais. Bet aš jų negavau. Man paaiškino, kad šita byla yra uždaryta ir, kad savo tuomet duotus parodymus galėsiu pamatyti nebent, kai jau byla bus atnaujinta ir pasieks teismą... Tuos parodymus daviau jau pasibaigus įkaitų dramai, būdamas ligoninės lovoje. Kas įdomiausia, tada negalėjau įvardinti, prisiminti, kaip V. Savickis buvo apsirengęs. Tiesa, man labai įsiminė jo akys... Jei byla bus atnaujinta – kaip skelbiama viešai, ko gero, pirmąsyk turėsiu apie tai viešai kalbėti, pasakoti teisme ir teisėsaugininkams...

– Kaip toliau klostėsi šie tarsi Holivudo filmą primenantys 2001-ųjų spalio dienos įvykiai?

– Veiksmas vyko Ramygalos gatvėje. Pistoletas man buvo prikištas prie kaklo. Iš pradžių V. Savickis elgėsi gana grubiai. Man tada buvo 13 metų... Bet prisimindamas tą dieną, galiu pasakyti, kad jis ganėtinai protingai elgėsi – visiems gatvėje sutiktiems žmonėms liepė sustoti, pasirinko kampą, iš kurio galėtų matyti visose pusėse besibūriuojančius policijos ekipažus.

Netrukus patekome į Ramygalos gatvės 48-uoju numeriu pažymėto daugiabučio laiptinę, pakilome į antrą aukštą, kur jis susitvarkė savo ginklą... Atrodo, kad jo pistolete kulka buvo užstrigusi. Nesu ginklų žinovas, nors su jais kartais tenka filmuotis kino bei televizijos serialų scenose. Nežinau, kokie buvo jo tikrieji tikslai. Gal jis ketino pagrobti du įkaitus? Toje pačioje laiptinėje gyveno mano tikybos mokytoja. Ji atsitiktinai pamatė mus su V. Savickiu, kai nešė šiukšles. Bet tąsyk netikėtai sutikta mokytoja labai padėjo mano tėvams, kai šie sužinojo, kad buvau pagrobtas įkaitu...

Buvęs įkaitas A. Špilevojus prie Panevėžio daugiabučio, kuriame vyko intensyvi įkaitų drama.

Patekęs į laiptinę V. Savickis atidžiai stebėjo butų duris. Jis pasirinko skurdžiausiai atrodančias duris. Nes nujautė, kad užeis pas senyvo amžiaus moterį. Būtent tądien jis ir pataikė pas senyvo amžiaus ir ligotą moterį. Jei gerai prisimenu, tai senutei tada buvo daugiau nei 70 metų... Pirmus kelis metus po šio įvykio aš ją vis reguliarai sutikdavau Ramygalos 48-ojo namo kieme. Bet paskui ji dingo iš mano akiračio. Matomai ji iškeliavo Anapilin...

Virginijus paskambinęs į duris pasakė, kad jis yra dujų tarnybos darbuotojas. Vos patekus į butą jis įjungė pakankamai racionalų mąstymą. Tada jis baldais užstatė duris. Jis užkamšė visas ventiliacijos angas. Vienu metu, kai buto šeimininkė dėl kažko sunerimo, tarp jų įvyko šioks toks apsistumdymas. Ko pasekoje, jis netyčia iššovė į grindis. Bet taip jis pasielgė labiau paveiktas emocijų, streso. Aš visą tą laiką buvau tikras, kad jis manęs nenušaus.

Virginijaus Savickio (1976 – 2001 m.) svarbiausi biografijos faktai:

13-metį A. Špilevojų pagrobęs V. Savickis

• Tėvai su V. Savickiu pradėjo konfliktuoti, kai šis mokėsi Saulėtekio vidurinėje mokykloje. Namiškiai turėjo rūpesčių dėl jo mokymosi ir chuliganiško elgesio. Po 9 klasių jis metė mokyklą.

• Buvo registruotas Panevėžio mieste, Vaitkaus gatvėje, tėvų bute. Tačiau dėl nesugyvenamo elgesio tėvai sūnų išvijo iš namų. Kurį laiką jis gyveno nuomotame bute Panevėžyje, vadinamajame Rožyne. Vėliau buvo apsistojęs Vilniuje, Kaune.

• Policijos kartotekoje pažymėta, kad V. Savickis baustas tik administracine tvarka. Iš viso V. Savickis teistas 4 kartus. Kaskart bausmės išvengdavo dėl psichikos sutrikimų, buvo gydomas psichiatrijos ligoninėse. Paskutinį kartą teistas 1997 m. dėl sunkaus kūno sužalojimo bei turto prievartavimo. Būtent tada V. Savickis pripažintas nepakaltinamu ir pasiųstas priverstinai gydyti į Rokiškio psichiatrijos įstaigą.

• 1999 m. Rokiškio rajono apylinkės teismo sprendimu V. Savickį pripažino psichiniu ligoniu, tačiau visuomenei nepavojingu. Jis iš ligoninės buvo paleistas.

• 2001 metais nežinomomis aplinkybėmis V. Savickis susipažino su ilgiausiai Lietuvos istorijoje ieškotu nusikaltėliu Romu Zamolskiu ir prasidėjo jų bendrų kruvinų nusikaltimų serija.

Derybininkų štabas – mafiozų kavinėje

– Minėjai, kad tarp jūsų užsimezgė artimas konktaktas. Apie ką galima kalbėtis su savo pagrobėju tokiomis aplinkybėmis?

– Patekus į jo pasirinktą butą aš tapau jo savotišku pagalbininku. Mes kartu stumdėme baldus. Senyvo amžiaus buto šeimininkę jis paleido eiti į kitą kambarį, kuriame ji visą tą laiką ilsėjosi... Ką ji tenai veikė, po šiai dienai nežinau. Jis aiškino, kad kaip tik gaus, tai ko reikalauja, mane paleis įsitikinęs, kad niekas negresia jo gyvybei bei saugumui.

Mūsų pokalbiai prasidėjo nuo to, kas man bus, jei aš nuspręsiu bėgti. Jis tiesiai pasakė, kad mane nušaus. Sakė, kad geriau mums tarpusavyje bendrauti ir elgtis taip, kad nekeltume vienas kitam problemų. Bet aš pamenu tomis akimirkomis, labiausiai išgyvenau, kaip man teks pasiaiškinti, kad tą rytą neatvykau į istorijos kontrolinį...

„Arui“ teko sudėtinga užduotis.

Ne ką mažiau išgyvenau, kad kažkur mėtosi mano kuprinė su daiktais. Kiek žinau, buvo ilgai nustatinėjama mano tapatybė. Kol galiausiai tėvams buvo pranešta, kad tas pagrobtas vaikas esu aš. Kai buvau aštuntokas, buvau ganėtinai stropus moksleivis. Tėvams buvo rimtas signalas ir jie buvo šventai įsitikinę, kad tikrai negalėjau pabėgti.

Kai jie ėjo link mokyklos, pamatė policijos stop juostomis aptvertą visą kvartalą. Iš pradžių tėvai netgi pagalvojo, kad greičiausiai mane partrenkė automobilis. Pirmąją informaciją apie tai, kad esu tapęs įkaitu, tėvai gavo iš kaimynų ir žurnalistų pateikiamų pranešimų...

Pamenu, užbarikaduotame bute Virginijus surado mažą radijo imtuvą ir klausėmės visus per radiją skelbiamus pranešimus. Iš pradžių buvo skelbta, kad ginkluotas nusikaltėlis pagrobė netgi tris vaikus.

Po poros valandų į butą kažkas pasibeldė. Tada labai greitai jis paprašė mobilaus ryšio telefono. Su šluota traukiau pareigūnų perduotą mobilųjį telefoną, kuris buvo reikalingas pokalbiams su jais. Kai traukiau tą telefoną, Virginijus man ištarė: „Tuoj pamatysi, koks čia filmas užsisuks...“. Kai apsidairiau, pamačiau, kad gatvėje buvo milžiniškas judesys, jau suvažiavo ir ant aplinkinių namų stogų sutūpė „Aro“ snaiperiai. Stebėtina, bet Virginijus pasirodė įžvalgus ir matėsi, kad puikiai orientavosi. Kiek žinau iki šito mano įvykio, Lietuvoje buvo dvi įtemptos įkaitų dramos. Ir viena iš jų pasibaigė snaiperio šūviu, kai pagrobėjas buvo nukautas tiesiog per orlaidę.

Atrodė, kad jis buvo pakankamai išanalizavęs visą situaciją. Jis su „Aro“ derybininku šnekėjosi ir paprašė mainais visureigio, kažkokios X pinigų sumos. Jis norėjo dingti iš Lietuvos. Mane derybose Virginijus buvo praminęs tiesiog Koziriu... Šiandien sunku viską labai detaliai prisiminti apie tos dienos įvykius, bet tikėtina, kad per pagrobimą jis į mane kreipėsi galbūt Saša....Galbūt, tikrai sunku dabar tiksliai pasakyti.

Anų laikų Panevėžio banditų pamėgta kavinė „Čičinskas“ tapo „Aro“ įkaitų išvadavimo grupės baze.

Įdomu tai, kad tuometiniai „Aro“ vyrai savo baze ir koordinaciniu centru buvo pavertę anksčiau Panevėžio mieste neblogai žinomą restoraną „Čičinskas“. Būtent iš tenai į mūsų butą kaskart skambinėjo derybininkai. Aš vaikystėje pasibaigus pamokoms kaskart pro „Čičinską“ praeidamas matydavau, kad šalia užeigos stovi itin prabangiai atrodantys automobiliai. Visame mieste sklido kalbos, kad šis restoranas buvo itin pamėgtas to laikmečio miesto „mafukų“, ir kitokių ale Tulpinių gaujos vyrų. Čia jie susirinkdavo ir leisdavo ne tik popietes, bet ir vakarus.

Policija jam bandė sukabinti nebūtus dalykus?

– Visa tai, ką tu pasakoji – tai filmo verta istorija. Papasakok, apie ką jūs bendravote tame V. Savickio užgrobtame bute praleidę pakankamai netrumpą laikotarpį – net 16 valandų.

– Kad istorija yra verta filmo jau seniai šnekamės su keliais bendraminčiais iš kino pasaulio. Apie tai buvo parašytas kinui skirtas scenarijus. Bet dabartinis „kovidinis“ metas nėra dėkingas kino pramonės gamintojams ne tik Lietuvoje, bet ir visame pasaulyje...

Kaip jau minėjau, pradžioje bendravome tik apie taisykles – kaip kas turime elgtis ir pan. Jis sako man: „Ar žinai kas aš esu?“ Bet aš tikrai nežinojau, nes per televizorių žiūrėjau tik futbolą. Į mano pasaulį pamažu ateidinėjo muzika. Nors visokie kriminalai Panevėžyje, ir ypatingai Tulpinių grupuotės laikai jau praeidinėjo, tai buvo tapę netgi savotiška miesto gyvenimo kasdienybe. Natūralu, kad buvau paauglys, domino visai kiti dalykai ir pernelyg daug dėmesio kriminalų skaitymui neskyriau...

13-metis A. Špilevojus buvo tapęs įkaitu.

Aš visiškai nežinojau, kas jis toks. V. Savickis atrodė gerokai kitaip nei tose viešai skelbiamose fotografijose, kuriose jis buvo pavaizduotas. Neretai per radiją skelbiamus pranešimus apie tos dienos įvykius Virginijus palydėdavo garsiu juoku. Jis pasakė, kad apie jį skleidžiama daug nebūtų ir melagingų dalykų.

Pamažu jis ėmė klausinėti apie mane. Domėtis manimi. Manau, kad mus pirmas sujungęs elementas buvo tas, kad aš gyvenau be tėvo. Jo sūnus irgi gyveno be tėvo. Jis tada buvo gal pirmokas. Taigi, amžiumi buvo kur kas mažesnis už mane...

– Mūsų ankstesnio pokalbio metu buvai užsiminęs, kad Panevėžio bute V. Savickis tau yra pasakęs tokią frazę: „Kad tu žinotum, kiek mums policija visko bando prikabinti, ko mes nesame padarę...“. Gal šiandien jau žinai, ką tai sakydamas jis turėjo omenyje?

– Jis tą kartojo ne sykį. Pamenu, net derybininkui prasitarė, kad jis gyvas į kalėjimą niekada nesugrįš. Jis nedetalizavo, už ką jis anksčiau pateko į teisėsaugos akiratį, tik minėjo, kad jam bando suversti tai, ko anksčiau jis nebuvo padaręs...

R. Zamolskio pėdsakai Panevėžio centre

Iki šiol sklando legendos apie R. Zamolskio pabėgimą iš Panevėžio.

Buvęs ilgametis televizijos žurnalistas Skirmantas Pabendinskas, 1970 – 2019 metais rengęs kasdienius reportažus LRT naujienų tarnybai ir „Panoramai“, 2001 m. spalio 8-ąją su operatoriumi sukinėjosi Panevėžio gyvenamųjų namų kvartale, kur vyko garsioji A. Špilevojaus pagrobimo drama.

„Pamenu, aš tik vėliau sužinojau, kad pagrobtasis yra moksleivis A. Špilevojus. Berods tai sužinojau iš Panevėžio mokyklos (dabartinės – Panevėžio Juozo Miltinio gimnazijos) direktoriaus. Kaip jis šitiek valandų išbuvo tame bute, tai sunku paaiškinti... Manau, tai žmogus, kuris turėjo stiprų charakterį ir jausmą, kad visa tai gali baigtis išties teigiamai ir laimingai“, – šiandien įsitikinęs S. Pabedinskas.

Pradžioje įvykius nušviesti susirinko vos keli vietinių Panevėžio laikraščių, radijo stočių žurnalistai. Bet visi stoviniavo vienoje ir toje pačioje vietoje. Visi žurnalistai ir šiaip smalsuoliai tada sukinėjosi prie alaus baro „Čičinskas“. „Tai buvo įdomi vieta, nes anksčiau tame bare itin buvo pamėgę rinktis ne tik Panevėžio „tulpinukai“, bet ir jų kviestiniai svečiai ar bičiuliai iš Kauno, Biržų Karvelių grupuotės“, – taip „Čičinsko“ istoriją pamena praeityje garsus žurnalistas.

S. Pabedinskas norėdamas televizijos žiūrovams pateikti išsamesnį ir įtaigesnį tos įkaitų dramos įvykių vaizdą su operatoriumi užlipo netgi ant vieno namo stogo ypač masyviais metaliniais laiptais, kad nufilmuotų bendro plano vaizdus kaip įmanoma iš aukščiau. „Žurnalistų buvo ir daugiau, bet tiktai mes lipome taip aukštai... Gal dėl to, kad visada norėjosi ypatingų kadrų ir perteikti tuometines emocijas. Bet aišku, galėjau nesukti galvos ir filmuoti būdamas žemai. Pamenu, kai užsiriogsojau ant viršaus, ir mačiau, kas kur yra, ėmė jau skambinti ir Lietuvos radijas. Dar vėliau pradėjome ir tiesiogines televizijos transliacijas. Galbūt net „Aras“ nepastebėjo, kad štai ant kažkokio namo stovi žmogelis. Ir dar vienas, kuris filmuoja. Pamenu, kaminas buvo raudonų plytų. Tada kaip reikiant išsimozojau... Bet ko kartais nepaaukosi dėl įspūdingesnių kadrų. Su operatoriumi matėme karts nuo karto judančią, traukiamą to visų mūsų dėmesio objektu tapusio buto lango užuolaidą. Kartkartėmis mačiau Aleksandro galvą. Galbūt tai buvo labiau savotiška psichologinė dvikova, kaip įmanoma tiek ilgai išbūti tame bute turint tiek metų“, – svarstė S. Pabedinskas.

2001 m. įkaitų dramą fiksavęs tuometinis televizijos žurnalistas S. Pabedinskas.

Šiandien net kelis dešimtmečius televizijoje išdirbęs pašnekovas sako tvirtai įsitikinęs, kad tada Panevėžio policininkai labai vangiai reagavo į tikrai rimtus įvykius. Jam susidarė įspūdis, kad tą dieną netgi susikirto dviejų skirtingų tarnybų darbuotojų nuomonės. Jie tiesiog nesuderino tarpusavio veiksmų. Atrodė, kad Panevėžio policijos vyrai labai džiaugėsi, kai pagaliau iš Vilniaus atvyko kaukėti „Aro“ kovotojai, nes atrodė, kad nuo tos minutės jiems nereikės priiminėti jokių svarbesnių sprendimų ir faktiškai nuo jų pečių nukris visa nereikalinga našta.

„Panevėžio policininkai tada išvis nedarė nieko – jie su kitais toje gatvėje buvusiais žmonėmis tiesiog stovėjo ir stebėjo pakėlę galvas į tą langą, – prisimena S. Pabedinskas. – Aš supratau, kad tame bute niekas nieko nebijojo. Jau praėjus kuriam laikui man pavyko prašnekinti užgrobto buto šeimininkę Bronislavą Varnytę. Ji pasakojo, kad jie visi valgė sau kuo ramiausiai ir pan. Viskas pakankamai rimtai prasidėjo, kai atvyko „Aro“ vyrai. Nes būtent tuomet prasidėjo jų tarpusavio telefoniniai pokalbiai su pagrobėju. Buvo iškeltos tam tikros sąlygos. Viena iš sąlygų buvo: pagrobėjas turi išeiti ir pasiduoti. Tačiau šis jiems pateikė savų reikalavimų sąrašą“.

Tą dieną Panevėžio policija atrodė sutrikusi.

Praėjus beveik dviems dešimtims metų nuo tuometinių įvykių S. Pabedinskas mano, kad būtent aplaidus Panevėžio policijos požiūris leido prarasti mieste besislapsčiusio R. Zamolskio pėdsakus. „Kitą dieną, mes, žurnalistai sulaukėme informacijos, kad R. Zamolskis lankėsi vienoje kavinėje tiesiog pačiame Panevėžio miesto centre. Sklido informacija, kad jis vis dar mūsų mieste. Tada važiavome link plento, kur buvo sustatyti policijos patikros postai. Jie pareiškė, kad uždarys kelią vedantį link Rygos. Bet juk kiek dar lieka pravažiavimų iš miesto. Kad ir senas Vilniaus kelias ir pan. Galų gale, jį išvežti nebuvo jokios problemos. Panašu, kad R. Zamolskis turėjo daug draugų. Jo likę bičiuliai iš Kauno skambino pažįstamiems panevėžiečiams. Liūdniausia, kad Kaune ne tik R. Zamolskio aplinkos žmonės, bet ir policija valdė kur kas didesnę informaciją nei tuometiniai Panevėžio pareigūnai“.

S. Pabedinskas sako, kad tomis dienomis netgi sklandė informacija, jog sprukdamas R. Zamolskis buvo pašautas policijos, o paskui mirė kažkur miškuose prie Panevėžio arba atokios sodybos vienkiemyje. „Bet aš manau, kad sėdėdamas ir žmonių pastebėtas toje miesto kavinėje R. Zamolskis vilkėjo neperšaunamą liemenę, kuri greičiausiai ir padėjo išgelbėti jam gyvybę, – kalbėjo S. Pabedinskas. – Paskui net kelias dienas išvažiuojant iš Panevėžio stovėjo policijos postai, kurie tikrino kiekvieną išvažiuojančią mašiną. Stabdė visus važiuojančius ir tikrino automobilių bagažines. Buvo nuodugniai apžiūrimos net vežamos priekabos ir jose esantys daiktai. Galbūt ir pernelyg griežtai, bet tokia buvo vykdoma itin griežta patikros kontrolė“.

Kitoje straipsnio dalyje sužinosite:

Kaip baigėsi garsioji įkaitų drama Panevėžyje

Kaip S. Pabedinskas visiškai atsitiktinai išgirdo informaciją apie R. Zamolskį tolimoje Rusijoje

Apie visa tai ir kiek daugiau – Dailiaus Dargio Patreon platformos vaizdo epizode.

O jei norite daugiau panašių istorijų apie tuometinį Lietuvos kriminalinį pasaulį – galite perskaityti mano knygose, kurias bet kada įsigysite internetiniame knygyne: https://www.dailiausknygos.lt

Šaltinis
Temos
Griežtai draudžiama Delfi paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Delfi kaip šaltinį.
www.DELFI.lt
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją (1)