Filosofijos profesorius Jonathan Wolff savo straipsnyje „Kodėl filosofai yra netinkami gyvenimo partneriai“ pastebi, kad šiandien egzistuoja tam tikra netiesioginė diskriminacija, kai akademiniame pasaulyje labiau vertinami vieniši darbuotojai, nes savaime suprantama, kad neturėdami dėmesį blaškančio šeimyninio gyvenimo jie gali labiau susitelkti į mokslinį darbą ir yra perspektyvesni. Iš dalies šis argumentas tinkamas ne tik nūdienai ir galbūt galėtų paaiškinti, kodėl tokia didelė dalis klasikinių filosofų niekada nesukūrė šeimos.
Antrosios pusės neturėjo nei Platonas, nei Zenonas Elėjietis, nei Demokritas. Šventas Augustinas, Tomas Akvinietis ir kiti viduramžių filosofai sukurti šeimos ir negalėjo, nes buvo dvasininkai.
Tomas Hobsas, Džonas Lokas, Deividas Hjumas, Adamas Smitas, Renė Dekartas, Benediktas Spinoza, Gotfrydas V. Leibnicas, Imanuelis Kantas ir Džeremis Bentamas – visi iki vieno vienišiai. Artūras Šopenhaueris, Siorenas Kirkegoras, Frydrichas Nyčė, Žanas Polis Sartras, Liudvigas Vitgenšteinas – nė vienas iš jų neįsipančiojo į santuokos tinklą.
Čia labai tiktų anekdotu tapusi mintis, jog žmoną turėjo filosofų filosofas Sokratas, bet būtent dėl šios priežasties nepaliko jokios rašytinės kūrybos. Kad jau palietėme Sokratą, nuo jo žmonos ir pradėkime.
Ksantipė – Sokrato priešingybė
Manoma, kad senovės graikų filosofo žmona Ksantipė buvusi be galo valdinga. Ji nebuvusi patenkinta Sokrato veikla, kuri tiek maža turėjo materialinės naudos jų šeimos ūkiui. Tačiau įdomu tai, kad į apmąstymus linkęs Sokratas į tokį antrosios pusės charakterį žiūrėjo gana optimistiškai. Kai ji apibardavo filosofą ir išpildavo ant vyriškio kibirą su pamazgomis, jis tik pasiguosdavęs, kad po perkūnijos visada ateina lietus. O ir apskritai buvo linkęs save raminti, kad nepasisekus su žmona bent jau tampama filosofu.
Kai filosofas Antisfenas stebėjosi, kaip Sokratas ištveria po vienu stogu su tokia moterimi, Sokratas atsakė: „Žmonės, kurie nori tapti gerais raiteliais, renkasi ne ramiausius arklius, o karštus: jie mano, jeigu sutramdys tokius, tai lengvai suvaldys visus. Štai ir aš… vedžiau ją, manydamas, kad jeigu iškęsiu su ja, tai man bus lengva bendrauti su visais žmonėmis.“ Pasakos tai ar tikrovė, sunku pasakyti. Tikslias žinias apie Sokratą žvejojame skirtinguose šaltiniuose ir egzistuoja versijų, jog jis apskritai turėjęs dvi žmonas ir nė neaišku, pirmoji jų ar antroji buvusi Ksantipė.
Įtakingoji Periklio Aspasija
Periklis pagal senovės Atėnų papročius buvo sutuoktas su viena savo giminaite. Su šia moterimi filosofas susilaukė dviejų atžalų, tačiau vėliau išsiskyrė. Tuomet į jo gyvenimą įbangavo nuostabioji Aspasija, su kuria Periklis susilaukė sūnaus, bet kurios veikiausiai niekuomet nevedė, nes ji nebuvo atėnietė ir neturėjo visų Atėnų piliečiams priklausiusių teisių. Vis dėlto leiskime sau šią įtakingą moterį įtraukti į filosofų žmonų sąrašą, net jei ji oficialiai tebuvo filosofo partnerė.
Aspasija pati buvo oratorė ir filosofė, o jos salonas visuose Atėnuose garsėjo kaip intelektualinis centras, kuris traukė daugelį rašytojų bei mąstytojų. Jų sąraše matome net Sokratą. Kai kuriuose šaltiniuose tvirtinama, kad Aspasija buvo aukštosios klasės prostitutė ir net turėjo savo viešnamį. Kaip ten bebūtų, akivaizdu viena – ši moteris buvo patraukli, stipri ir pakankamai nepriklausoma. Į jos namus filosofai atsivesdavo savo žmonas, kad jos galėtų pasiklausyti Aspasijos iškalbos. Egzistuoja nuomonė, kad ir paties Periklio kalbų kompozicija buvo paveikta jo žmonos talento.
Dvi Aristoteliui mažai įdomios žmonos
Tikriausiai radikaliosios feministės į Aristotelio portretą svaido aštrius smiginio smigius. Aristotelis į moterį žiūrėjo kaip į būtybę, kuri yra vos vos aukščiau už gyvūną. Senovės graikų filosofas manė, jog moterų kraujas yra vėsesnis, o gyvenimo trukmė trumpesnė. Daug laiko skyręs giliems apmąstymams Aristotelis, panašu, neturėjo įvairiapusės praktinės patirties. Egzistuoja toks populiarus anekdotas, kad nors filosofas buvo vedęs du kartus, nė karto nesugalvojo patikrinti, kiek dantų turi moteris ir teigė, kad dantų jos turinčios mažiau už vyrą.
Pirmoji Aristotelio žmona į santuokos sūkurį pateko būdama aštuoniolikos. Tai buvo filosofo globėjo valdovo Hermėjo Atarniečio dukra, dukterėčia, o gal įdukra Pitija. Nors bendras sutuoktinių gyvenimas veikiausia buvo pakankamai sklandus, Pitija gana anksti mirė. Kita Aristotelio gyvenimo draugė buvo Herpilė. Nedaug žinoma apie šią moterį, bet žinoma tiek, kad ji anksčiau buvo vergė, o kai pasimirė, Aristotelis vis dėlto pageidavo būti palaidotas greta pirmosios savo žmonos. Faktas, kad Aristotelis matė moters prasmę didžiąja dalimi vien jos paklusnume turbūt įrodo, kad mąstytojo kūrybai moterys turėjo menką įtaką. Lyg iš keršto tokiai filosofo nuostatai viduramžiais gimė pasaka apie moterį, kuri jodinėjusi filosofu raita.
Ištikimoji Markso Dženė
1843 metais Karlas Marksas vedė savo vaikystės draugę Dženę fon Vestfalen. Dženė, norėdama būti kartu su Karlu, nutraukė ryšius su jaunu aristokratu, kuris pagal savo socialinę padėtį jai tiko į porą labiau. Nors Karlas su Džene susituokė tik praėjus septyneriems metams po sužadėtuvių, jų gyvenimas klostėsi neblogai. Juk dar paauglystės metais Marksas apibūdino Dženę kaip gražiausią merginą mieste, o susitikęs su jos tėvu eidavo pasivaikščioti ir padiskutuoti apie filosofiją bei anglų literatūrą. Karlas Marksas net savo daktaro vardo disertaciją dedikavo Dženės tėčiui. Dženė buvo teatro kritikė ir aktyvi politinė veikėja. Su savo vyru ji susilaukė net septynių vaikų, visos poros dukros turėjo du vardus ir vienas jų visuomet buvo Dženė. Ar dar bereikia ką nors pridurti?
Hėgelio Mari – gera gyvenimo palydovė
Georgas Hėgelis teigė, kad santuokoje susijungia dvi priešingybės ir viena kitą papildo. Filosofo nuomone, natūralu, jog vyras vadovauja moteriai, nes ji net dėl savo fiziologijos šiame pasaulyje užsiima visai kitokiomis veiklomis. Vyrus vokiečių mąstytojas prilygina gyvūnams, o moteris – augalams. Neva jos net žinias tarsi „įkvepia“, o ne įgyja, nes jų natūra yra taiki. Hėgelis Mari Heleną Siuzaną fon Tucher vedė 1811 metais. Mari buvo vyriausioji Niurnbergo senatoriaus dukra. Bendras poros gyvenimas buvo gana laimingas, nors jų gyvenime būta įvairių nesėkmių. Mari patyrė kelis persileidimus, o jų pirmoji dukra mirė dar kūdikystėje. Santuokos ramybę vėliau kiek trikdė poros namuose gyvenusi Georgo sesuo, kuri turėjo psichinių sunkumų ir galimai nemėgo savo brolio žmonos. Nors Hėgelis ir ponia Hėgel kartais nesutardavo dėl įvairių buities ir gyvenimo peripetijų, yra išlikę daug filosofo laiškų žmonai, rašytų kelionių metu. Galime manyti, kad žmonos pasaulis ir jos nuomonė jam buvusi svarbi. Hėgelis pripažino, kad išvykęs į ilgesnę kelionę pasiilgdavo savo šeimos ir sutuoktinės.
Niekada nevedęs niūrusis Šopenhaueris, kaip ir Aristotelis bei daugelis kitų mąstytojų, moterį laikė menkesniu už vyrą padaru, vos keturiolikos santuokos saitais susisaistęs Fransua de Larošfuko teigė, jog santuokų būna gerų, bet nebūna labai gerų, o štai Spinoza, nors ir nevedė, sugebėjo užčiuopti genialią mintį, jog santuokoje labai svarbi dvasios laisvė. Apie santuokinį gyvenimą galima ir taip ir anaip mąstyti, bet tikriausiai nesuklysime teigdami, jog santuoka yra lyg alyvuogės picoje – gali jas mėgti, gali jų nemėgti, bet picerijų meniu toks gyvenimo receptas išliks dar ilgai. Ir visai nesvarbu, jei vienam iš parterių galvoje sukasi vien visatos paslaptys.
