Išsirenku sau asmeniškai gražiausią filmo epizodą – nesantuokinis vaikas nešamas į bažnyčią krikštyti, priekaištingas kunigo balsas tik girdimas, o ekrane mediniai šventųjų veidai... Hm, tai galėjo būti tiek A. Puipos, tiek Šoblės kadrai.

Keista, mūsų vieninteliai du filmai apie baudžiavos laikus pasirodė pamečiui. Iškart po Vaižganto „Dėdžių ir dėdienių“ akvarelių į gamybą pagal originalų scenarijų buvo paleistas kino grafikos darbas „Akmuo ant akmens“. Ir išėjo vienos lazdos du galai. „Akmenį“ Raimondas Vabalas siekė įkūnyti rūsčiai, be sentimentų. Filmą „Tas prakeiktas nuolankumas“ Algirdas Dausa (1940–2017), priremtas vaižgantiško šedevro, bet neišsigandęs, neatsisakęs savo vizijos, nuliejo tarsi prišokdamas ir atšokdamas pasižiūrėti – atskirais ratilais, palikdamas erdvės ir būsimam žiūrovui pačiam prisiminti vieną ar kitą apysakos / filmo sceną.