Pozicija pirmoji (gamtosaugininkų): jokių tos sausos žolės deginimų
Kiekvieną pavasarį Aplinkos ministerija platina spaudos pranešimus-raginimus-atsišaukimus gyventojams: tik nedeginkite tos pernykštės žolės. O tai pamatę, nepraeikite pro šalį, degančią žolę pasistenkite užgesinti. Nedideliame plote liepsnas lengvai galima užgesinti plakant šakomis ir trypiant kojomis. Matant, kad ugnies nepavyks pažaboti, reikia nedelsiant kviesti ugniagesius telefonu 112.
Galima suprasti gamtosaugininkus ir ugniagesius: kasmet kovo ar balandžio mėnesiais šalyje kyla po kelis šimtus didesnių ar mažesnių gaisrų. Kažkodėl tradiciškai nuo ugnies daugiausia nukenčia Vilniaus apskrities pievos, tarsi čia ir toliau gyventų akmens amžiaus žemdirbiai, propaguojantys lydiminę žemdirbystę.
Ugnies nuniokoti didžiuliai pievų plotai – skaudžios gamtos žaizdos. Kiekvieną pavasarį Lietuvoje tyčia padegama šimtai hektarų pernykštės nenušienautos žolės. Piktadariams nė motais, kad deginti žolę – tai nusikaltimas gamtai. Ugnyje žūsta vabzdžiai, voragyviai, ropliai, žolėje ant žemės perinčių paukščių lizdai su dėtimis, smulkioji fauna, teršiama atmosfera. Nuo liepsnojančios žolės liepsnos neretai persimeta į miškus, durpynus, gyventojų sodybas, ūkinius pastatus. Tokie gaisrai kelia pavojų ir pačių žmonių saugumui. Ir nebūna metų, kad per tuos žolės gaisrus nežūtų gyventojai. Kasmet žūva, tačiau ir toliau kasmet degina. Nors už tos žolės deginimą numatyta ir administracinė atsakomybė – periodiškai vis didėjančios baudos.
O rašytojas sako – priešingai: deginkime žolę, tik – atsargiai
Mat rašytojas Romas Sadauskas laikosi kitos ugnies stulpo pusės: kasmet pernykštę pavasarinę žolę deginti galima. Tik, aišku, laikantis saugumo priemonių. Ir pabėrė mums ant redakcijos stalų visą seriją argumentų.
Pirmasis: tą perdžiūvusią pernykštę žolę degino ir iki šiol degina kai kurios Europos šalys, pvz., Vokietija ar Šveicarija. O jau ką ką, bet šveicarus apkaltinti gamtos nesaugojimu būtų labai sunku. O pasirodo: tie slėnių gyventojai kasmet nudegina priekalnių pievas. Ir pirma žolė greičiau išlenda, ir dirva pasitręšia.
Antrasis: pasirodo, prieš karą toks užsieniuose agronomijos mokslus baigęs Stanislovas Biržiška net buvo parengęs knygelę „Apie namų žolių deginimą“. Deja, 1940 metų įvykiai sutrukdė ją išleisti. O juk tokių idėjų šis agronomas prisirankiojo ne kur kitur, o Europos aukštosiose mokyklose. Toje knygelėje agronomas ir buvo išdėstęs užsienyje sukauptą patirtį; kaip saugiai deginti tą pavasarinę žolę.
Trečiasis: deginant tokią žolę, pirmiausiai sudega įvairių piktžolių ūgliai (nes piktžolės pavasarį išlenda pačios pirmosios), įvairūs parazitai bei kenkėjai. Kamanėms tai nė kiek nekenkia: jų lizdai pakankamai giliai po žeme. Sakote, laukų liepsnose sudega maži kiškučiai ar stirnaitės? O gal juos išnaikina siaubingai išplitusios lapės (nes už jų kailį medžiotojams nieko nebemokama) bei gaujos benamių šunų (juos medžioti – taipogi jokios naudos, o vargo – daug)? O sudegusios žolės pelenais pasitręšia dirva ir nauji augalai suželia žymiai greičiau.
Ketvirtasis: tokios „erezijos“ gyvos Europoje ir po karo. Pats R. Sadauskas 1979–1983 metais studijavo Prahos aukštojoje ekologijos mokykloje. Studijų metu buvo net specialus 10 valandų kursas – „Ugnies žemdirbystė“. Iš esmės pavasarinės žolės deginimas – tai tolimas lydiminės žemdirbystės aidas. Tik anuomet, prieš kelis tūkstančius metų, mūsų protėviai (kaip ir kitų europiečių protėviai), akmeniniais kirvukai iškirsdavo miško plotą ir vėliau jį sudegindavo. Po dviejų – trijų metų sėjos nualintą lauką apleisdavo ir kirsdavo naują miško plotą. Tad tai kas buvo daroma per tūkstančius metų iki pat 20 amžiaus antrosios pusės – neįmanoma taip lengvai išmušti net galingai gamtosaugininkų armijai.
Penktasis: deginant žolę, būtina laikytis bent dviejų reikalavimų: arba numatomą deginti lauką aparti, arba, deginant budėti, dar pasistačius talpų su vandeniu. O ten, kur tvarkomasi ūkiškai, žolė ir nudeginam tvarkingai, be gaisrų. Jie dažniausiai kyla Vilniaus rajone, kur n+k tautiečių persikėlė žemę, jos, aišku, neapdirba, o dar tikisi ir pasipelnyti iš ES išmokų. Štai čia tokie žolės deginimai ir baigiasi neretai liūdnai.
Ir penktasis: rašytojas teigia labai norinti susipažinti su beapeliaciniais moksliniais tyrimais, kurių išvados kalbėtų pačios už save: taip, žolės deginimas kenkia gamtai. Bet juk, primena redakcijos svečias, bent jau vidurio europinėje juostoje dar iki pasirodant žmonėms gaisrai šimtus tūkstančių metų buvo vienas svarbiausių gamtos savireguliacijos elementų. Žaibų padegti miškų plotai išdegdavo, o ten sudygdavo ir vėliau suaugdavo nauji miškai. Niekur – nei Europoje, nei Sibire – nėra miškų plotų, kur medžiai augtų vos ne tūkstantį metų. Anksčiau ar vėliau ugnis pelenais paverčia visa, kas yra ant miško paklotės (įskaitant ir ją) ir – po to seka naujas gamtos atgimimo seansas. Vėliau tai, matyt, nusižiūrėjęs iš motinos gamtos, ėmė daryti pirmykštis žmogus. Ir ką, akmens ar bronzos amžiaus žmonės padarė labai jau didelę žalą gamtai? O jei kas tai ir pripažįsta, tas turėtų tuomet neigti ir visą homo erectus vystimosi eigą: be to deginimo nebūtų ir mūsų, skaitančių šį savaitraštį.
Tad baigdamas savo argumentus Romas Sadauskas kreipiasi į kitoje ugnies pusėje esančius oponentus: diskutuokime šia tema, bet, remdamiesi argumentais, o ne užpilant oponentus (esamus bei menamus) ištisa lavina gamtosauginių imperatyvų. Iš kurių vienas kartojamas kaip užkeikimas: „Žolės deginti – negalima“. Bet juk nuo to niekas nesikeičia: kasmet ir masiškai šalies laukuose ir toliau deginama pernykštė žolė. Tai kiek dar kovosime su ugnies malūnais, kaip tas ispanų svajotojas, baigdamas klausia rašytojas ir laukia argumentų iš oponentų pusės.
