Propaganda, deklaruodama, kad „Atlanto siena“ apsaugos III-jį Reichą nuo Norvegijos iki Ispanijos gerokai persistengė, todėl karinė vadovybė gynybinių įrengimų kompleksus koncentravo apytiksliai 1300 mylių ruože. 1941–1943 metais buvo pastatyta 8478 vnt. betoninių įvairios paskirties statinių,(apie gynybai skirtus statinius rašiau čia: Betono ir plieno tvirtovės: istorijos pamokos, kodėl šalies gynybai reikia ruoštis ir resursus planuoti dabar) pagrindine gynybos ašimi laikant ugnies galios koncentraciją ir jūros akvatorijos kontrolę, tačiau 1943 metais atsakingu už regiono gynybą paskyrus „Dykumų lapę“ Erwiną Rommelį mąstai ir kryptis kiek pakito.
Dar karo pradžioje projektavę ir statę galingas ugnies baterijas, vokiečių inžinieriai pasistengė ir pateisino savo, kaip puikiai disciplinuotų ir planingai dirbančių žmonių vardą. Daugiau kaip 200 visiškai standartizuotų bunkerių elementų buvo gaminami serijiniu būdu, sutartys su dešimtimis rangovų ir šimtai tūkstančių okupuotos Prancūzijos darbininkų – pakrantė lindo į betoną ir kėlė pabūklų baterijų keteras.
E. Rommelis strategiją papildė. Jam priskiriami žodžiai (laisvas vertimas): „...jeigu įsileisime priešą į paplūdimius ar leisime desantuotis į užnugarį – pralaimėsime. Viskas spręsis per pirmas 24 valandas..“. Dalis lygumų buvo užtvindytos, bent kiek lygesnės vietos, tinkamos leistis aeroplanams buvo „papuoštos“ nesuskaičiuojama galybe medinių užaštrintų kuolų, prasidėjo masinis pasirinktų vietų minavimas.
Iki D dienos spėta parengti daugiau kaip 6,5 milijono minų, nors E. Rommelio planas buvo Prancūzijos krantuose įrengti maždaug 50-ies milijonų minų kilimą.
Betoniniai tetraedrai, medinės V-rampos su pritvirtintomis minom, plieno ežiai, geležinkelio bėgių strampai nukreipti jūros pusėn, C-elementai („belgiški vartai“) – tiek potvynio, tiek atoslūgio metu sąjungininkų desantinės baržos ir kiti laivai turėjo skęsti pramuštais dugnais, būti daužomi įvairiausio kalibro artilerijos, technika degti įstrigusi tarp įvairių konstrukcijų, o pėstininkai – būti šienaujami „siuvimo mašinomis“ – kulkosvaidžiais MG-42. Vien per 1944 metų 4 mėnesius buvo papildomai įrengta daugiau 4600 vnt. ugnies taškų ir užtvarų, pastatyta 517 000 kliūčių (31 000 iš jų – su minomis). Kaip žinome, nacių tai neišgelbėjo, bet sprendimų mastas ir techninis išpildymo lygmuo verčia savotiškai „žavėtis“ šiuo projektu.
Ir kaipgi sekėsi visos šitos techninės „grožybės“ šturmas?
Pamenat žymiąją mėsmalės sceną iš filmo „Gelbstint eilinį Rajaną“? Kuomet banga po bangos sąjungininkai desantuojasi į krantą, o juos šienauja vokiečių kulkosvaidininkai. Natūrali pirminė reakcija buvo, o kur artilerija, kur atakos iš oro? Visa tai buvo, bet... planavimo klaidos ir netikslus „techninis išpildymas“ sąlygojo tai, kad reikiama aviacinė ir artilerijos parama besilaipinantiems į krantą desantininkams nebuvo efektyvi.
Visam „Omaha“ paplūdimiui buvo skirti du seni amerikietiški „drednout'ai“, 3 lengvieji kreiseriai, trys sargybos laivai ir 9 eskadriniai minininkai. Bendrai jie turėjo 115 vnt. pabūklų – nuo 102 mm ir „į viršų“. Lyg ir rimta jėga, tačiau pirma bėda – jie buvo paskirstyti 8 km. paplūdimio ruožui ir labiausiai desantininkais „prisotintoje“ išsilaipinimo vietoje atsidūrė kur kas mažesnės pajėgos.
Vokiečiai gi, statydami savo įtvirtinimus, puikiai suprato, kad galimo desanto atveju juos apšaudys iš jūros, todėl gynybą ir apšaudymo sektorius parinko taip, kad bunkerių ambrazūros būdavo nukreiptos desanto apšaudymui iš flangų. Tiesiogiai jūros pusėn buvo atsukti metrai storo gelžbetonio. Gynybinius statinius stengtasi maskuoti taip, kad tik šalia esantis ugnies koreguotojas galėtų juos užfiksuoti, tuo tarpu iš jūros pusės jie maksimaliai susilietų su kranto linija. Beprasidedant išsilaipinimui 448-ni bombonešiai įvykdė savo užduotį ir išmetė bombas išsilaipinimo rajone, tačiau dalinai dėl didelio ir žemo debesuotumo, dalinai dėl planavimo klaidų buvo subombarduotas užnugaris, o tiesiogiai paplūdimys, su savo betonine gynyba, beveik nenukentėjo.
Stambiakalibrė laivų artilerija pasielgė analogiškai ir maišė dangų su žeme gerokai toliau kranto linijos. Prasidėjo išsilaipinimas...
Nežinia, kiek dar papildomų nuostolių ant kranto būtų pareikalavusi ši operacija, bet desantininkams padėjo „mažuliai“ – eskadriniai minininkai. Priplaukę prie kranto 500–700 metrų atstumu jie ėmėsi apšaudyti vokiečius tiesiogine savo pabūklų ugnimi.
Visgi ir čia kilo kelios problemos – pastoviai tirdami priekrantės dugną savo echolotais laivai dalimi atvejų, dėl seklumo ir nepritaikytos grimzlės, „sėsdavo“ ant smėlio, tuo tarpu ugnies koncentracijos ir tikslumo pasirinkimas buvo tik laivo kapitono prerogatyva. Ugnies koreguotojai išsilaipinę su pirmosiomis desantininkų bangomis buvo didžiąja dalimi išvesti iš rikiuotės, o jau minėta vokiečių maskuotė tikslius pataikymus darė itin sudėtingais. Maža to, kažkur ten, smėlyje, slėpėsi savų desantininkų grupės.
Minininko „Carmick“ kapitonas, žvelgdamas į krantą pro savo binoklį, atkreipė dėmesį, kad grupė desantininkų šaudo į vieną stataus skardžio iškyšulį – liepęs koncentruoti ugnį į nurodytą vietą jis sunaikino gerai maskuotą vokiečių ugnies poziciją. Minininko „Frankford“ įgula pastebėjo tanką „Sherman“, kuris, nors ir numuštu vikšru, intensyviai šaudė kažkur į viršų. Atsekus jo sviedinių sprogimų vietas visa ugnis buvo koncentruota būtent ten. Po kurio laiko atsidarius tanko liukui išlindo tankistas, padėkojo parodydamas trijų pirštų kombinaciją ir nusuko bokštelį į sekantį taikinį. Abi pusės „pagavo tempą“ – desantininkai krante žymėjo taikinius savo ugnimi, o 6 amerikiečių eskadriniai minininkai ir 3 britų mažesnės klasės laivai tiesiogine ugnimi šaudė į pažymėtas vietas. Amunicijos negailėta. Per dvi valandas iššauta apie 10500 vnt. 127 mm ir 1800 vnt. 102 mm sviedinių – apie 300 tonų plieno ir trotilo.
Kaip vėliau sakė vienas išgyvenęs desanto dalyvis: „Nuo tos dienos aš ypatingai gerbiu minininkus“.
