Kur buvo gera dirbti: rašymas sanatorijoje ant kopūstų stalo

O ten, kaip ir visur kitur sovietmečiu, visuomet turėjau su savimi numylėtą ispanišką rašomąją mašinėlę „Kolibri“. Viena iš sanatorijų, kurią labai mėgau, buvo senoji „Dainava“ su mediniais korpusais, įsikūrusi centre ir kartu – miške. Jos vyriausioji gydytoja Elena Kriščiūnaitė ypač gerbė meno žmones ir pagal galimybes suteikdavo jiems idealias sąlygas gydytis ir dirbti. Dar būdama visai jauna, gavau kartą apskritą kambarėlį medinio korpuso bokšte. Dieną – visokios sąnarių gydymo procedūros, popietę – pasivaikščiojimas, tai dirbdavau vėlų vakarą. Pasirodo, mano mašinėlės kalenimas buvo girdimas kituose kambariuose, ir vieną kartą buvau paklausta: „Что вы там стучите по ночам? Ведь спать невозможно!“ Teko keisti režimą.

Apie Druskininkų sanatorijas – „Dainavą“, „Draugystę“, „Lietuvą“ ar „Eglę“, – kuriose per ilgus gyvenimo dešimtmečius buvau gydoma ne kartą, galėčiau papasakoti daugybę visokių dalykų.