Jos išėjimas neliko nepastebėtas – geru žodžiu ją, jau gausiai apdovanotą visokių institucijų, paminėjo buvę bendražygiai, bendraminčiai ir gerbėjai. Kalbėta apie asmenybės išskirtinumą, jos ypatingą įtaką žmonėms, nuopelnus, toleranciją, retai paminint ką nors konkretaus ir apčiuopiamo. O man prieš akis vis dažniau iškyla praeities vaizdai ir įspūdžiai, kuriuose žmonės, jau nusipurtę apkibusių gyvenimiškų smulkmenų ir atsitiktinumų, kartais atrodo grynesni, tikresni, vientisesni.

Epidemijos metu, per karantiną žmonės išnyksta tyliai, kaip arbatos garas. Taip tyliai, lyg neatsisveikinę, „angliškai“. Taip iš nykoko pastarųjų metų gyvenimo kaukių baliaus pasitraukė ir Irena Veisaitė. Jos išėjimas neliko nepastebėtas – geru žodžiu ją, jau gausiai apdovanotą visokių institucijų, paminėjo buvę bendražygiai, bendraminčiai ir gerbėjai. Kalbėta apie asmenybės išskirtinumą, jos ypatingą įtaką žmonėms, nuopelnus, toleranciją, retai paminint ką nors konkretaus ir apčiuopiamo. O man prieš akis vis dažniau iškyla praeities vaizdai ir įspūdžiai, kuriuose žmonės, jau nusipurtę apkibusių gyvenimiškų smulkmenų ir atsitiktinumų, kartais atrodo grynesni, tikresni, vientisesni.

Irena Veisaitė

Pažinau Ireną ankstyvoj paauglystėj per mūsų namų šeimininkę, Mama Ance vadintą, prieš karą tarnavusią Kaune pas Irenos dėdę Šteiną, kuris gyveno dideliame Veisų name ant Totorių ir Trakų gatvių kampo, ir pažinusią visą Veisų giminę, taip pat ir Ireną vaikystėje. Pasakojo, kad Irenos tėvas buvęs labai turtingas žmogus, o jo namas išties prašmatnus, ką liudytų vien jau tamsaus gintaro durų rankenos. O po karo mūsų Mama Ancė pas Irenos tetos vyrą gydėsi dantis, palaikė ryšį su Irenos pussesere Izana, dabar gyvenančia Izraelyje; kelis kartus esu ją mačiusi ir aš, paskutinį kartą – mūsų sode joms besikalbant ant suolelio po slyvaite. Pokario Vilniuje lietuvių inteligentijos buvo nedaug, visi pažinojo vieni kitus. Nedaug buvo ir išsigelbėjusių žydų, bet man iš vaikystės buvo pažįstamos Tėvo kartos medikų – Bliūdzo, Kibarskio, Skliutausko, Ptašeko, Gutmano, Ginko bei kitų – šeimos ir, aišku, legendinė rentgenologė Dina Kuncevič, atradusi man, devynmetei, bronchų džiovą; taip pat savi atrodė ir kai kurie Lietuvos muzikai – Berkavičius, Potašinskas, Dukstulskaitė, Perelšteinas ir vėliau, po karo, čia atvykę Livontas, Šteinbergaitė, Šenderovai, Seidelis, kiti. Nė nekalbu apie talentingus žydų amatininkus – pamenu batsiuvį, ne tik taisiusį visos mūsų didelės šeimos batus, bet ir siuvusį patvarų modeliuotą odinį apavą, talentingus siuvėjus, modistę ponią Rožę, mokėjusią seną prancūzišką skrybėlę paversti nauja... Juk pokaris.

Gyvenom prie Černiachovskio skvero (dabar – Vinco Kudirkos aikštė), kuriame pavakariais mėgo rinktis Vilniaus žydai; kalbėdavosi anuomet tik jidiš kalba, kuri juos savaip saugojo ir skyrė nuo kitataučių, darė šiek tiek paslaptingus; iš gestų matėsi, kad karštai aptarinėjo jiems svarbius reikalus, vartė laikraščius, ginčijosi, kažką sprendė. Manau, kad daugelis jų svarstė, kokiais gi būdais pasiekti ką tik 1948 metais susikūrusią valstybę – Izraelį. (Mačiau tai iš arti, nes ant aikštės kampo pardavinėta ledai, o ledus valgyti Tėvas leido tik sėdint, tik skvere ar kavinėj, tik jau ne gatvėj!) Jų moterys tuose pokalbiuose nedalyvaudavo, vaikščiojo palei skverą prospektu ten ir atgal, buvo gražios, dažnai nėščios, jų oda švietė lyg gintaras juodų plaukų fone, jos dėvėjo ryškius raudonus, geltonus, kartais baltus paltus su perlamutrinėm sagom, kuriuos tikriausiai gaudavo iš Amerikos ar Izraelio žydų giminių, draugų ar šelpėjų. Danios Bliūdzo išaugtą baltą paltuką dėvėjau ir aš. Beje, mūsų mokyklos klasėje kokius metus buvo viena žydaitė iš vaikų namų, našlaitė, kita – daktaro Belkino duktė Gražina, kurią visos labai mylėjom.

Irena Veisaitė tada man buvo viena iš jų. O artimiau susipažinom tada, kai grįžau iš Maskvos po studijų, apie 7-ojo dešimtmečio vidurį, kai įstojau į gan aktyviai veikusią Lietuvos teatro draugiją, vienijusią Lietuvos teatralus. Kritikų sekcijoje buvo ir Irena su Dovydu Judelevičiumi, jie abu tada dėstė Pedagoginiame institute užsienio literatūrą, ir neabejoju, kad buvo puikūs dėstytojai, nes dėstė tai, ką išmanė ir mylėjo, abu mokėjo anglų ir vokiečių kalbas, literatūrą skaitė originalo kalba. Dovydas Judelevičius sumanė studentus supažindinti su teatru, į savo veiklą įtraukė ir Ireną, taip institute užgimė plačiai žinomas teatro seminaras, į jį kelis kartus per metus buvo maloniai kviečiami teatrologai ir kritikai pasidalinti įspūdžiais ir mintimis apie anuometinį aistringą, kunkuliuojantį teatrą. Tie susitikimai būdavo labai įdomūs, atviri, jautėm, kad studentai, jau matę ir aptarę nemažai spektaklių, pradeda išmanyti teatrą, neblogai orientuojasi. Po ilgų pokalbių tradiciškai būdavom vaišinami žolelių arbata.

Irena Veisaitė ir Aurimas Švedas

*

Įvairaus pobūdžio posėdžiai Teatro draugijoje, kelionės į provincijos teatrus suklerusiu autobusiuku (vadinamuoju „kabluku“), teatrų festivaliai, labai nelengvi teatrams ir kritikams ideologiškai „ginčytinų“ (o tokių pabėrė Jonas Jurašas, Povilas Gaidys, vėliau – Jonas Vaitkus, Saulius Varnas ir kiti) premjerų aptarimai valdžios atstovų akivaizdoje kritikus savaip vienijo. Vienijo ir paties teatro atgimimas, bandant kalbėti tiesą, gilinantis į tikrąsias žmogaus būties problemas, ieškant naujų gyvenamąjį laiką atliepiančių formų. Ne visi pakeldavo aptarimų įtampą. Ne visiems pakako drąsos kalbėti atvirai, kantrybės, takto ir argumentų. Ne kartą esu girdėjusi aptarimuose šnekant Ireną, kuri stengdavosi išmintingai laikytis vidurio linijos, neerzinti pareigūnų ir motyvuotai palaikyti teatrą. Per festivalį Šiauliuose kartą drauge su Irena pasitardamos rašėm savo straipsnelius per naktį, ieškodamos argumentų ir tinkamo tono skubiai leidžiamam „naktiniam“ laikraštėliui.

Po išsiskyrimo su vyru, jo ir dukros išvykimo į Angliją Irenos namai tapo gausiai lankomi. Dera pasakyti, kad Irena gyveno J. Basanavičiaus gatvėje, tame savotiškos eklektinės architektūros name, kuriame kadaise su motina gyveno Romainas Gary. Čia, užsikabaroję stačiais laiptais į ketvirtą aukštą, rinkdavosi artimi draugai, kartu ir atskirai – Irenos mylimas Tadas Masiulis, Vladas ir Marija Vildžiūnai, brangus pusbrolis Aliukas Štromas, taip pat ir su teatru susiję kolegos – Dovydas Judelevičius, Gražina Mareckaitė, Kazys Saja ir Jonas Jurašas su žmonomis, jos studentai ir aš. Jeigu ateidavau viena, priėmimas dažniausiai vykdavo virtuvėje. Visuomet kuklios, bet skanios vaišės, arbata ar kava pagal pageidavimą. Kartais vynas. Sykį Irena pakvietė mane po siaubingo teatro kritikų „svarstymo“ Centro komitete, kur buvo išsakyta visokių priekaištų rašantiesiems, ir aš supratau, kad gero nebus... Išėjau labai prislėgta. Man pasirodė, kad Irena mane atjaučia ir nori man padėti. Bet padėti niekas negalėjo – tokia sistema... O tą dieną tiesiog pakvietė eiti drauge pas ją, kažkaip mane guodė ir namo grįžau šiek tiek prašviesėjusiom akim.

Žymiausias įvykis mūsų bendrystės metais buvo kelionė į Maskvą žiūrėti „Sovremennike“ Jono Jurašo pastatyto Shakespeare’o „Makbeto“. Apie tai jau ne kartą esu rašiusi, bet ir vėl pakartosiu, kad iš anksto sumanytas ciniškas, begėdiškas susidorojimas su talentingu Jurašo darbu (tai buvo peržiūra prieš premjerą su aptarimu) mus – o liudininkais iš Lietuvos buvom Irena, Dovydas, Eugenijus Ignatavičius, Nijolė Zalūbaitė ir aš – sukrėtė. Į vadinamąją „išplėstinę meno tarybą“ buvo sukviesti kone visi sostinės teatrologai, žymūs šekspyrologai, profesūra. Išskyrus kelis sąžiningus žmones, visi kiti spektaklį puolė, talžė ir tyčiojosi. Vienas iš teatro vadovų, Olegas Tabakovas, tikrino mūsų, lietuvių, pasus ir komandiruotes prieš įleisdamas į salę, nes aktorė, vaidinusi ledi Makbet, įžymioji Galina Volček, buvo pareiškusi, kad jeigu bus dar nors vienas lietuvis iš šalies, ji nevaidins, ir visa savo esybe rodė, kad vaidina tokį „formalistinį“ spektaklį tik iš pareigos. Ir kiti, išskyrus Igorio Kvašos Makbetą, scenoje buvo vangūs, nenorėjo vykdyti griežto piešinio mizanscenų, laikytis sąlyginio judesio ir ritmo. Nujautė Jono sumanymo geluonį – valdžios ir smurto giminišką ryšį. Žodžiu, retrogradai, pamatę, kad Jurašo sumanymas lenkia jų vis dar buitinio-psichologinio teatro nuostatas, stojo ginti savo sustabarėjusių pozicijų. Per tą aptarimą mudvi su Irena sėdėjom susigūžusios ir užrašinėjom aptarimo eigą. Ginti Jurašo iš mūsų stojo tik Dovydas Judelevičius (Dovydas ir Galijotas?). Po spektaklio ėjom į viešbutį, kuriame buvo apsistoję Jurašai. Irena jaudinosi, nerimavo, kokios nuotaikos po siaubingo aptarimo ateis Jonas, visi jautėmės lyg žemes pardavę, bet Jonas netrukus atėjo linksmas, žvalus, kaip žmogus, nusimetęs nuo pečių bjaurią naštą, ir mus ramino: važiuojąs pagaliau namo, į Kauną, statysiąs „Barborą Radvilaitę“ ir viskas bus gerai! Na, šiandien jau žinom, kas įvyko po „Barboros“ – žemė jam išslydo iš po kojų... Šiuo kritiniu periodu jis palaikė artimą ryšį su Irena, kuri galėjo jam daug ką patarti, o gal net ir padėti išvykti į užsienį. Ne paslaptis jos giminiškas ryšys su Antanu Sniečkumi.

Irena Veisaitė

*

Jau laisvos Lietuvos metais supažindinau Ireną su ponia Jadwiga Oleradzka, anuometine Torunės tarptautinio teatrų festivalio „Kontakt“ direktore, ir nuo to laiko kas pavasarį drauge važiuodavom į festivalį, o ten ne tik stebėjome spektaklius, bet ir mėgavomės nuostabiu miestu. Kartą, kai per karščius Irena buvo nusikankinusi dėl netinkamo apavo ir kojų skausmo, nuvedžiau ją į mano aptiktą kuklią parduotuvėlę, joje radome iš elastingų juostelių nupintus batelius, kurie ją stačiai išgelbėjo. Po to drauge su Irena Aleksaite buvom pakviestos į atvirą senamiesčio ledainę ir ten sėdėjom aptarinėdamos spektaklius tol, kol išragavom visą kavinės „repertuarą“... Bet vieną kartą Torunėje buvom susipykusios. Žiūrėjom nuostabų Thomo Ostermeierio vokiškai precizišką, tobulą spektaklį „Kirtis“ pagal Marką Ravenhillą. Irena per visą spektaklį nulenkusi galvą kažką rašėsi į užrašų knygelę. Po spektaklio buvau sukaustyta išgyvenimų, norėjosi eiti laukais, o čia Irena ramiu dalykiniu tonu klausia: „Audrone, tai apie ką buvo šis spektaklis? Aš kažkaip nesupratau...“ Ir aš gan šiurkščiai pratrūkau: „Irena, spektaklius reikia žiūrėti, o ne užsirašinėti. Tada bus viskas aišku.“ Tą patį vakarą, jau po pokalbio su vokiečių kolektyvu, Irena prie manęs priėjo ir pasakė: „Ar Jums neatrodo, kad turėtumėt manęs atsiprašyti?“ Ir aš atsiprašiau, nes buvau nemandagi ir netolerantiška.

Pamenu ir kelionę jos mašina į „Santaros-Šviesos“ suvažiavimą Anykščiuose, kuriame dar dalyvavo Vytautas Kavolis, o vakare – linksmą baliuką Štromo kambaryje, kur buvau Irenos pakviesta su dar keliais Soroso fondo žmonėmis. Buvo ten ir Leonidas Donskis, taigi išminties žiežirbos, nepikti ginčai, anekdotai liejosi per kraštus.

*

Irena visuomet mėgo būti tarp žmonių, gyvai bendrauti, diskutuoti. Tuose pokalbiuose iš karto pastebi gerai išauklėto, taktiško žmogaus bruožus. Buvo pastabi ir paslaugi. Kai jau vėlesniais metais įsigijo automobilį, visuomet pasisiūlydavo pavežti, aš daug kartų tuo pasinaudojau Vilniuje ir Nidoje, ir tą patį sako visi su Irena kontaktavę – Vytautas Narbutas, Edmundas Gedgaudas ir kiti. Drauge važiavom į Antano Vengrio laidotuves Rasose. Paskutinį kartą matėmės minint Rimo Geniušo 100-metį šeimos koncerte „Organum“ salėje J. Basanavičiaus gatvėje 2020-ųjų rugpjūtį, iš ten taip pat buvau parvežta namo jos mašina.

Gyveno taip, lyg nei ligos, nei amžius jos neslėgtų, joje iki senatvės išliko kažkas vaikiškai betarpiško, ji daug kuo domėjosi, sekė naujoves, skoningai rengėsi, jos rūbai visuomet atrodė jaukūs, moteriški, lyg ją teberengtų mama. Namų aplinka bylojo apie jos gyvenimo būdą, pomėgius; įrėmintos brangių žmonių fotografijos ant sienos prie rašomojo stalo liudijo, lyg ji visą laiką norėtų būti kartu su jais, esančiais toli arba jau mirusiais.

Pamenu Ireną ir staiga pasikeitusią, atjaunėjusią, visą švytinčią vidine šviesa. Išlipom iš jos mašinos ir aš turėjau eiti savais keliais, bet neiškentusi pasmalsavau: „Irena, kas Jums nutiko, – Jūs tokia pasikeitusi, švytinti?!“ Ji pažiūrėjo į mane įdėmiai ir pakiliai šūktelėjo: „Taip, aš į-si-my-lė-jau!“ – jos šypsena buvo sumišusi su akyse sublizgusiom džiaugsmo ašarom. Ji kažkaip linksmai užtrenkė dureles ir nurūko. Kada tai buvo? Tai įvyko tada, kai jos gyvenime atsirado režisierius Grigorijus Kromanovas ir naujų draugų Estijoje.

Bet buvo ir keistų, man nesuprantamų dalykų. Nesuprantama man buvo, kodėl ji su pirmuoju vyru į Angliją išsiuntė savo paauglę dukrą. Juk anais laikais visko galėjo būti, rizikavo ir niekada jos nebepamatyti, prarasti! O gal gebėjo pažvelgti toliau ir vylėsi tokiu būdu suteiksianti jai visavertiškesnį gyvenimą? Nežinau. Su dukra laikė glaudų ryšį, tankiai ją lankė. Ir Alina su vaikais atvykdavo į Lietuvą.

*

Su Irena pabendravęs, dažnas pasijusdavo jos draugu. Bet jaunesnius ji mokėjo ir sudrausminti, ir perspėti. Pati buvo labai gerai išauklėta, pareiginga ir dėmesinga, dažnai neformaliai pasiteiraudavo, ar tau viskas gerai, kaip įsikūrei, gal ko trūksta. Kai kartą pati būdama Santaroj po širdies operacijos aplankiau ją, nelauktai patekusią į gretimą skyrių, ji labai dėkojo ir niekuomet to nepamiršo. Kone kasmet matydavomės Nidoje Thomo Manno festivalyje, kurio ji buvo viena iš kuratorių. Visuomet lankė visus renginius, o aš susitikdavau su ja liuteronų evangelikų bažnyčioje per koncertus ir daug metų sėdėdavom vis toj pačioj antroj eilėj kairėje pusėje…

Muzika jos gyvenime tikrai buvo svarbi. Kasmet kviesdavosi į festivalį ir savo tolimus giminaičius iš Lenkijos. Verta pasakyti, kad apsistodavo Irena su jais ne kokiame nors prabangiame viešbutyje, o tokiuose nidiškiams gerai pažįstamuose garažuose, greitosiomis pritaikytuose žmonėms, bet su bendra virtuve ir dušu. Bendrabutyje. (Nenuostabu tad, kad Irena nepanoro atsiimti ir tėvų namo Kaune.) Su tais giminaičiais ir kitais mūsų bendrais draugais po koncerto Irena ne kartą lankėsi mano pastogės bute Nidoje, kur surengdavau vasariškas vaišes su braškėm, ledais ir vynu.