Knygos autoriui Rusijos prezidentas regisi žmogumi, kuriam valdžios troškimas aukščiau sąžinės, ir primena šiuolaikinę versiją korumpuotų politinių bosų, kurie valdė Amerikos miestus XIX-XX amžių sandūroje. Klientizmą ir kyšininkavimą jie laikė teisėtais politinių mainų metodais, tokioje tikrovėje suktumas, abejingumas bet kokiems aukštesniems idealams nelaikyti trūkumais.
O sąvoka „politinis chuliganizmas“ nurodo į iššaukiantį, bet kokius susitarimus, taisykles ignoruojantį elgesį tarptautinėje – ir nebūtinai – arenoje.
2019 metų lapkričio 16-ąją sukako 10 metų, kai kalėjime „Matrosskaya tishina“ mirė investicinio fondo „Hermitage Capital“ auditorius Sergejus Magnitskis. Fondo steigėjas Wiliamas Browderis liūdno jubiliejaus proga sakė iškart supratęs ir tebesąs įsitikinęs, jog teisininkas žuvo dėl to, kad dirbo jam, todėl dešimtmetį pašventė tyrimui, pašauktam atskleisti kaltuosius bei siekti patraukti juos atsakomybėn. W. Browderis su stebėtinu nuoseklumu „S. Magnitskio įstatymų“ pagrindu stumia sankcijų režimą korumpuotiems bei žmogaus teises pažeidžiantiems asmenims nebūtinai iš Rusijos.
S. Magnitskis taip pat buvo valdantysis partneris kompanijoje „Firestone Duncan“, kuri auditavo „Hermitage Capital“. Šios vadovas Jamisonas Firestoneas tame pat interviu prisiminė kolegą buvus ypač darbštų teise ir teisingumu Rusijoje įtikėjusį idealistą profesionalą. Pasak J. Firestoneo, jie dažnokai šnekėdavosi apie realijas, į jo klausimą, ar nebijąs atskleisti šimtus tūkstančių pavogusius asmenis, Sergejus atremdavo, jog dabar ne 1937-ieji, Rusija tampa teisine valstybe, kurios prezidentas (tuo metu Dmitrijus Medvedevas) kaunasi su korupcija. Idealizmas auditorių pražudė.
Maskva į „S. Magnitskio įstatymo“ sankcijas atsakė „savaip“ – Vakarų baudimo reikalu priėmė rusų našlaičius vakariečiams draudžiantį įsivaikinti įstatymą (vadinamasis „Dimos Jakovlevo įstatymas“; pavadinamas ir „Niekšų įstatymu“), po ko jų įvaikinimas sumažėjo dešimt kartų. Labiausiai nukentėjo neįgalieji, nes rusų šeimos juos vengia imti, skirtingai nuo vakariečių, kurie įsivaikindavo iki pusės visų neįgalių našlaičių. Daugelis vaikučių vaikų namuose mirė, nesulaukę įvaikinimo.
Praėjusių metų kovo 26-ąją per G20 lyderių virtualią konferenciją Rusijos prezidentas prabilo apie reikalą kaunantis su COVID-19 krize naikinti sankcijas valstybėms, kurias jos ypač kamuoja, nes „tai gyvybės ir mirties klausimas, grynai humanitarinis klausimas“. Ir apibendrino: „reikia išvalyti šiuos klausimus nuo visokių politinių „perdėjimų“.
Humanitariniais klausimais susirūpino lyderis, kurio šalis visais įmanomais būdais vinguriuoja nuo temos 2020-ųjų kovo 9-ąją Hagoje prasidėjusio teismo dėl 2014 metų liepą numušto iš Amsterdamo į Kualą Lumpurą skridusio „Malaysian Airlines“ lėktuvo МН17 virš rytų Ukrainos raketa žemė-oras, kai žuvo visi 298 juo skridę žmonės, įskaitant 80 vaikų.
Pernai išleistos knygos „МН17 tragedija: tiesa ir melas“ autorius, buvęs karinių orlaivių konstruktorius, karinis ekspertas Vadimas Lukaševičius nurodo, kad iškart po lėktuvo žūties pradėti du tyrimai – techninis po Olandijos saugumo tarybos bei Tarptautinės civilinės aviacijos organizacijos priežiūra, ir penkių valstybių, kurių piliečiai žuvo katastrofoje, vykdomas kriminalinis. Techninis baigtas 2015 metų spalio 13-ąją ataskaita, kurios išvada – orlaivis numuštas zenitinės sistemos „Buk“ raketa 9М38 iš teritorijos, kurią tuo metu kontroliavo separatistai.
Į klausimą, kas kaltas, turi atsakyti kriminalinis tyrimas. Rusija į techninį buvo įtraukta, bet neturėjo pagrindo patekti į kriminalinį, nors veržėsi. Tada ėmė jį sabotuoti, brukdama alternatyvias versijas. V. Lukaševičiaus teigimu, tokia taktika Maskva bandė painioti „temoje nesančią“ publiką.
Suklastotos žinios skleistos per interneto platformą „Bonanza Media“, kurioje reiškėsi prokremliškas olandų žurnalistas Maxas van der Werffas, Maskva naudojosi paslaugomis Rusijos garbės generalinio konsulo Maastrichte Constantijno van Vloteno, kuris pažįstamas su prezidentu V. Putinu, jo remtas atidarė restoranų tinklą Rusijoje. Verslininkas-diplomatas remia Krymo aneksiją, smerkia Vakarų sankcijas Maskvai, ES valdininkus vadina „blusomis ant lokio“.
Kuomet 2018-ųjų kovą galutinai tapo akivaizdu, jog išsisukti nepavyks, Maskva pradėjo konsultacijas su Olandija bei Australija dėl kompensacijų aukų šeimoms, bet be atsakomybės prisiėmimo. Olandai nurodė – iš pradžių atsakomybė, paskui kompensacijos. Maskva kategoriškai – ne. Galų gale 300 žuvusiųjų artimųjų Rusijos valstybę apskundė Europos žmogaus teisių teismui.
„The New York Times“ vasario 21-ąją informavo apie išlaisvintą izraelietę, kurią Damasko režimas įkalino po to, kai sučiupo netyčia perėjus Sirijos sieną. Nors formaliai ją iškeitė į du sirų piemenis, mainuose dalyvavęs valdininkas dienraščiui anonimiškai nurodė, jog reikalas pajudėjo Izraeliui sutikus apmokėti Sirijai skirtą rusiškos vakcinos nuo koronaviruso „Sputnik V“ siuntą.
Televizijos interviu Izraelio ministras pirmininkas Benjaminas Netanyahu nuo klausimo šia tema išsisuko, tepasakęs, kad moteris Izraelyje, jis patenkintas, daugiau nieko nepridursiąs. B. Netanyahu interneto puslapyje nurodyti jo pokalbiai su Rusijos prezidentu vasario 8 ir 13 dienomis, po ko kalintoji Sirijoje pergabenta į Maskvą ir vasario 19-ąją – Tel Avivą.
Pasak „The New York Times“, Izraelis tvirtina, kad jo susitarimai su Palestinos autonomija neįpareigoja teikti medicininės pagalbos jos gyventojams, bet žydų valstybės valdžia skelbia esanti pasirengusi pagelbėti palestiniečiams, kai baigsis vakcinacija Izraelyje.
Sirijoje nuo 2011 metų pavasario vyksta pilietinis karas, kuriame Rusija remia diktatoriaus Bašaro al-Asado režimą. Per karą žuvo virš 400 tūkstančių žmonių, maždaug 12 milijonų buvo priversti palikti savo namus.
Vienas paskutinių kovinių veiksmų faktų iš tarptautinės žmogaus teisių organizacijos „Human Rights Watch“ (HRW) pranešimo spalio 16 dieną. Sirijos armijos bei rusų karinių pajėgų bombardavimai bei artilerijos ugnis Idlibo provincijoje, kur tebevyksta kovos, nuo 2019 metų kovo iki 2020-ųjų kovo nusinešė mažiausiai 1600 gyvybių, apie 1,4 milijono gyventojų buvo priversti palikti namus. HRW dokumentavo 46 atakas prieš civilius objektus – ligonines, mokyklas, turgus...
Organizacija pirmą kartą pavardėmis įvardijo atsakingus už nusikaltimus Idlibe, tai Rusijos ir Sirijos prezidentai bei aukščiausia karinė vadovybė. Iš viso 10 asmenų, trys sirai ir septyni rusai.
Planetoje 2017-aisiais kurį laiką „skambėjo“ „Paradise Papers“ (Rojaus dokumentų) tyrimo sukeltas rezonansas, kai vokiečių „Sueddeutsche Zeitung“ su kitais leidiniais bei Tarptautiniu žurnalistinių tyrimų konsorciumu (ICIJ) atskleidė, jog planetos turčiai vengdami mokėti mokesčius yra „priparkavę“ mokesčių „rojuose“ 7,9 trilijono eurų. Ekonomistai suskaičiavo, kad to 7,9 trilijono užtektų mažiausiai 4,5 metų pasiųsti į mokyklas visus šiuo metu nesimokančius planetos vaikučius.
Greta milijardierių ir korporacijų ataskaitoje paminėti 120 politikų iš 50 valstybių. Ko tik ten nebuvo – greta kompanijų „Apple“ ir „Uber“ buvo Kanados ministras pirmininkas, Oksfordo bei Kembridžo universitetai ir Jungtinės Karalystės (JK) karalienės dvaras etc.
Dar toliau į cinizmo pusę atrodo informacija apie buvusį JAV prekybos sekretorių milijardierių investuotoją Wilburą Rossą, kuris ir įsidarbinęs valstybės tarnyboje 2017 metais su 31 proc. akcijų liko bendrasavininkiu Maršalo Salų Respublikoje Ramiajame vandenyne registruotos laivininkystės kompanijos „Navigator Holdings“, turinčios verslo ryšių su Rusijos bendrove „Sibur“.
Šios akcininkais yra Leonidas Michelsonas (48,5 proc. akcijų) ir Genadijus Timčenka (17 proc.), įtraukti į sąrašą žmonių, kuriems JAV nuo 2014-ųjų taiko sankcijas.
Ir investavusieji į interneto socialinius tinklus „Twitter“ bei „Facebook“ turėjo ryšių su rusų valstybinėmis kompanijomis. Antras pagal dydį Rusijos bankas „VTB Bank“ „tyliai‘ investavo 191 milijoną dolerių į investicinį fondą „DST Global“, kuris panaudojo šiuos pinigus 2011-aisiais įsigydamas reikšmingą „Twitter“ akcijų dalį. Per ofšorinę kompaniją su tuo pačiu fondu bendradarbiavo ir rusų koncernas „Gazprom“, kai „DST Global“ investavo į „Facebook“.
2020-ųjų kovo pradžioje nuo 2012 metų Maskvoje gyvenęs žurnalo „The New Yorker“ žurnalistas Joshua Yaffa publikaciją „Reali istorija apie Rusiją Amerikos politikoje“ pradėjo prisipažinimu, jog poreikį aiškintis rusų ir amerikiečių politinės kultūros panašumų istoriją pajuto, vėl perskaitęs rusų sociologijos tėvo Jurijaus Levados 2000-ųjų tekstą „Žmogus vylingasis“, kuriame svarstoma, kodėl nemažai iškilių rusų eina į prisitaikėlišką kompromisą su valstybe.
J. Yaffa prisipažįsta ilgai laikęsis paklydimo, jog tuose kompromisuose esama kažko išskirtinai rusiško, jie neišvengiami, kai V. Putino sukurtas valstybės mechanizmas iš esmės monopolizavo Rusijos politiką, verslą, pilietinį gyvenimą. Po grįžimo iš Maskvos vėl pakankamai ilgai gyvenęs Jungtinėse Valstijose, jis teigia aiškiai matąs, kaip J. Levados aprašytasis vylius ir jo tėvynėje tampa neatsiejamu bruožu augančio būrio žmonių.
Rusijoje kompromiso atsisakymo pasekmės akivaizdžios: ambicijų, karjeros žlugimas, jei lošimo kaina didelė ir ypač nepasisekė – ir primygtinis policijos, teismų dėmesys. Amerikoje pasirinkimų spektras kur kas platesnis, J. Yaffos požiūriu, tai ir baisiausia, nes rodo, kaip lengvai pasiduodama – ne kai iš tiesų nebėra kitos išeities, o todėl, kad vylius yra paprasčiausias, po ranka esantis variantas.
J. Levada mirė 2006-aisiais, niūriai vertindamas savo šalies galimybes išsivaduoti iš vyliaus kultūros. Publicistė Anna Applebaum „The Washington Post“ yra padariusi ne ypač guodžiančią išvadą, jog dalis JAV politikos bei verslo atstovų ima „suaugti“ su posovietinio mentaliteto „kolegomis“. Godumas, beatodairiškai ciniškas manipuliavimas bet kokiomis temomis dėl pergalės rinkimuose – toks yra vertelgų abiejose Atlanto pusėse veikimo algoritmas.
Istorija, primenanti rašytojo Aleksandro Solženicyno diskreditavimo kampanijos „koverį“ jau mūsų dienomis.
1974 metais JAV komunistas, literatas Albertas E. Kahnas pagrindiniame SSRS dienraštyje „Pravda“ paskelbtame atvirame laiške piktinosi cenzūra „The News York Times“, kuris atsisakė publikuoti jo vedamąjį su A. Solženicyno kritika. Rusų rašytojui kaip tik tais metais atimta Sovietų Sąjungos pilietybė, jis išsiųstas į Vakarų Vokietiją.
Tėvynėje nuodytas opozicijos politikas Aleksejus Navalnas grįžęs (vis dėlto) į Rusiją po to, kai Vokietijos medikai jį pastatė ant kojų, sausio 17-ąją iškart buvo suimtas (jau žinoma, kad Kremliaus režimo valia kalės nežinia kiek metų), po ko tarptautinė žmogaus teisių organizacija „Amnesty International“ (AI) pripažino jį sąžinės kaliniu (terminą „prisoner of conscience“ 1961 metais įvedė AI steigėjas Peteris Benensonas).
Po mėnesio statusas A. Navalnui atšauktas, AI atstovybės Rusijoje direktorė Natalia Zviagina sprendimą argumentavo aplinkybe, jog juo disponuojantysis savo politiniam „bagaže“ negali turėti raginimų prievartai ar neapykantos propagandos, o opozicinis politikas šio amžiaus pirmą dešimtmetį, kai dar pozicionavo save rusų nacionalistu, ypač nepalankiai atsiliepė apie imigrantus. AI tame įžvelgė „hate speech“ (neapykantos kalbą).
Kilo visapusiškas triukšmas, ir todėl, kad išaiškėjo, jog pagrindiniu informacijos šaltiniu, darant sprendimą, tapo Niujorke gyvenančios publicistės, kairiosios aktyvistės Katyos Kazbek parengta „svarstymų skiltis“ (thread) „Twitteryje“, kur ji tuos pasisakymus surankiojusi ir sudėjo. Pasipylė pasipiktinimo depešos į AI iš Vakarų kairiųjų.
K. Kazbek yra stambaus rusų verslininko Yuryaus Dubovitskio (2015-aisiais jo įkurtas kompiuterių parduotuvių tinklas „Belyj veter“ bankrutavo, bet iki to jis spėjo savo dalį versle parduoti) dukra, propaguojanti vadinamąjį „tankies“, kraštutinių kairiųjų judėjimą, garbinusį J. Staliną bei rėmusį SSRS intervencijas į Vengriją (1956) ir Čekoslovakiją (1968) – iš čia pavadinimas, sietinas su rusų tankais. Dabartiniai „tankies“ tebelaiko Sovietų Sąjungą geriausia valstybe Žemėje.
AI jau neatmeta, kad A. Navalno atveju galėjo būti koordinuota kampanija. Organizacijos žiniasklaidos vadybininkas Rytų Europai ir Vidurio Azijai Aleksandras Artemyevas interviu „The Insider“ nurodė, jog dauguma užklausų A. Navalno klausimu plūstelėjo vienu metu ir buvo artimo turinio. Sunku suprasti, kaip žmonės įvairiose šalyse tik dabar sužinojo apie Rusijos opozicinio politiko netinkamus pasisakymus ir ypač vieningai pasipiktino.
Pirmas apie „sąžinės kalinio“ statuso atšaukimą pranešė kairysis Niujorko žurnalistas Aaronas Maté JAV leidinyje „Grayzone“, į laidą apie A. Navalną pakvietęs K. Kazbek. „Grayzone“ 2015-ųjų gruodį įsteigė Amerikos politinės žurnalistikos žvaigždės Sidneiaus Blumenthalio atžala, Kremliaus propagandinių „Sputnik“ ir RT bendradarbis Maxas Blumenthalis.
Fondo „Free Russia“ vyriausiasis mokslinis bendradarbis, Kremliaus ryšių su Vakarų radikalais specialistas Antonas Shekhovtsovas irgi neatmeta įtakos operacijos galimybės, kai Kremlius per draugiškus kairiuosius siunčia signalą apie nepriimtiną (ypač Vakaruose) A. Navalno nacionalizmą, ir šio diskreditacija „pajuda“. Panašus algoritmas taikytas Baltarusijos, anksčiau Ukrainos atvejais, kai ir per Vakarų kairiuosius tiražuota tezė apie „Kijevo chuntą“.
Nothing personal, just business. Darbas toks – iš pradžių žinią apie A. Navalną, nepataisomą radikalą, „sumaitinti“ kraštutiniams kairiesiems ir taip išplatinti viešojoje erdvėje, paskui ją įtvirtinti, „atplovus“ naratyvuose arčiau centro, o gal ir visai nuosaikiai centristiniuose.
Nebe taip ir svarbu, kokia dalimi manipuliuojama, kas čia geranoris ir ir kas piktadarys ar tiesiog lengvatikis, vertybių paradigmoje situacija lygi patui. Tik su išlyga, kad A. Navalnas realiai nuodytas ir realiai sėdi ir nežinia kiek sėdės žinomos reputacijos Rusijos įkalinimo įstaigose.
Užaugo ištisos kartos, kurioms gal ir nelabai suprantama tai, ką galima apibūdinti laisvai perfrazuojant Nobelio literatūros premijos laureatą poetą Josifą Brodskį: kiekvieną rytą pabudę turite klausti savęs, mėšlas esate ar ne.
Žurnale „National Interest“ 1989-ųjų rugpjūtį Amerikos valstybės departamento bendradarbis Francis Fukuyama paskelbė tekstą „Istorijos pabaiga?“, kuriame pranašavo linijinių laikų pabaigą po beveik visą XX amžių trukusios konfrontacijos. Vėliau šią mintį plėtojęs knygoje „Istorijos pabaiga ir paskutinis žmogus“ (1992 m.) analitikas teigė, jog istorijos pabaiga neišvengiama, nes demokratija universali, todėl įsigalės pasaulyje, o kapitalizmas praktikoje įrodė savo efektyvumą.
Prahos municipalinio universiteto profesorius Juriyus Fjodorovas jau šiais metais į „Svoboda.org“ klausimą, ar ne per droviai Europos Sąjunga (ES) reaguoja į Kremliaus „politinį chuliganizmą“, priminė, kad Prahoje nepamiršta apie vangią Europos lyderių reakciją į 1968-ųjų sovietų okupaciją. Vakarus tada kur kas labiau jaudino SSRS įsipareigojimai tarptautinės įtampos mažinimo klausimu, paprastai tariant, kaip žūtbūt išvengti karo. Nekeista, kad ir dabar europiečiai kategoriškai nenori rimtai pyktis su Maskva.
Pasak JK Kardifo universiteto tarptautinių santykių profesoriaus Sergeyaus Radchenko, jei/kai Kremlius užsienio politikoje įžvelgia galimybę, kad ir Amerikos sąskaita ką nors „paturėti“ (nuostabus žodis – A.S.), veikiausiai naudojasi ja vien iš oportunizmo (oportunizmu vadinama praktika naudotis aplinkybėmis, visai ar beveik ignoruojant principus ar/ir ignoruojant, kokiomis pasekmėmis toks veikimas gresia kitiems).
Na, ir turbūt lemtingiausias motyvas, kodėl JAV politika Rusijos atžvilgiu vienokia, ES – kitokia. Pernai Amerikos-Rusijos prekybos apimtis siekė 23 milijardus dolerių, ES-Rusijos – 218 milijardų.
Stosiančio nuobodoko liberalios demokratijos Edeno išvakarėse „Istorijos pabaiga?“ autorius savaip liūdėjo dėl Šaltojo karo pabaigos, kai rizikuota dėl idėjų. Paskui F. Fukuyamą tada pasikarščiavo daug įtakingų politikų, istorikų, apžvalgininkų. Po trisdešimtmečio aiškėja, kad daugelis Šaltojo karo tendencijų aktualizuojasi (tiksliau, aktualizuojamos) vėl.
Ir čia prisiminkime klasikinės mechanikos tėvą Izaoką Newtoną. Čia pateikti ir įvairaus globalumo kiti pavyzdžiai gal nurodo – kuomet gyvenimas darosi ypač komplikuotas, turbūt ir psichologiškai saugiausia, ir paprasčiausia („ranka pasiekiamas“) jį „redukuoti“ iki trečio tos mechanikos dėsnio: „veiksmas tolygus atoveiksmiui“ arba „atoveiksmis lygus veiksmui“, nėra ypač didelio skirtumo.
Jei pripažinsite mus kaltais, nemokėsime kompensacijų: esu olandas, bet turiu verslo interesų Rusijoje, todėl ne nuodėmė prisidėti prie melo apie tautiečių žūtis: mes „tylomis“ investuosime, jūs pagal tą patį algoritmą „nepastebėsite“ žmogaus teisių pažeidimų: esu kraštutinė kairuolė (kad dukra milijardieriaus – „už skliaustų“), visada už tiesą, ta proga va tuoj gaus autoritarinio režimo pasodintas opozicionierius. Ir taip toliau.
Cinizmo veidai XXI amžiaus pasaulyje turiningi ir ypač daugiabriauniai. Visų apraiškų tiesiog neįmanoma apgiedoti.
