– Kiek šioje knygoje pasaulio, kiek Lietuvos?
– Šioje knygoje daugiau Lietuvos. Kalbu apie Lietuvą, kurios nerodo per televizorių, bet egzistuoja, kuri gali pasiglemžti bet kurį. Knygoje daug gamtos ir miestų vaizdų aprašytų realiai egzistuojančių Lietuvoje, o užsienio vaizdai išgalvoti. Dienos šviesą jau ruošiasi išvysti antroji knyga. Ji jau bus parašyta pilnai parašyta emigracijoje. Joje bus parodyta kitokia realybė, gal net baisesnė... nors gerai pagalvojus, saldus atspalvis atspindės Lietuvos realybę.
– Esate Birmingemo lietuvių bendruomenės valdybos narys, gyvenate emigracijoje, kas paskatino išvykti iš Lietuvos?
– Iki įvedant eurą – 2015 metais gyvenome vidutiniškai, nebuvome nei turtingi, nei rizikos šeimos grupėje. Su žmona turėjome greito maisto užkandinę ir, atrodė, jog jau pagaliau būsime susikūrę sau darbo vietas. Bet 2015 metais Lietuvoje buvo įvestas euras. Sausio ir vasario mėnesiais nepasijuto to, nes žmonės dar nesuvokė konvertavimo, kiek išleisdavo litais tai tiek pat išleido ir eurais. Ir tik vėliau pradėjo taupyti, kas stipriai paveikė užkandinę ir verslo teko atsisakyti.
Tada jau turėjome du vaikus ir uždarę savo vienintelį pajamų šaltinį, nusprendėme, jog pamėginsime rasti laimę emigracijoje. Pasirinkome Didžiąją Britaniją, nes joje buvome vienus metus išvykę uždarbiauti prieš gimstant vaikams, kad sutaupytume pinigėlius užkandinei. O knyga buvo pradėta rašyti Lietuvoje, vakarais po darbo ir užbaigta jau emigracijoje.
– Kas padarė įtaką knygos pavadinimo pasirinkimui?
– Kraujas visais laikais buvo vienas galingiausių simbolių žmonijos kultūroje. Net per kraują buvo parodoma giminystės ryšys. Simboliškai kraujo sulietimas parodo ypatingą tapsmą „kraujo broliais“, ypatingą bendrystės prasmę. Svarbūs kraujo vaidmuo aukojimo ritualuose dėl derlingumo, laimės. Krauju duota priesaika laikoma amžina. Net krikščionybėje geriamas vynas mišių metu simboliškai transubstancializuojasi į kraują.
Dėl tokios stiprios kraujo reikšmės, jis daug kur įgavęs tabu statusą. Todėl mano knygos pavadinimas „Krauju palaimintos plunksnos“ simbolizuoja pralietą kraują kovos metu. Net angelai netekę plunksnų ar visų sparnų karo metu – tai joks ne gėdos, o pagarbos ženklas. Plunksna ar plunksnos simbolizuoja kaip teisingumą ir darnaus pasaulio sandarą.
– Romane vaizduojami vyro ir moters santykiai, žirklių motyvas, siaura riba tarp šiapus ir anapus. Kalbate apie menką abiejų pasaulių ribą – kokia ji, kaip šie pasauliai persipynę?
– Taip, tikrai moters ir vyro meilė gali vesti į smurtą, skausmą, savęs žalojimą ar nebūtį. Tikrai ne visus vyrus ir moteris taip veikia, bet yra nemažai, kurie mane supras ir pripažins, jog taip yra. Kiek moterų myli savo sugyventinį, kuris smurtauja ir ji vis tiek myli jį. Būna atvejų, kai sugyventinis sudaužo, suspardo ir po to atsiprašinėja. Neretai moteris jam atleidžia. Šitoje situacijoje slypi ir kitų dalykų, kaip antai: nepasitikėjimas savimi , nesavarankiškumas, skirtingos meilės ir prisirišimo priežastys. Aš smurtą prieš moterį įsivaizduoju, kai vyras nesivaldydamas ginčo metu smogia moteriai ar būdamas visiška padugne taip stengiasi jai parodyti, jog jis čia yra šeimininkas. Bet grubus seksas, tai nemanau, jog yra smurtas prieš moterį, nes juk neperžengi ribos ir plius toks švelnus grubumas jaudina abu partnerius.
Manau, kad gyvenime aš esu romantiškas ir visada tikėjau, jog pamilęs moterį mylėsiu ją iki mirties. Romane – tai alegorinis pasaulio suvokimas, kai labai trapią egzistencijos liniją tarp vieno pasaulio ir kito galima nutraukti žirklėmis suardžius ribą. Vyro ir moters santykiai, trapi riba tarp šiapus ir anapus. Žirklės perkerpa ir trapią kūdikio sąsają su motina per virkštelę. Ji po gimimo nutraukiama. Žirklėmis galima nutraukti, atskirti kelių pasaulių susijungimą.
– Kiek Jūsų paties yra Jūsų knygoje? Apie ką galvojate, kai kuriate. Kokios mintys, kokie jausmai?
– Rašydamas galvoju apie savo pažįstamus, draugus, kurie nusižudė po to kai merginos juos paliko. Ar tai silpnumas? Ar tai nepasitikėjimas savimi? Ir taip, ir ne. Tikrai kartais tai nėra susiję su meile, tai būna neracionalus sprendimas, bet būna ir tokių, kurie iš meilės taip pasielgia, kai nebeiškenčia sielvarto, nes juk sakoma skyrybos prilygsta mirčiai, kad žmogus po skyrybų išgyvena tą patį ką turi išgyventi netekus artimo dėl mirties. Kiek kartų esu baigęs rašyti ir užvertęs kompiuterį ilgai dar galvojęs, o Dieve, kaip tas ar anas dabar pasielgs. Ar jis ras tai ko ieškojo. Ar jis jautėsi laimingas, kai bučiavosi ir panašiai. Atrodo, jog ne pats rašei, o kažkas tau rodė kiną ir tu tik nurašei jo siužetą ir galvoji kaip bus toliau.
Visi pojūčiai: skausmas, kančia, sielvartas, meilė, aistra yra mano paties išgyventi ir pajusti. Kai aš rašau knygą, aš pasineriu į labai, man kol kas dar pačiam nesuvokiamą, būseną. Nes imi ir rašai keletą valandų ir pervargęs nuo rašymo užverti kompiuterį ir tik kitą dieną ar dar kitą dieną tegaliu skaityti ką parašiau. Kartais atrodo, jog galėčiau prisiekti, jog aš to nerašiau, jog tai ne mano žodžiai. Tai yra toks nuostabus jausmas, kad net oda pasišiaušia apie tai kalbant. Norėčiau tikėti, jog tai kaip meditacija. Taip pat turiu keistą ritualą rašant. Dažniausiai klausausi visada tų pačių 4 dainų. Non stop. Tai yra Žilvino Žvagulio „Purpurinė sutema“, „Kryžių dama“, „10 žingsnių“ ir mano pati nuostabiausia „Aš nenoriu, kad lietus pasibaigtų“.
– Koks yra šių laikų rašytojas?
– Nežinau, kiek teisybės, bet manau, jog šių dienų rašytojai yra labai ne pedantiški, kaip senoji rašytojų karta, kai kiekvienas žodis turėjo būti nugludintas. Gal čia dėl tos NEW MILLENIUM kartos kai atrodo, jog visas pasaulis turi būti tau atviras. Deja, kai užaugi supranti, jog visi tau pasako von iš čia, o tu nesi nei išsilavinęs tiek kiek būtum norėjęs ir neturi tiek patirties kiek reikia gyvenime ir nesi psichologiškai stiprus, kiek iš tikro reikia norint išgyventi miesto džiunglėse. Aš užaugau nuo vaikystės skaitydamas Stephen King knygas, jis man yra dievaitis. Rašytojas, atrodo, jog jo siaubo legenda jau niekada nebenumirs. Jis yra įamžintas savo knygose, kiekviename puslapyje gali jausti jį, girdėti jo alsavimą ir balso šnabždėjimą.
Na, o Lietuvoje man patinka keleto autorių kūryba. Visi perskaityti tam tikru gyvenimo tarpsniu. Kai dar buvau kokių 10 metų, tai Aurimo Gailiūno bendravimas su manimi, man suteikė ryžto vis kurti ir kurti. Pilnametystės knyga – „Vėjas nuo jūros“. Giedrius Vilpišauskas paliko ypatingai didelį įspūdį, kaip knygoje gali pavaizduoti kitokį šalia mūsų besiliejantį pasaulį. Vėliau man į rankas pateko Andrius Tapinas su savo „Vilko valanda“ ir „Maro diena“. Šie kūriniai suteikė viziją kaip galima supliekti viską ir iš „baltos mišrainės“ gauti ambroziją – dievų maistą. Ir galiausiai Dovydo Pancerovo knyga „Medžiojant tėvą“ kaip galima pasakoti istoriją stovinti už istorijos šydo.
– Kam skirta Jūsų knyga?
– Mano knyga yra skirta visiems, kuriems patinka lengvi šiurpuliukai. Kurie nepuola į paniką, kai padeda knygą ant naktinio stalelio ir eidami miegoti dar jaučiau kaip kažkas juos stebi pro langą iš lauko, kaip šešėliuose mato raibuliavimus ir nepuola skambinti į policiją. Jeigu norite laikyti savo rankoje meilės, kančios, išdavystės ir miesto gilių ir tamsių gatvių alsavimą tada ši knyga jums.
