Šis tekstas pirmą kartą publikuotas „Delfi“ portale 2015-10-30.
Pastarajam buvo lengviau, nei 1979 metais pasirodžiusiam televizijos filmui su Vladimiru Vysockiu pagrindiniame vaidmenyje: Štirlicas ir bičiuliai rodė Antrojo pasaulinio karo metus ir buvo, iš esmės, sovietinės karo filmų tradicijų tęsinys (nors ir su šnipinėjimo užtaisu).
Tuo tarpu serialas „Susitikimo vietos pakeisti negalima“ jau vyksta „mūsų laikais“ (1979 metais Antrojo pasaulinio karo pabaiga buvo vos trijų dešimtmečių senumo naujiena). Sunkus pokaris privilegijuotoje (tai yra, sotesnėje nei likusi Sovietų Sąjunga) Maskvoje, kur teisėsauga kovoja su banditais, kurie ir sunkiais karo metais blogai negyveno.
Filmas nesidrovėdamas rodo tik patį viršutinį, geriausią gyvenimo sluoksnį – nei karo sugriautų miestų, nes Maskva po karo liko praktiškai nepaliesta, nei alkanų kaimo vietovių, nei perkeltos į šalies gilumą pramonės: čia veiksmo laikas yra tik sąlyginis, nes visas serialas yra apie charakterius, prieštaringai vertintus net ir tais laikais, kai filmas buvo kurtas. Niekas iš valdžios negrasino filmo uždaryti, tačiau net ir tais laikais jis toli gražu ne visiems atrodė idealus.
Serialas (tiesa, labai trumpas – vos penki epizodai) vengia romantikos ir jausmų priešingai lyčiai: čia žmonės yra tik kariai. Jie atlieka funkcijas. Viena vertus, banditai plėšia ir žudo, iš kitos – teisėsauga su jais kovoja, ir daugiau filme nėra jokio kito veiksmo ar įtampos. Romantinė linija seriale yra tokia smulki, kad ją galima laikyti niekine.
Teisėsaugos pusėje vyriausias ir centrinis personažas, absoliučiai dominuojantis per visą kūrinį ir vargiai bepaliekantis vietos aplinkiniams, Vladimiras Vysockis – teatro aktorius ir dainuojamosios poezijos gigantas, jau tada Sovietų Sąjungoje turėjęs pusdievio statusą (filmas pasirodė likus metams iki jo mirties). Buvusiems sovietiniams žmonėms šis filmas ligi šiol yra „su Vysockiu“.
Vladimiras Vysockis šalyje išgarsėjo savo dainomis, kuriose supynė kriminalinę romantiką, karo laikų sovietinę mitologiją bei suirzusią, piktoką ironiją ir neblogą humorą. Savo įvaizdyje aktorius (kurį Maskvos teatro spektakliuose buvo matę labai nedaugelis, o jo dainų įrašus buvo girdėję dešimtys milijonų) pataikavo rusiškai idėjai apie tikrus vyrus: geriantis kaip žuvis, daug rūkantis, trūkusiu balsu riaumojantis iššūkius sistemai vienišas vilkas išpuvusiais dantimis.
Neatsitiktinai jo „protesto dainos“ ligi šiol yra himnai, kuriuos su malonumu prisigėrę ir cigaretes įsikandę niūniuoja naujieji „sistemos priešai“ ir kovotojai už teisybę net ir Lietuvoje. Jos figūruoja ir rusiškuose mituose apie kietus, kaip akmuo, specialiųjų pajėgų karius ir dantimis kulkas kramtančius Afganistano karo veteranus, kurie jas užsigeria neskiestu acetonu.
Jei Vladimiras Vysockis būtų gyvenęs mūsų laikais, galėčiau lažintis, kad būtų didžiausias Vladimiro Putino draugas, palaikytų Rusijos agresiją Kryme ir koncertuotų okupuotose teritorijose kur nors prie Donecko. Aš jums šitą pažadu.
Šiame seriale Vysockis yra kapitonas Glebas Žeglovas, kovojantis Maskvoje su įstatymais be įstatymo pagalbos („kad banditas sėdėtų kalėjime, o ne su draugeliais“).
Jam pritaria ne visi – jaunesni, ir labiau ideologiškai tyri, bendradarbiai (ypač jo jaunas auklėtinis, tardytojas Vladimiras Šarapovas), tačiau publikos simpatijos yra tik negailestingojo kapitono pusėje. Išskyrus, žinoma, tuos atvejus, kai publika apsiseilėjusi žavisi banditais.
Režisierius Stanislavas Govoruchinas (šiais laikais pavirtęs iš boheminio kūrėjo šimtaprocentiniu Kremliaus režimo dainiumi) pasakojo su pagrindinėmis problemomis susidūręs būtent dėl nusikaltėlių rodymo. Sovietinės filmų tikrinimo ir tvirtinimo sistemos specialistai reikalavo, kad nusikaltėliai būtų buki, kvaili, nepatrauklūs ir visiškai neromantiški.
Pagalvojus, tai nelabai skiriasi nuo lietuviškojo Talibano sugalvotų ir priimtų alkoholio kontrolės įstatymų: apie alkoholį mūsų šalyje viešai galima kalbėti bet ką, bet tik negalima sakyti nieko patrauklaus, negalima jo sieti su jokia teigiama emocija, su sveikata, su gera nuotaika, seksualiniu patrauklumu, populiarumu ir dar tuzinu kitų dalykų. Labai panašiai sovietiniais laikais buvo žiūrima į nusikaltėlių rodymą meno kūriniuose.
Tačiau viena scena visgi prasmuko pro cenzorius, ir buvo žiūrovų išmokta kone atmintinai. Banditų irštva, gaujos vadeiva – Kuprotasis (aktorius Armenas Džigarchanianas, vaidinęs kone kiekviename sovietų filme), ant stalo paprasti, bet gausūs skanėstai, tegalintys nustebinti tik lėtiškai alkanos ir neskaniai valgančios šalies gyventojus. Gaujos vadeiva ne prasčiokas, ne stuobrys ir ne kvailas; kalbantis iš lėto, negarsiai, ir spinduoliuojantis autoritetą.
Likus daugiau nei dešimmečiui iki Sovietų Sąjungos pabaigos, šioje scenoje buvo palyginti tirštai naudojamas kalėjimo žargonas, kurį iš serialo atmintinai mokėsi ir jauni, ir seni. Tai buvo naujiena. Publika buvo susižavėjusi. Ideologiniai cenzoriai kraupo.
Šiandien turbūt kai kas sakytų, kad filmas „ėjo prieš sistemą“ (suprask, žmonės reiškė savo protestą, meiliai atsiliepdami apie nusikaltėlius), tačiau prieš jokią sistemą šis kūrinys, žinoma, nė negalvojo eiti. Tiesiog sovietinė sistema buvo valstybinės priespaudos ir žmogaus niekinimo kova su nusikaltėlių administruojama priespauda, prievarta ir žmogaus niekinimu.
Sovietinė sistema neturėjo jokių problemų su prievarta, žeminimu ir žudymu – ji tik nenorėjo neformalios konkurencijos iš neformalių struktūrų šiose veiklos srityse.
Šis filmas neieškojo jokių didelių ideologinių tikslų. Tai buvo palyginti laimingas laikas, kai sovietų vadas Leonidas Brežnevas dar buvo nevisiškai nusenęs, dirbtine lašine Sovietų ekonomiką maitinanti nafta buvo labai brangi (didysis kainų kritimas, sutapęs su Maskvos Olimpiada 1980 metais, buvo dar priešakyje, nors jau visai netoliese), o pagrindinis priešininkas – Jungtinės Amerikos Valstijos – buvo vienoje giliausių psichologinių krizių per visą XX amžiaus istoriją.
Vašingtone prie valstybės vairo buvo pastumdėlis prezidentas Jimmy Carteris, privertęs Ameriką jaustis skriaudžiama ir nevykėle – jo liūdna administracija baigėsi labai viešu ir labai skaudžiu šalies žeminimu Irane, kai 52 JAV piliečiai buvo laikomi įkaitais Teherane 444 dienas. Sovietai tuo metu jautėsi nugalėtojais.
Serialas „Susitikimo vietos pakeisti negalima“ buvo neilgai trukusio nerūpestingo sovietinio gyvenimo laikotarpio kūdikis, savo penkiomis šykščiomis serijomis linksminęs šalies piliečius, po kurio iškart prasidėjo permainos, parklupdžiusios Sovietų Sąjungą – naftos kainų kritimas, karinė avantiūra Afganistane, ir, svarbiausia, labai ilgam atėję vadovauti Ronaldas Reaganas Vašingtone ir Margaret Thatcher Londone, tapę Kremliaus duobkasiais ir, galiausiai, palikę šalį džiaugtis tik senais serialais, rodomais per nostalgijos kanalus.
„Susitikimo vietos pakeisti negalima“, TV serialas, Odesos kino studija, 1979 metai. Režisierius Stanislavas Govoruchinas. Vaidina: Vladimiras Vysockis, Vladimiras Konkinas, Sergejus Jurskis, Armenas Džigarchanianas ir kiti.
