Pristatau jums vieną spalvingiausių personažų iš Sovietų slaptosios policijos istorijos. Ponios ir ponai – Glebas Bokijus (1879–1937).
Glebas buvo senas revoliucionierius. Caro policija jį pirmą kartą sudaužė už dalyvavimą demonstracijoje dar devynioliktojo amžiaus pabaigoje. Glebas buvo kilęs iš senos garbingos LDK giminės, vienas Bokijus minimas kunigaikščio Kurbskio susirašinėjime su caru Ivanu Rūsčiuoju. Mūsų herojus profesionalaus revoliucionieriaus kelio malonumų patyrė su kaupu – tremtys, kalėjimai, pinigų ekspropriacijos. Manoma, kad jis žudė revoliucijos priešus bei išdavikus dar iki bolševikinio perversmo 1917 metais. Kai po perversmo gavo į savo rankas Petrogrado ČK vadovo postą, tai pasiautėjo nuo dūšios. Nors, ne visai iki galo revoliuciškai. Bokijus vis dar troško revoliucinio teisingumo ir nenorėjo šaudyti tiesiog gatvėje paimtus žmones pagal vienintelį kriterijų – buržuazinę išvaizdą.
Nors, kiti šaltiniai teigė, kad kartu su Dzeržinskiu jie abu sėkmingai monetizavo dalį revoliucijos. Kai kuriuos Romanovus ar šiaip turtingus žmones išleido į Europą už neįvardijamas pinigų sumas. Bet dideles sumas. Kur dingo tie pinigai, niekas nežino. Taigi, už šitas revoliucines nuodėmes buvo ištremtas į Turkestaną. Ten aršiai slopino kontrrevoliuciją, naudingai karjeros požiūriu sau ir daug lavonų paliko laidoti revoliucijos priešų šeimoms.
Grįžo iš savotiškos tremties Taškente į Maskvą. Leninas jam skyrė ČK specskyriaus vadovo pareigas. Glebas labai tuo didžiavosi. Net Staliną laikė per nieką. Legenda byloja, kad Stalinas jį sušaudė už per dažnai vartotą frazę: kas man Stalinas, mane pats Leninas paskyrė.
Kaip vyriausiojo čekisto Dzeržinskio pavaduotojas pradėjo kurti lagerių sistemą Sovietų Rusijoje. Garsusis Solovkų lageris buvo pilotinis visos GULAGo sistemos projektas. Na, kaip visada, iš pradžių Bokijų užvaldė revoliucinis romantizmas ir jis sugalvojo sukursiąs sistemą perkalti inteligentiškos buržuazijos likučius į tinkamus socializmui žmones. Bet tarybų valdžios priešų buvo marios. Priešai augo kaip grybai po lietaus. Garlaivis „Glebas Bokijus“ vis pūškavo ir pūškavo į Solovkus su naujomis nuteistųjų partijomis. Utėlėti zekai tapo tik faršu stalininei mėsmalei. Nebuvo laiko kiekvienu užsiimti. Kaliniai turėjo duoti masinę produkciją ir išlaikyti save su prižiūrėtojais.
Apie garlaivio pavadinimą nejuokauju. Glebas Bokijus plaukdavo į Solovkų konclagerį garlaiviu „Glebas Bokijus“. Zekai net eiles eiliuodavo apie šį paradoksą.
Na, jei atvirai, tai GULAGo sistemą sugalvojo toks kalinys Naftalis Frenkelis. Tačiau Bokijui teko ginti nuo nesupratlyvų kolegų Frenkelio idėjas, nes Glebui patiko išspausti dar ir ekonominę naudą iš perkalamų ideologiškai kalinių. Šiaip, Frenkelio istorija verta atskiro pasakojimo. Trumpai – Naftalis, pradėjęs nuo Odesos kontrabandininko ir verslininko-milijonieriaus, pasiekė sovietinės karjeros aukštumas – mirė būdamas generolu leitenantu garbingo amžiaus savo mirtimi 1960 metais. Gabumai sėkmingai panaudoti abiejose sistemose – ir kapitalistinėje, ir socialistinėje.
Neramaus ir aistringo revoliucinio būdo Bokijui galų gale teko tinkamos pareigos. Jis tapo Specialiojo ČK skyriaus vadovu. Pirmiausia į skyrių surinko priešo kodų dešifravimo žinovus. Į jo skyrių pateko ir cariniai specai, ir šiaip rinko visų galų gabius žmones tyrimams naudingiems slaptai tarnybai. Tame Bokijaus skyriuje užsimezgė Rusijos politinių preišų nuodijimo praktika, virė tokie darbai, kaip kriptografija, radiolokacija, pasiklausymo aparatūros kūrimas. Jo organizacija gamino seifus ir gautus pinigus už seifus Bokijus naudojo savo fantazijoms. Trumpai tariant, Bokijus stengėsi neatsilikti nuo pasaulinių šnipinėjimo tendencijų. Ir tai jam neblogai sekėsi. Tačiau siela nerimo. Norėjosi kažko tokio, dvasingo, nepakako tik kasdienio darbo ar elementaraus spirito su kokainu.
Iki revoliucijos, tarpuose tarp revoliucinių sėdėjimų, pinigų ekspropriacijos aktų, šiaip žudynių, Bokijus pažinojo kelis garsius mistikus. Garsiausias mistikas Gurdžijevas už Bokijų vieną kartą sumokėjo užstatą. Ir likę gyvi seni draugai buvo surasti. Bokijaus galvoje gimė pats fantastiškiausias planas. Suruošti ekspediciją į Tibetą ieškoti Šambalos. Šambala pagal budistinę tradiciją utopinė vieta Žemėje, kur laimi išmintis bei dvasingumas.
Bokijui tai atrodė visai panašu į šviesius komunizmo idealus. Ir kodėl nepabandžius šimtų milijonų budistų įtraukti į pasaulinę revoliuciją. ČK vadovaujami revoliuciniai budistai būtų galinga jėga. Na, kažkaip taip virė smegenys Glebo galvoje. Jis įsteigė masoniško tipo organizaciją, į ją įtraukė žymius gyvus mistikus, ezoterikus ir budizmo žinovus. Iš pradžių organizavo ekspedicijas tirti mistinius reiškinius Sovietų Sąjungoje, vėliau užsimojo jau per visus Himalajus. Šambalos ekspedicijos idėja užsidegė ir kitas spalvingas čekistas – Jakovas Bliumkinas. Jie abu su Bokijumi protegavo partinio aparato viršūnėse idėją apie ekspediciją į Tibetą. Tačiau, bolševikų viršūnėlė sustabdė šią beprotišką idėją. Ką galėjo iš mistinių reiškinių Sovietų sąjungos teritorijoje, tą specskyriaus ekspedicijos ištyrė. Specskyriuje dirbo toks garsus fantastas ir ezoterikas A.Barčenka, Bokijaus favoritas. Už ČK pinigus organizavo ekspediciją į Kolos pusiasalį ištirti tokio reiškinio, kaip „meriačenije“ (masinė hipnozė tarp šiaurės tautelių). Ištyrė. Lyg ir bandė tirti teleportacijos reiškinius. Kažką rado ekspedicijoje Kryme.Lyg ir tyrė neatpažintus skraidančius objektus Altajuje. Bet labai neaiškios žinios apie tai. Iki šiol tos veiklos dokumentai yra pradingę arba neatiduodami viešumai.
Jūs juoksitės arba ne, bet žymus dailininkas ir mistikas Nikolajus Rerichas po Bokijaus ekspedicijos nesėkmės po kelių metų bandė patekti į Tibetą, ieškoti Šambalos, remiamas ar slapta, ar iš dalies čekistų. Na, įžvalgusis Dalai Lama į savo šalį Vakarų budistų delegacijos, vadovaujamos N.Rericho, neįsileido. Gerai tai ar blogai, nedrįstu spręsti. Tačiau, Rericho organizacija veikia Lietuvoje ir šiomis dienomis. Vadinasi Lietuvos Rericho draugija, Tuskulėnų gatvėje, Vilniuje. Gink Dieve, nenoriu nieko blogo pasakyti. Per tiek metų organizacija galėjo pasitaisyti.
Na, man asmeniškai keista, kurių velnių Bokijus veržėsi į Šambalą. Savo idealią komuną jis turėjo prie Maskvos, Kučino gyvenvietėje. Komuna veikdavo savaitgaliais. Čekistai-komunarai privalėjo sumokėti komunos nario mokestį – dešimtadalį savo atlyginimo. Tačiau komunos reikalams to nepakako ir Bokijus primesdavo kiek trūkdavo iš savo slaptųjų fondų. Tik atvykęs komunaras privalėdavo susiversti penkis stikliukus degtinės ir tada jau laisvas spręsti – dar gerti ar ne. Komunoje visą laiką kūrendavosi pirtis. Komunarai privalėjo komunos savaitgalį atsisakyti rūbų. Bokijus asmeniškai priimdavo kelias nuogas komunares, bet ir kitiems nedrausdavo atsipalaiduoti nuo sunkaus čekistinio darbo. Bokijus į tą komuną veždavosi net ir dvi savo nepilnametes dukras. Per daug išgėrusius juokais laidodavo popais persirengę. Vieną kartą gyvą kolegą užkasė iš tikrųjų. Laiku susizgribo. Atkasė. Prigėrę ir pasimušdavo. Komunoje, kad labiau suartėti su gamta, dirbdavo žemę, augindavo daržoves. Beveik budisto-komunistinė-žalioji idilija. Kam ieškoti Šambalos, jei Bokijus turėjo savo asmeninę Šambalą Pamaskvėje? Tiesa, keli čekistai nusižudė, nesupratę Bokijaus idėjų įgyvendinimo su jų nuogomis žmonomis, bet nuo Glebo viskas nubėgdavo lyg nuo žąsies vanduo. Per daug svarbi buvo Bokijaus skyriaus veikla, kad kažkam kvailai kabinėtis. Dirba gerai, tegu padurniuoja laisvalaikiu.
Įdomu, kad slaptosios vokiečių nacionalsocialistų Ahnenerbe organizacijos atstovai viena ausimi išgirdę apie Bokijaus bandymus organizuoti ekspedicijas Šambalos paieškai labai susidomėjo ir bandė surasti ką nors daugiau žinančių apie Bokijaus tyrimus. Vokiečių nacionalsocializmo ideologai sirgo tomis pačiomis ligomis kaip ir ugningieji komunistai – ezoterika, mistika, slaptųjų žinių paieška visame Žemės rutulyje.
Šiaip pats asmeniškai Bokijus ir atrodė kaip trenktas. Jo šaltą ir tyrinėjantį žvilgsnį reta moteris išlaikydavo. Jis žiemą ar vasarą važinėdavo atviru automobiliu. Visada apsirengęs tuo pačiu lietpalčiu ir kepe. Na, taip atrodydamas, taip keistai mąstydamas bei dar keisčiau besielgdamas unifikuoto totalitarizmo šalyje ilgai nepragyvensi. Tačiau Glebas Bokijus sulaukė garbingų 58-ių metų. Gerbė kolegos jo revoliucinę praeitį, specskyriaus pasiekimus bei keistokus idealus. Tik 1937 metais Stalinas jį įtraukė į sušaudomųjų sąrašą. Kažkodėl susijaudinęs išbraukė. Bet po dviejų savaičių vėl įtraukė į sušaudomųjų sąrašą. Nešvaistant laiko Bokijus buvo sušaudytas tą pačią dieną po nuosprendžio paskelbimo.
Būti originaliu gali Anglijoje arba mene, bet ne komunistinėje valstybėje, kur visi tvarkingai surikiuoti pagal vieną liniuotę.
