Viename anekdote pasakojama, kaip čiukčis prašo rusų geologo, kad paskolintų jam medžioklinį šunį, nes labai nori sumedžioti bent kelias antis, o be šuns, kaip žinia, tą padaryti sunku. Geologas sutinka ir paskolina. Čiukčis po kiek laiko šunį, visiškai nusibaigusį, grąžina. Geologas klausia, kaip sekėsi medžioti? Čiukčis: „Blogai, nė vienos anties“. „Kaip gi taip?“ – nustemba geologas. Čiukčis ir sako: „Nežinau. Arba tos antys per aukštai skraido, arba aš tą šunį per žemai mėtau“...
Tikrovėje gi čiukčiai, kaip ir visos civilizacijos nepaliestos tautos, buvo labai geri medžiotojai.
Yra net lietuviškas anekdotas apie čiukčius. Atvyksta pora čiukčių į Lietuvą, kaži kokiu tarnybiniu reikalu, ir ne bet kur, o į Kauną. Po komandiruotės jau ruošiasi grįžti namo, bet dar turi laisvo laiko, kurį praleidžia vaikštinėdami po Laisvės alėją. Jos gale pamato didžiulį įspūdingą pastatą – Soborą. „Oho, kokia didelė ir graži jaranga“, – nustemba vienas. „O ką, – sako kitas, – imkim ir nustumkim tą jarangą namo, į Čiukčiją.“ Kaip tarė, taip ir padarė – padėjo savo lagaminus, kuriuos laikė rankose, ant grindinio ir pradėjo stumti Soborą. Stumia, stumia, kol visai pavargo. Vienas ir klausia – „Kaži, ar jau toli nustūmėme?“ Kitas atsisuka ir sako: „O, labai toli – jau net mūsų lagaminų nebematyti.“
Tokių anekdotų buvo, ko gero, tūkstančiai, visi juos pasakojome, klausėmės, ir labai smagiai juokėmės. Tik jei tokį anekdotą išgirsdavo čiukčis, kurių, kaip skelbia statistika, 2010 m. Rusijoje buvo 16 tūkstančių, kaži, ar jis juokdavosi... Patys čiukčiai save vadina „lygjo ravetljap“ – „tikrieji žmonės“. O „čiukčia“ reiškia – „turintis elnių“. Taigi, taip pavadinti jie tikrai neįsižeidžia. Nors kita vertus, gal net dėl tų anekdotų jie nelabai pyksta, nes juk, pavyzdžiui, absoliučią daugumą anekdotų apie žydus ir sugalvojo ne kas kitas, kaip patys žydai...
Plečiantis Rusijos imperijai, čiukčius ji pasiekė XVII amžiaus viduryje. Nors Rusija ir paskelbė tą kraštą savo nuosavybe, bet čiukčiai bent pusę amžiaus apie tai nežinojo, nes pirmieji kazokų būriai buvo negausūs ir nieko nepadarė. Ir tik XVIII a. pradžioje Rusijos imperatorius Petras I-asis, nugalėjęs vieną stipriausių to meto Europos valstybių – Švediją, bet nesugebėjęs įveikti čiukčių, įsakė pasiųsti į jų žemę baudžiamuosius būrius. Vienam būriui vadovavo kazokų atamanas Šestakovas, kitam – majoras Pavluckis. Po ilgų kovų metų Šestakovas žuvo 1730-aisiais, Pavluckis – 1747-aisiais. Pastarasis, nors ir buvo didžiausias čiukčių priešas, bet ši Tolimųjų Rytų tauta jį gerbė už jo didžiulę drąsą, ir net jo kaukolę, pamautą ant mieto, naudojo kaip savo talismaną, ir iki pat mūsų laikų ten pasakojamos legendos apie žiaurųjį priešų vadą. Likęs gyvas kitas karininkas pasiuntė į Rusijos senatą prašymą atsiųsti tūkstantį karių ir sunaikinti visus čiukčius iki vieno, nes jų neįmanoma pavergti.
Tas pats Pavluckis čiukčius taip apibūdino:
„Čiukčiai yra stiprūs, gražiai nuaugę, drąsūs, plačių pečių, tvirto sudėjimo, išmintingi, teisingi, karingi, mėgstantys laisvę ir nekenčiantys apgaulės, kerštingi, jei mato, kad neišvengiamai pateks į nelaisvę, nusižudo patys, prieš tai nužudydami savo žmonas ir vaikus. Šaudo iš lankų ir mėto akmenis, bet nelabai taikliai.“
Kai visos gretimos tautos – koriakai, jukagirai ir kiti jau buvo pajungti rusų valdžiai, vieninteliai čiukčiai priešinosi ir atsisakė paklusti atėjūnams bei mokėti jiems jasaką (duoklę). Kazokai elgėsi žiauriai – naikindavo ištisus kaimus, negailėdami nei moterų, nei vaikų, belaisvius kartais perkirsdavo pusiau, išsivesdavo visus elnius. Pavluckis, paėmęs į nelaisvę vieno čiukčių vado žmoną, kankino ją, liepdamas pasakyti, kur yra jos vyras. Moteris jo neišdavė, dėl ko buvo gyva sudeginta. Nepavykus užkariauti Čiukčijos, rusai bent porą sykių prieš ją panaudojo bakteriologinį ginklą – raupus, tyčia skleisdami šį užkratą, dėl ko mirė daug žmonių.
Nebelikus Pavluckio, čiukčiai atsigavo ir rengė antpuolius net iki Kamčiatkos.
Galų gale Čiukčijoje buvo pastatyta Anadyriaus tvirtovė – nes kažkaip reikėjo užkariauti tą nepaklusnią tautą. Tvirtovės pastatymas ir išlaikymas Rusijos imperijai atsiėjo 1 386 000 rublių, kas daugmaž atitiktų 60 milijonų dabartinių eurų. Bet ir iš to nieko neišėjo. Jekaterina II-oji, nukariavusi Lenkijos–Lietuvos valstybę ir Krymą, Čiukčijos, kaip ir Petras I-asis, neįveikė. Anadyriaus tvirtovė imperatorės įsakymu buvo sugriauta, pareiškus, kad nėra „jokios būtinybės valdyti šią tautą“. Tvirtovės įgula tai įvertino kaip Rusijos pralaimėjimą, ir išvykdami sunaikino ką tik galėjo – namus sudegino, patrankas ir cerkvės varpus nuskandino. Čiukčija visgi pripažįstama, bent jau nominaliai, Rusijos valda, tik su išlyga, kad jos gyventojai „moka tokius mokesčius, kokius patys nori“ (ir ką gi – čiukčiai mokėti jasakos neatsisakė, tik metinis visos Čiukčijos mokestis Rusijai buvo... 30 lapių kailių). Taip pat rusai nesugebėjo paimti čiukčių įkaitų (kas šiaip buvo įprasta Rusijos imperijoje).
Karas tarp Rusijos ir čiukčių truko iki 1778-ųjų taikos sutarties. Tik va bėda – nebuvo aišku, su kuo pasirašyti tą sutartį – mat kiekviena čiukčių gentis turėjo savo vadą (tojoną), genčių buvo nemaža, ir kiekviena – savarankiška. Iš dalies ir dėl tokio decentralizavimo karas taip ilgai truko – čiukčiai retai kada stodavo į atvirą kovą, juos surasti bekraštėje tundroje buvo beveik neįmanoma, papirkti ar užmušti jų vadą taip pat buvo neįmanoma – vien dėl jau minėtos priežasties, kad tų vadų buvo daug. Ši Tolimųjų Rytų tauta niekuomet nepripažino griežtos hierarchijos.
Rusijoje populiarus mitas, esą Sibiras ir Tolimieji Rytai buvo užimti taikiai, visoms tautoms džiaugsmingai jungiantis prie „Baltojo caro“ imperijos. Iš tikrųjų tas užkariavimas truko net porą šimtmečių – nuo XVI iki XVIII a. Kai kurios tautos ir valstybės ypač priešinosi (Sibiro chanatas, Jenisėjaus kirgizai (beje, šviesiaplaukiai, šviesiaakiai ir aukštaūgiai), daūrai, čiukčiai, jakutai...), dėl tų kraštų vyko karai su Kinija ir Japonija. Kuomet rusai XIX a. pradžioje užėmė Aliaską (to paties amžiaus pabaigoje ją pardavė amerikiečiams už 7 milijonus dolerių), ten prieš juos sukilo vietiniai indėnai.
Po visų karų ir epidemijų jakutų sumažėjo 70 proc., Kamčiatkos tautų – 60 proc., itelmenų – net 90, mansių – 50, o keliolikos mažesnių genčių išvis neliko. Tuo pačiu išnyko daugybė kalbų.
Rusams masiškai gaudant žuvis upėse, žemiau gyvenančios gentys jų nebepagaudavo tiek, kiek anksčiau, ir kartais dėl to net kildavo badas. Kartą po tokio žuvų išgaudymo vienoje evenkų gentyje masiškai pradėjo mirti žmonės. Iš kaimyninės Čiukčijos atvyko vienas elnių augintojas, už simbolinę kainą pardavęs savo galvijus badaujantiems evenkams...
Po taikos sutarties prasidėjo prekyba tarp rusų ir čiukčių, pastarieji beveik nustojo puldinėti kaimynines gentis. Kiekvienais metais vykdavo dviejų savaičių trukmės „mugė“, kur čiukčiai keisdavosi prekėmis su rusais. Ir tie, ir anie į mugę atvykdavo apsiginklavę ir apsišarvavę – nes baiminosi vieni kitų antpuolio. Rusai skųsdavosi, kad čiukčiai turguje derasi lygiai taip aršiai, kaip ir kariauja. Už du kilogramus tabako, kurį labai vertino, čiukčiai duodavo lapės kailį. O jei prie tokio kiekio tabako dar būdavo pridedami lininiai marškiniai, tai sutikdavo net apsikrikštyti. Vaikščioti į cerkvę, kur gražiai giedama, kur puošnios apeigos ir skamba varpai, jiems buvo didelė pramoga... Labai jie pamėgo ledinukus, už kuriuos taip pat daug mokėdavo, o štai prie juodosios arbatos taip ir nepriprato. Moterys gi ypač vertino stiklo karolius, kurie joms buvo žymiai gražesni už įprastus, pagamintus iš kriauklelių.
XIX a. „išsilavinę“ europiečiai, atvykę į Čiukčiją, buvo šokiruoti jų sekso ir mirties supratimo. Pas čiukčius (beje, kaip ir daugelyje Amerikos indėnų genčių) buvo atvirai pripažįstama „trečioji lytis“, t. y., vaikinai, besirengiantys ir besielgiantys kaip moterys. Jie atvirai ir visiems matant koketuodavo su kitais vaikinais ir vyrais. Kuomet tie europiečiai bandė piktintis, čiukčiai niekaip negalėjo suprasti, kas gi čia blogo. Tik XX a. pradžioje čia apsilankęs V. Bogorazas išsiaiškino, kad toks lyties pakeitimas, anot čiukčių, yra dvasių nustatytas, ir prilygsta šamano virsmui.
Taip pat europiečius šokiravo ir savanoriškos mirties paprotys. Jei šios tautos atstovas dėl senatvės ar ligos pajusdavo, kad nebegali savarankiškai gyvuoti, kad skausmai pernelyg nepakeliami ir neįveikiami, jis paprašydavo savo giminaičio ar draugo padėti atsisveikinti su šiuo pasauliu.
Rašytojas T. Semuškinas savo romane „Alitetas išeina į kalnus“ aprašo amerikietį pirklį Tomsoną, kuris kasmet čiukčiams atgabendavo įvairių prekių. Jos būdavo sudedamos į sandėlį, bet tai greičiau buvo tik pašiūrė – kad lietus nesugadintų prekių. Jokių spynų ten nebūdavo, bet per daugelį prekybos metų iš sandėlio nedingo nė viena prekė...
Iki pat XX a. pradžios Rusijos valdžia Čiukčijoje nelabai veikė. Daugelis čiukčių mokėjo angliškai, matavimui naudojo amerikietišką sistemą: mylias, svarus ir pan. Kai kurie čiukčiai pasisamdydavo jūreiviais amerikiečių banginių medžiotojų laivuose, kai kas net persikėlė gyventi į JAV. Kuomet rusų komunistų agitatoriai atvykdavo į čiukčių jarangas ir ten pradėdavo kalbėti apie „šviesią ateitį“, netrukus nutildavo, išvydę modernius amerikietiškus šautuvus, virdulius, indus, žiūronus ir kitokius „stebuklus“...
Čiukčiai gautinai buvo pajungti tik apie dvidešimtuosius-trisdešimtuosius metus, kuomet jų vaikus per prievartą siuntė į mokyklas-internatus, buvusius nuo namų už kelių šimtų kilometrų. Jei tėvai nenorėdavo vaikų atiduoti, juos atimdavo po tundras lakstę NKVD būriai.
O kaipgi čiukčiai gyvena dabar?
Čiukčijos plotas – 720 tūkstančių kv. km – taigi, net 11 kartų didesnė už Lietuvą (pusantro karto – už Prancūziją), o žmonių tiek, kiek Alytuje (49 tūkstančiai, 1990-aisiais buvo 162 tūkstančiai). Dabar Čiukčija išgyvena daugiausiai iš dotacijų, nes tai visgi yra pats Rusijos pakraštys, ir vien tik transportavimas bet ko iki ten labai brangus. Vien dėl to kainos ten didesnės nei likusioje Rusijoje. Pvz., krašto sostinėje Anadyriuje agurkų kilogramas (perskaičiavus į eurus) kainuoja 7 eurus, 10 kiaušinių – 2 eurus (nuošaliose gyvenvietėse – 5 eurai), mandarinų kilogramas – 6, pomidorų – 3,5 euro, virta dešra – 7 eurus, varškės kilogramas – 4 eurus, ridikėlių – 7, morkų – 4. Betgi tolimose gyvenvietės kainos gali būti ir dvigubai didesnės nei sostinėje. Dviejų kambarių butas sostinėje kainuoja 30 tūkstančių eurų, 3 kambarių – 60 000, 1 kambario buto nuoma – 200 eurų mėnesiui, para viešbutyje – 80 eurų žmogui.
Kad būtų aiškiau, gydytojo mėnesio alga ten – 600–800 eurų, kroviko – 350–450, pardavėjo 400–600, mokytojas gauna 600, virėjas ligoninėje – 270, o medicinos seselė – 500 eurų. Tik gamyklose ir kasyklose uždirbama iki 1000 ir daugiau eurų. Palyginimui, mėnesio algos Rusijos aneksuotame Kryme: ligoninės virėjo – 120 eurų, felčerio – 140, med. seselės – 170, pardavėjo – 150, pradedančio dirbti mokytojo – 120.
Taip pat Čiukčiją gelbsti vienos Kanados kalnakasybos įmonės, išgaunančios didžiąją dalį to krašto aukso, socialinė programa.
Ekonomika – žvejyba, elnininkystė (beveik tik vietos rinkai), akmens anglis, alavas, uranas, auksas (Čiukčijoje išgaunama apie 10 proc. viso Rusijos aukso), sidabras, varis, gyvsidabris... Jei iškasenos priklausytų kraštui, o ne Maskvai, tai jokių dotacijų tikrai nereiktų.
2001–2008 metais Čiukčijos gubernatoriumi buvo milijardierius Romanas Abramovičius (pagal žurnalą „Forbes“, 2019-aisiais dešimtas turtingiausias Rusijos žmogus – 12,4 milijardo JAV dolerių). Jis sukūrė nemažai darbo vietų, skyrė savo asmeninių pinigų pastatų remontui ir žvejybos laivų įsigijimui. Tiesa, dabar jis kasa didžiąją dalį Čiukčijos vario ir savo patirtas išlaidas atsiėmė kelis, jei ne keliolika kartų. R. Abramovičiaus statomas uostas, skirtas metalo eksportui, ne tiek sukuria darbo vietas vietiniams, kiek naikina elnių ganyklas bei pakrančių žuvis.
Nuo seno čiukčiai ir bendravo, ir turėjo giminių, bet taip pat ir kariaudavo su eskimais, gyvenančiais kitapus Beringo sąsiaurio – Aliaskoje. Iki pat Šaltojo karo pradžios sienos tarp SSSR ir JAV beveik nebuvo – čiukčiai ir eskimai laisvai plaudavo vieni pas kitus – tai į svečius, tai prekiauti su amerikiečiais, tai pasiplėšikauti. Beje, čiukčių karo šūkis „Av-ač!“ Aliaskoje skambėjo kur kas dažniau, nei eskimų „Ira!“ Čiukčijoje. Apie keturiasdešimtuosius vienas Čiukčijos komunistų partijos veikėjas skundėsi, kad JAV eskimai gyvena kur kas geriau, nei komunistinės SSSR čiukčiai: „Visi eskimai gyvena labai gerai, kiekviename name yra elektra. Miega lovose, pas visus gražūs pirktiniai marškiniai“. Kuomet lankydavo giminaičius Aliaskoje, visi įsitikindavo, kad jie ten gyvena kur kas geriau. Prasidėjus Šaltajam karui, tie vizitai pasibaigė (aišku, dar vykdavo nelegaliai).
1947 m., nuplaukę baidarėmis į Velso miestelį Aliaskoje, čiukčių būrys užpuolė ten gyvenusius eskimus, keliasdešimt jų užmušė, pagrobė, ką galėjo panešti, ir dingo (moterys taip pat buvo mėgstamas grobis). Tie plėšikai taip ir nebuvo surasti. Tiesa, nei sovietai, nei amerikiečiai to konflikto nenorėjo eskaluoti ir pasistengė, kad į viešumą neiškiltų (apie antpuolį viešai buvo rašoma tik po 1990-ųjų).
1945 m., iškart po karo, Stalino įsakymu į Tolimuosius Rytus buvo permesta 14-oji armija, JAV gi savo ruožtu Aliaskoje taip pat laikė gana didelį karinį kontingentą. Prasidėjus Šaltajam karui, įtampa vis augo, dabar gi tame regione vis dar yra dideli kariniai daliniai.
Na, ir pabaigai – dar vienas anekdotas. Čiukčijoje buvo vykdoma apklausa. Klausimas – „Kaip vertinate mūsų prezidentą?“ 10 proc. atsakė – „gerai“, 15 proc. – „blogai“, o likę 75 – „Kas ta prezidenta?“
