– Sakykite, kiek svarbu yra gerai sutarti su partnerio tėvais?
– Norėčiau pradėti nuo kitos pusės. Yra žinoma, kad tarpusavio santykiai nestovi vietoje, jie vystosi, keičiasi. Pradinėje, įsimylėjimo stadijoje, kuri trunka ribotą laiką, atrodo, nesvarbu, kaip tave priims partnerio tėvai. Esi kitoje būsenoje, euforijoje ir nelabai matai, kas vyksta aplinkui. Santykiams besivystant, atsiranda išorinių veiksnių – tokių kaip buitis, vaikai, kuriama šeima, nauja sistema.
– Kas yra ta sistema?
– Iš pradžių du partneriai egzistuoja savo sistemose, tai yra, savo tėvų šeimose, dar jos vadinamos išeitinėmis šeimomis. Tai šeimos, iš kurių bandome išeiti. Tai yra sistema, kuriai ilgą laiką priklausėme. Dabar norime sukurti naują sistemą, įsivaizduokime ją kaip burbulą, kuris turi griežtas savo ribas. Labai dažnai daugelis santykių problemų kyla dėl to, kad viena koja yra tėvų sistemos burbule, o kita – naujos sistemos. Žmogus nė vienoje sistemoje nestovi „abiem kojomis”. Kitas variantas, kai šeima, iš kurios bandoma išeiti, yra disfunkcinė, tarkime, mama viena augino vaikus. Iš tokios šeimos iškelti koją būna dar sunkiau. Jei yra normaliai funkcionuojanti šeima – su abiem tėvais, vaiko išėjimas yra mažiau skausmingas, nes sutuoktiniai lieka kartu, pokyčiai nėra tokie dideli. Čia ir prieiname prie atsakymo į klausimą. Jei mano santykiai yra geri su mano pačios tėvais, naujos sistemos ribas nubrėžti bus daug lengviau. Jei mano tėvai mane laiko, arba mano partnerio tėvai laiko jį, tada atsiranda konfliktas. Partnerio tėvai manęs nepriims, nes jie nenori atiduoti savo sistemos nario. Atsiranda pasipriešinimas. Partnerio tėvai ar vienas iš jų nenori gyventi be dukters ar be sūnaus, todėl į mane pradeda žiūrėti kaip į konkurentą ar konkurentę. Bet tai tik viena pusė.
