„Nugrybavo“ pro šalį... Mano studijų Dailės akademijoje laikais tokiu „komplimentu“ būdavo palydimos kolegės, kurios pernelyg mėgdavo puoštis. Terminas „puoštis“ bohemiškų dailioškės studentų aplinkoje buvo blogesnis, nei likti nematoma. Tai reiškia, kad labiausiai išsipuošusios būdavo pinigų pertekusių tėvelių dukrelės, kurioms netekdavo nagais kabintis, kad išgyventų. Vieną gražuolę baltomis kaip sniegas Marilyn Monroe garbanomis gerai prisimenu iki šiol. Ji ankstų pirmadienio rytą žengdavo Vilnelės tiltu ant pečių pūpsančiomis garbanomis ir dailiomis krūtimis virš suveržto balto odos palto liemens taip, kad Skulptūros katedros vaikinai sumišę įkvėpdavo oro.
Dar visai neseniai Italija juokėsi iš vokiečių turistų, kurie tarsi nekalti kūdikiai demonstruodavo neišmanymą atvykę į mados valstybę – Italiją. Prie šortų kažkodėl būtinai avėdavo tam tikro stiliaus bekulnes basutes. Plačiu, pagal pėdos siluetą suformuotu ergonomišku kamštiniu padu, sutvirtintu dviem plačiais dirželiais šone, susegtais stambiomis metalo sagtimis. Atvirais pirštais. Oi ne, vokiečių pirštų niekas niekada nėra matęs, nes juos dengdavo kojinės – CALZINI DI SPUGNA (liet. kilpinio (frotinio) audinio kojinės). Ne, ne todėl, kad vokiečiams vasarą būtų šalčiau negu italams, būtinai demonstruojantiems savo įdegusias rudas Achilo sausgysles ir precizišką pedikiūrą. Vokiečiams, reikia manyti, į basutes kišti nuogas kojas atrodė itin nesveika. O gal šiai tautai buvo laikoma gėda demonstruoti kojų nagus? Dėl kokių priežasčių jie basutėse būtinai avi kojines, tiesą pasakius, nežinau, bet kojinės basutėse buvo laikomos prasčiausio stiliaus, kokį pasirinkdavo tik naivūs mados neišmanantys vokiečiai, išraiška.
Vokiečiai atrodydavo „nugrybavę“ pro šalį, ir kaip reikiant.
„Mažiau yra daugiau“ – XX amžiaus frazė Lietuvos mados žinovų išminties žodyne. Mes pasauliniame mados kontekste visada stengėmės būti atsargūs. Rinkdavomės minimalistinį stilių, mažiausiai rizikuodami „nugrybauti“ pro šalį arba pritraukti blogus žvilgsnius. Svarbiausioms progoms įsigydavome prabangią šilko tvilo, aksomo, zomšos suknutę, juodą arba pastelinių spalvų, brangius aukštakulnius arba šiek tiek drąsesnį minimalistinio stiliaus rožinį ar žalią odos švarkelį, prabangų kašmyro šalį. Ir jautėmės savimi pasitikinčios.
Šiandien žiūriu į feisbuką, į įkeltas mano mamos aštuntojo dešimtmečio juodai baltas nuotraukas – prigludęs tarsi būtent jai pagal išmatavimus pasiūtas baltas kostiumėlis, šukuosena – preciziškai suveltas kuodas, bateliai su kulniukais, rankinė su trumpa rankenėle, užsegama lyg piniginė dviem metalo gnybtukais – kokia elegancija, koks žavesys, tikra Italijos donna di classe (liet. elegantiška, aristokratiška moteris). Nors mama – jokia italė, ji – grynakraujė lietuvė. Šalia nuotraukoje – mano tetos, močiutė. Visos kaip viena – žavios, moteriškos, susitvarkiusios sudėtingas šukuosenas, stilingos. Nereikia nė galvoti, koks tai laikmetis. Drabužiai pasako viską – aštuntasis dešimtmetis.
Būtent...
Ką matau šiandien žurnalų puslapių fotosesijose, gyvai rodomose dizainerių kolekcijų prezentacijose? Matau šleikštulį.
Keisčiausia yra tai, kad man visai nesinori piktintis. Atvirkščiai. Man – gražu.
Aš prisimenu savo laikų Vilniaus dailės akademijos pozuotoją – kaip ji, rodos, Rožytė: smarkiai išdažytais antakiais, suveltais plaukais, aksominiu vyno spalvos paltu, žaliu šalikėliu, bateliais su kulniukais, su dailia minkštos juodos odos rankine. Štai ką man primena šiandieninės fotosesijos žurnale.
Panašus įvaizdis dar buvo sovietmečio filmuke „Krokodilas Gena“, o jo viena svarbiausių herojų Šapokliak tikrai spinduliavo panašų stilių. Todėl savo dievinamoje Romos drabužių spintoje šiandien darau revoliuciją – imu lazdą su kabliu, nukabinu kiekvieną drabužį ir imu rūšiuoti. Išmesti... išmesti... išmesti.
Ant mano darbastalio žurnale šypsosi modelis – muzikos pasaulio žvaigždė Miley Cyrus, žurnalo puslapis pavadintas TENDENZE (liet. tendencijos). Moteris specialiai nupešiotais blogai nudažytais plaukais tarsi svaigsta. Jai gera, lyg jaustų orgazmą žalios Šreko spalvos suknelėje. Ji užsimerkusi, ekstazės akimirką atidengusi identiškos žalios Šreko spalvos akių šešėlius, kuo puikiausiai derančius prie klouniškų raudonų lūpų. Violetinės veršiuko odos pirštinės – brangios, visai kaip donna di classe aštuntajame dešimtmetyje. Tik... specialiai trimis dydžiais per didelės, lyg jų dėvėtoja būtų susiruošusi šveisti unitazą.
Žurnalo puslapiuose – ne tik fotosesija. Ir finansų suvestinė. Didžiausi incasso (liet. įplaukos) mados bendrovėje, kuri gamina ne ką kita, o mano minėtas ergonomiškas vokiečių basutes. Taip, tas pačias, į kurias tilpdavo ir frotinės kojinės karštą vasaros dieną, nes juk kitaip vokiečiai negalėdavo. Dabar šios basutės su logotipu „Birkenstock“ tapo kultiniu stiliumi. Kad ir ko vasarą pritrūktų jūsų spintoje, tik ne šių basučių, iš kurių tyčiojosi mados valstybės.
Aš, mados žmogus, kuris visą gyvenimą puoselėjo grožį, eleganciją, moteriškumą, turiu pripažinti – Miley Cirus stilius man patinka, šlykštus grimas man gražus, o suknelė puikiai dera prie šukuosenos, modelio pozos. Tarsi pataikyta į dešimtuką.
Pirma mano reakcija – tai šis naujasis stilius, ne, ne pandemijos virusas, o naujas grožio kanonas tarsi spjūvis į veidą grožio industrijai išvalys planetą nuo pensinio amžiaus žmonių. Be jokio pykčio mano loginis protas priešinasi šiai minčiai, tačiau... tiesiog vyresni žmonės supras, kad niekada jokioje valstybėje taip nepajėgs apsirengti. O apsirengti reiškia gyventi. Vargu ar tarp aštuoniasdešimtmečių atsiras moteris, kuri išdrįs susidraugauti su „šleikštulio“ laikmečio mada? Ar išdrįs nors vienas vyras išmesti lauk iš savo spintos visus „normalius“ švarkus, liemenes, marškinius, kaklaraiščius ir prie velvetinių oranžinių kelnių... apsiauti „Birkenstock“ šlepetes, o po jomis – frotines kojines? Pilkos spalvos.
Italijoje – niekaip. O gal?
Keliauju su dukra į prekybos centrą ir prasilenkiame su vaikinų grupe – šeši, aštuoni, suskaičiuoti nesuspėju. Dvidešimtmečiai, o gal šiek tiek jaunesni? Įsižiūrėjusi smalsiai stebiu, kiek suspėju, jų stilių. Šukuosenos – tarsi visi išėję iš to paties kirpėjo studijos: preciziškos, stilingos, dalis galvos – nuskusta, dalis – pūpso garbanos. Pirmojo kelnės atrodo lyg fetišistinis plakatas, baltame fone ryškių spalvų siužetas, figūros, dar kažkas – chaotiškas piešinys. Spėju pastebėti, jog viena kelnių klešnė – geltonos spalvos, kitoje – raudonos figūros. Klounas? Na, ką jūs... Šių laikų atspindys. Kiti du už nugaros – PIGGIAMA PARTY – tarsi pižamų stiliaus vakarėlio dalyviai, plazda kelnės ant ryškiausių spalvų snikerių, rožinės gumos padai. Vidury baltos dienos... Odos švarkelis chiodo. Dar kiti du vilki beveik vakarinius kostiumus, kuriuos aš, rašydama apie formaliąją biurų madą, vadindavau eilutėmis. Tik šios eilutės, mano dukra primena man, tai – madingiausias šių dienų rūbas, kaip „Givenchy“ kolekcijoje. „Bello“, – palydi ji triukšmingus vaikinus gatvėje. Tiesa, mačiau šią eilutę naujausioje kolekcijoje, bet gatvėje – dar ne. Kažkoks sulamdytų atliekų audinys.
O dangau... Bet juk tiesa, visai neseniai dalyvavau „Pitti Filati“ – Florencijos tekstilės gaminių parodoje, tai ji yra visų ateinančių metų tendencijų pradžia. Nes pirmiausia mados kūrėjai supažindinami su audiniais, jie lemia tendencijas. Florencijoje savo akimis netikėjau. Kokie audiniai šiandien laikomi madingais, kurie yra gražūs? Nepatikėsite – tarsi numegzta rankomis virbalais, įvairiausi nederantys vienas prie kito siūlai, nėrimo technikos supainiotos ir sumaitotos tarsi nemokšos mezginyje arba sugedusioje mezgyklos mašinoje. Bet naujos technologijos sukūrė sistemą, kad mezginys atsikartoja kas penktoje eilutėje tiksliai, preciziškai. Ir man tenka pripažinti, kad tai – dieviškai gražu, nauja, chaotiška, bet nepakartojama. Man kažką visa tai primena. Kad tai logiška, nors šlykštu, bet tobula. Mano intelekto failai priešinasi, bet pasąmonė sako, kad tai logiška, nors šlykštu.
„Gucci“ dizaineris Alessandro Michele jau pernai paaiškino savo požiūrį, kodėl moteris būtinai privalo būti moterimi, o vyras – vyru? Kam čia tie lyčių skirtumai? Kodėl mergaitė negali tapti berniuku ir vilkėti vyriškos liemenės, kuri puikiai dera prie trumpai nupešiotų plaukų? Kodėl vyrai neturėtų nešioti ilgų garbanų? Arba eiti į gatvę ryškiaspalviais paltais su kailio apykakle, puikiai atrodančia prie aukštakulnių? Argi ne nuostabi moteris plačiais prižėlusiais antakiais kaip armėnė Armine Harutyunyan, kurios atvaizdas apskriejo visą planetą? Mada, kurios vardas yra „priešybė“ žodžiui „gražu“, nes ji vadinama sgradevole (liet. nepageidaujama). Ir ji yra tai, kuo gyvename šiandien.
Italijos dizainerė Miuccia Prada dar kartą pakartoja seną atradimą – ne kas kitas, o mada atspindi mūsų kasdienybę. Gyvename chaotišką nežinomybės pritvinkusį laiką, jau metai, kaip esame tamsoje lyg begaliniame tunelyje, kuriame šviesos nematyti. Jokios prošvaistės.
Tai kas kita gali atsispindėti mūsų spintoje, jei ne laiko šleikštulys?
O taip, pernai pamėgome patogią sportinę madą, aš pati įsigijau baltos medvilnės „Nike“ sportines kelnes, suveržtas ties juosmeniu ir Achilo sausgyslių srityje. Minkštutes, pašiltintas viduje, nors plonytes, švelnias lyg pliušinis žaislas. Prie jų derinau baltus sportinius batelius su aukso dekoru, storapadžius, labai patogius. Ne kartą kelnes ir snikerius visai natūraliai dėvėjau prie klasikinės „Giorgio Armani“ tamsiai žalios striukės, visai kaip tie vaikinai gatvėje. Bet ar taip būčiau save įsivaizdavusi gatvėje vos prieš kelerius metus?
Ar sugebėsiu vasarą įsispirti į plokščias lyg laivas „Birkenstock“ basutes su dviem dirželiais, net žinodama, jog jos pagamintos iš vienos elegantiškiausių ir brangiausių pasaulyje „Birkin“ modelio „Hermes“ rankinių atliekų? O jei dar po jomis privalėsiu dėvėti pilkas kilpines kojines?
Ne, tada geriau jau mirtis.
O gal išgelbės „Prados“ snikeriai, kurių, tiesa, nosytės iš apvalių taps pailgos lyg Pinokio medinė nosis. Ir to dar negana. Šleikštulio mada snikerius „užkėlė“ ant poliesterio taurelės formos kulniuko. Minkšto, išsiklaipančio žengiant į visas puses. Ar įsivaizduojate save su tokiais? Tiesa, už juos teks suploti daugiau nei pusę tūkstančio.
Aš ne. O gal ir taip. Jei norėsiu gyventi, teks prisitaikyti prie „šleikštulio“ laiko.
Nes donna di classe suknutė iškeliavo į konteinerį. O gal dar tūno kamputyje, juk taip gaila išmesti. Kaip prisiminimas, kaip gražių laikų istorija.
Pandemijos komplimentas šiandien skamba štai kaip: „O, kaip šlykščiai atrodai.“
