Anot pašnekovo, sovietmečiu kasmet būdavo sudaromas TSRS ekonomikos vystymo planas ir biudžetas, taip pat į TSRS įeinančių respublikų analogiški planai ir biudžetai. Taip, kaip dabar nepriklausomybę atkūrusioje Lietuvoje sudaromas valstybės biudžetas ir savivaldybių biudžetai.
Žinoma, yra skirtumų tarp Lietuvos TSR ir nepriklausomos Lietuvos planų, sako pašnekovas. Dabar mūsų valstybė tvirtina tik BVP, tai yra ekonomikos vystymosi prognozę ir jos pagrindu sudaro nacionalinį biudžetą (valstybės + savivaldybių). „Man teko planuoti Lietuvos TSR maisto pramonėje numatytos pagaminti produkcijos kiekį, jos vertę ir pagaminimo kaštus (savikainą), taip pat pridėtinę vertę, kuri yra biudžeto pajamų pagrindas. Teko daug kartų minėtų kaštų sumą ginti TSRS plano komitete. Tačiau taip ir nežinau, kokia sukurtos vertės dalis patekdavo į sovietinės Lietuvos biudžetą, ar pakakdavo padengti išlaidas, ar kokia dalis patekdavo į TSRS biudžeto pajamų aruodą? Viena aišku: sąjunginio pavaldumo įmonėse sukurtos produkcijos vertė, jos gamybos kaštai ir pridėtinė vertė neįeidavo į Respublikos planus ir biudžetą. Finansų ministerija planavo Respublikos biudžeto pajamas ir išlaidas. Liaudies ūkio planas ir biudžetas buvo svarstomi ir tvirtinami Ministrų taryboje ir Aukščiausioje taryboje. Diskusijų beveik nebūdavo, išskyrus dėl gamybos ir paslaugų apimties“, – sako P. Navikas.
Biudžeto pinigai tekėjo ūkio sritims: sveikatai, kultūrai, sportui ir kitoms valstybės reikmėms tenkinti. Ministrai diskutavo, įrodinėjo Finansų ministerijai jų poreikį, svarstydavo šiuos klausimus. Svarstant biudžeto projektą Vyriausybėje, kuruojantis skyrius turėjo parengti pažymą apie nesutartus klausimus ir pasiūlyti, kaip išspręsti. Bet tai atlikdavo Ministrų tarybos skyrius, ne atitinkamas CK. Pašnekovas svarsto, ar CK skyriai nagrinėjo šakinių ministerijų ir Finansų ministerijos nesutarimą dėl plane numatomų (ar nenumatomų) skirti lėšų.
Kas kam daugiau duodavo – Vilnius Maskvai ar Maskva Vilniui?
Anot pašnekovo, tai pakankamai sudėtingas klausimas. Mat kai kurie ekonomistai teigia, kad to negalima iki galo išsiaiškinti, nes, girdi, Lietuvos TSR buvo du biudžetai – matomas ir nematomas (apėmęs sąjunginio pavaldumo įmones bei karinių dalinių išlaikymą Lietuvoje). „Noriu patikslinti – nebuvo tų dviejų biudžetų. Sąjunginėms ministerijoms ir sąjunginėms-respublikinėms ministerijoms (pvz., Lengvosios pramonės) pavaldžių įmonių planai ir jose sukurta pridėtinė vertė nepatekdavo į Respublikos planą. Karinių gamyklų finansavimo klausimus sprendė Sąjunginės ministerijos ir tai nebuvo Respublikai aktualus klausimas. Dėl karinių objektų statybos, dislokavimo negaliu pasakyti, ar buvo derinama ir su kuo, ar ne. Manau, buvo derinta“, – teigia P. Navikas.
O į „amžiną“ klausimą, ar Lietuva duodavo Sąjungai daugiau, ar gaudavo iš jos mažiau, irgi sunku atsakyti. „Manau, ne taip reikia matuoti duotą ir gautą naudą. Reikėtų apskaičiuoti: kiek anuo metu buvo sukurta pridėtinės vertės ir kiek jos pasiliko Lietuvoje? Tai ir būtų atsakymas į šį klausimą. Manau, gauti skaičiai mums būtų nepalankūs. Juk buvo pastatyta daug sąjunginio pavaldumo objektų, kurie vien tik Sąjungos–Maskvos finansuoti. Ignalinos AE, o ir Visagino miestas pastatyti Gynybos ministerijos – statė vadinamieji „stroibatai“ – statybos batalionai. Lietuvos gimimo priešaušryje aš analizavau: su kokiu kraičiu Respublikos pramonė pasitinka nepriklausomybės atkūrimą? Statistiniai duomenys rodė, jog užsienio įrengimai ir darbo mašinos sudarė 30 procentų, o lengvojoje pramonėje net 65 procentus viso įrengimų parko. O jie buvo įsigyti už valiutą, kurią skirdavo Sąjunginė lengvosios pramonės ministerija.
Tad nežinau, ar Maskva finansavo Lietuvos biudžetą, jeigu nepakako Lietuvoje surinktų mokesčių ir kitų įplaukų išlaidoms padengti. Dar primenu, kad visa technika, kurią gavo sąjunginio pavaldumo įmonės, kol neperėjo Lietuvos nuosavybėn, buvo apmokama šių įmonių lėšomis. Jeigu joms trūko lėšų, tai jos gaudavo iš sąjunginio biudžeto. Techniką ir technologijas, kurias buvo numačiusios įsigyti Respublikos pavaldumo įmonės, pirkdavo savo lėšomis, o jei trūko jų, tai skolino bankuose ar biudžete numatytomis skirti ir gautomis iš jo lėšomis“, – sako pašnekovas.
Kartais pasigirsta balsų, kodėl Lietuva (kaip ir kitos buvusios sąjunginės respublikos), griūnant SSSR, nepretendavo į SSSR valiutos, deimantų bei kitas strategines vertybes? Pašnekovo manymu, į jas būtų buvę galima pretenduoti, tik įrodžius, kad Lietuva (kaip ir kitos respublikos) yra sukūrusi daugiau pridėtinės vertės, kuri pateko į Sąjungos katilą, negu jos gavo visoms reikmėms tenkinti (tarp jų ir esamam turtui sukurti). Nustačius sukurtos ir panaudotos pridėtinės vertės perviršį ir jos procentinę išraišką (nors, P. Naviko manymu, ji nesiektų net 1 procento), tuomet 1900–1991 metais buvo galima bandyti reikalauti gauti atitinkamą dalį valiutos, deimantų ir t. t. Tik nutylima: tuomet visoms respublikoms (ne tik mums) būtų tekę prisiimti ir atitinkamą dalį SSSR užsienio skolų. Todėl visi deimantų fondai, valiutos atsargos ir liko Rusijos Federacijai.
Apie mokesčius – jau Nepriklausomoje Lietuvoje
„Dar nedirbau mokesčių srityje, kai buvo priimti mokesčių įstatymai atkurtoje Lietuvoje. Pagrindiniai mokesčiai (pridėtinės vertės, akcizų, gyventojų pajamų, pelno, nekilnojamojo turto) ir kiti yra visose valstybėse. Tik jie skiriasi tarifų dydžiais, lengvatomis, pajamų apmokestinimo dalimis ir valstybėje sukurtos pridėtinės vertės surinkimo į biudžetą ir socialinius fondus apimtimi. Pavyzdžiui. Skandinavijos šalyse yra gerokai aukštesni mokesčių tarifai. Išskyrus PVM, kitų mokesčių tarifai yra palyginti nedideli. Kadangi PVM moka gyventojai, galutiniai prekių ir paslaugų vartotojai, tai šis mokestis gula ant jų pečių“, – sako P. Navikas.
Pašnekovas taip pat išsakė keletą pastebėjimų apie mūsų mokesčių sistemą.
Pirma, Lietuvoje per daug lengvatų stambiems verslo subjektams. Beveik visi šie objektai yra Lietuvos piliečių ir užsienio kompanijų nuosavybė. Lengvatos pažeidžia svarbiausią mokesčiams taikomą principą – jų teisingumą.
Antra, įstatymus priima Seimas, o VMI kontroliuoja jų vykdymą. Įstatymais suteikti VMI kontrolės, bet ne įstatymų leidybos įgaliojimai. Suprantama, pastebėjusi mokesčių slėpimo ir nemokėjimo landą, VMI turėtų teikti valdžiai pasiūlymus, kaip ją uždaryti. Ir ne tik mokesčių, kitais valstybei darančiais žalą klausimais. „Dirbant VMI vadovu, man teko teikti daug pasiūlymų mokesčių, įmonių privatizavimo (prichvatizavimo) klausimais. Dėl to buvau Lietuvos pramonininkų konfederacijos iškoneveiktas. Nors pastebiu, jog ir dabar VMI ir Finansų ministerija rengia ir teikia Seimui pasiūlymus landoms užkardinti. Tačiau atviros pramonininkų kritikos jų atžvilgiu jau beveik nesigirdi“, – pastebi P. Navikas.
„Trečia, periodiškai skelbiama, kad slepiama nemažai šešėlyje uždirbtų pajamų ir, aišku, nuo jų nemokama mokesčių. Pagrindinė priežastis – net verslo įmonėms leidžiama atsiskaityti grynaisiais. O tai leidžia jiems neregistruoti šešėlio pajamų apskaitoje. Kartais tenka skaityti, kad pavogė iš verslininko stambią sumą eurų, laikytų seife. Vagys tikrai žinojo, kokiu būdu ir kur saugomi pinigai, tai ir jie pritaikė analogišką būdą pasidalyti šiais pinigais. Keista, kad policijos pareigūnai skuba surasti vagius, dar nepaklausę verslininko: o kodėl seife, o ne banko sąskaitoje, laikote didelę sumą? Kaip ir kokiu būdu jie gauti? Ir ar sumokėti mokesčiai? Ir tik po to spręsti – ar gaudyti vagis. Todėl daugiausia mokesčių ir netenkama šešėlinėje ekonomikoje. Mat PVM tarifas yra didesnis už gyventojų pajamų ir pelno mokesčių tarifus, todėl daugiau mokesčių netenkama pridėtinės vertės mokesčio dėl pajamų nuslėpimo.
Ketvirta, PVM tarifas, mano galva, neturėtų būti vienodas. Bet esamo tarifo nepatarčiau mažinti, nes mažmeninė kaina nesumažėtų, valstybė netektų daug pajamų, o naudą gautų ne tie, kurie ją turėtų gauti, bet prekių ir paslaugų pardavėjai. Akylesni žmonės pastebi prekybininkų manipuliavimus kainomis. Manau, būtų tikslinga nustatyti didesnius PVM tarifus prabangos prekėms ir paslaugoms. Tai yra, tokiems pirkėjams, kuriems limuzinų ar jachtų kaina yra neaktuali, ir suprantama dėl ko“, – sako P. Navikas.
Prisimenant vadovavimą VMI ir apie dabartinę VMI veiklą
„Ką labiausiai prisimenu, tai amerikiečių patarimą (mat buvau mokesčių surinkimo kursuose Austrijoje) gaudyti, visų pirma, stambias žuvis. Patyrę mokesčių administratoriai iš anapus Atlanto patarė gaudyti žuvis kitokiu būdu – per jų išlaidas, o ne pajamas. Jei išlaidos didesnės už deklaruotas pajamas – pareikalauti įrodyti, ar sumokėti mokesčiai nuo sumos skirtumo. Jei neįrodo – apskaičiuoti papildomus mokesčius kaip nesumokėtus. Šiuos patarimus pradėjau taikyti dirbdamas VMI vadovu, prieš dvidešimt šešerius metus. Patikrinome stambiausias įmones, atradome ne tik nuslėptus mokesčius, bet ir kaip tų įmonių lėšomis buvo privatizuotos tos pačios ar kitos įmonės. Deja, mano pasiūlytam būdui įgyvendinti reikėjo, kad Seimas priimtų atitinkamą įstatymą, bet neužteko laiko, nes labai greitai buvau paskelbtas nepageidaujamas VMI vadovo pareigose. Tai atvirai pareiškė tuometis premjeras M. L. Stankevičius“, – prisimena P. Navikas.
Tiesa, dabartinį VMI darbą jis vertina gerai. „Po manęs, berods, pasikeitė šeši šios institucijos vadovai, bet prioritetas išliko tas pats – visų pirma, gaudyti stambias žuvis. Be to, taikomi ir kiti šešėlio sutramdymo būdai, nors dar labai atsargiai. Manau, ne dėl to, kad nesistengtų, o dėl to, kad reikia paliesti stambias žuvis.
Esu laimingas, kad teko įsteigti Valstybinę mokesčių inspekciją kaip juridinį asmenį. Konkurso tvarka sukomplektuoti jos kadrus, padėti šios institucijos pamatus. Tuo metu finansinė situacija Lietuvoje buvo labai bloga. Lėšų trūko net darbo užmokesčiui išmokėti žmonėms, dirbantiems biudžeto finansuojamose įstaigose. Pamenu, kai kiekvieną rytą finansų ministras Reinoldijus Šarkinas garsiai svarstydavo: kurioms įstaigoms pirmiau reikia pinigų? Tuomet nebuvo kitų pajamų šaltinių, išskyrus mokesčius. Nes valstybės turtas, deja, buvo parduodamas ne už pinigus, o investicinius čekius, Pasiskolinti nebuvo iš ko ir niekas dar nenorėjo skolinti“, – pasakoja P. Navikas.
Jo buvęs bendradarbis Vilniaus miesto mokesčių inspekcijoje, po to dirbęs VMI vadovu, Dainoras Bradauskas, perskaitęs knygą „Gyventa ir dirbta Lietuvai“ parašė: „Jau perskaičiau jūsų knygos dalį apie darbą Vilniaus ir centrinėje VMI. Labai sujaudino prisiminimai. Viskas tiesa... Tada jūs aplenkėte laikmetį, buvote priekyje savo įžvalgomis, sprendimais.“
Nors P. Navikas svarsto, kad buvęs bendradarbis pervertino jo darbą, bet jam malonu, kad per ketvirtį amžiaus nepamiršo to sunkaus laikotarpio.
P. Navikas dalijasi pastebėjimais, kad dabar technika ir technologijos labai palengvino darbą, leidžia sukaupti informaciją, kurios pagrindu galima kontroliuoti mokesčius ir padėti jų mokėtojams, sudaryti mokesčių deklaracijas, jas teikti elektroniniu būdu: „Tačiau ir žmogus čia buvo ir bus reikalingas: reikia ne tik surinkti informaciją, o svarbiausia – ją išanalizuoti, laiku pastebėti negatyvius reiškinius, kuriuos reikia taisyti.“
