Kalbas tiriantis mokslininkas neabejoja: žemaičiai turi savo atskirą kalbą, o ne tarmę

Žemaičių kalba, ilgą laiką vadinta lietuvių kalbos dialektu, pasak prof. Juozo Pabrėžos, atsirado ne vėliau kaip 7-ajame amžiuje ir buvo viena iš gentinių Rytų baltų kalbų. Profesoriaus monografijoje „Žemaičių kalba ir rašyba“ yra žemaičių kalbos dialektų žemėlapis, gausu poezijos, prozos, patarlių žemaičių dialektais pavyzdžių, įdėta išsami santrauka anglų kalba. Knygą 2017 m. išleido Šiaulių universitetas. 2020-ųjų vasarą žemaičių kalba „debiutavo“ tarptautiniame YouTube kanale „I love languages“, ten ją pristatė istorikas Povilas Girdenis, kalbininko Alekso Girdenio, daug metų tyrinėjusio žemaičių kalbą, sūnus.

Apie žemaičius, jų kalbą (o gal vis dėlto tarmę) kalbuosi su jos tyrinėtoju ir puoselėtoju prof. Juozu Pabrėža.

– Papasakokite apie save. Neabejoju, kad esate žemaitis, o kada ėmėte tyrinėti savo gimtąją kalbą?

– Esu nuo Skuodo, kaip vaizdžiai dar pasakoma, nuo tos vietos, kur prasideda Lietuva. Baigęs mokslus dabartinėje Pranciškaus Žadeikio gimnazijoje, įstojau į Vilniaus universitetą studijuoti lituanistikos. Jau pirmame kurse mane pastebėjo iškiliausias žemaičių kalbos tyrinėtojas profesorius Aleksas Girdenis ir pakvietė į savo vadovaujamą lietuvių kalbos mokslinį būrelį. Nuo tada dar labiau suartėjau su žemaičių kalba, gilinausi į ją.

Visi pokalbiai, diskusijos, konsultacijos, ginčai su moksliniu vadovu vykdavo žemaitiškai, nes taip bendraudami paprasčiausiai geriau suprasdavome vienas kitą, lengviau išreikšdavome mintis. Prof. Girdenį laikau didžiuoju savo Mokytoju.