Kai šviesa nedega – rūpesti suima
Juk mes nieko, nepyktume, sutiktume, kad primestų pinigėlių už elektrą, kuri ekologiškai šviečia, šildo ir prietaisams reikalinga. Šiltoje troboje ir vaikams , anūkams smagiau, dažniau lankytų senukus. Bet kur, kada, kam ko trūksta vis senolio piniginėje ieško. Ten neišsenkami šaltiniai paslėpti... Nors pagirtų, kad mokslui tarnaujame ir padedame sunkiai suprantamus reiškinius atrasti. Pirmiausia, gilioj senatvėj, karantino laike , globos namuose gyvendami, prie lovos prikaustyti, sugebam virusą pasigauti, net du kartus paskiepyti būdami. Didelė garbė mokslui tarnauti, bet, kol dar rankos kojos juda norisi savo namuose, savo kiemelyje vargti. Senam žmogui klubų, restoranų, džiazo naktų nebereikia, jei tvarte karksi vištelė, mekena ožkelė, rūsyje yra bulvių, morkų , marinuotų burokėlių, šimtas tradicinių stiklainių uogienės, nėra ko iš namų nosies kaišioti. Kol dar virusas iš paskos neslankiojo pykomės dėl kačių, vištų į svetimus kiemus landžiojančių, nesikalbėdavome, o dabar pasidairai pro langą, matai, kad keliuose namuose šviesa nedega, rūpestis suima. Tai rašai žinelę, postu vadinamą, teiraujiesi, gal kas iš kaimynų žino, ar neatsitiko bėda. Bet, jeigu ir sužinotum, nenulėksi, nenubėgsi padėti, ar paguosti žmoniškai, žodžiu, rankos paspaudimu. O kompiuteriu gali. Pasišneki, virusą pakeiksnoji ir prabėga vakaras greičiau.
Sapne aplanko
Kažkada, marui pristojus, būrys gražių, jaunų žmonių pabėgo toliau iš miesto, susirado gražius namus ir pasakojo jaunas istorijas. Mums, retėjančio kaimo našlėms, nagus į savo namelius suleidusioms, jaunos istorijos nebent sapne beaplanko, kalbame apie praėjusių metų bulvių derlių, papriekaištaujame viena kitai, kad šunį lodo, Brigita nosį riečia, kad jos puodai gražiausiai nušveisti. Žentų, marčių kaulelius perskaičiuojame – tokios tatai ir pramogos. Šį vakarą katiną ožkos pienu palakinau, šunį virta dešra, kuri ištirpsta keptuvėje kepama, palepinau, puodą bulvių vištoms užkaičiau ir įsijungiau namų bėdą, neleidžiančią darbuotis – kompiuterį. Apžiūrėjau žali kleckiukai prie mano draugelių eilutės tebėra. Gyvi ir gyvos po kompiuterį lando. Reikia savo sapną papasakoti. Gal kas nors išaiškins.
Primena apie save
Sofija, rudenį šventusi devyniasdešimtmetį, pastebėjo, kad gilus sapnas gali būti ne prieš gera. Sapnuose dvaselės būriais viruso aukas išsiveda. Mat , anas pasaulis, prieš atverdamas vartus, primenantis apie save. Ji vidurnaktį po to, kai grįžta į lovą, pakūrenusi blėstančią ugnį pečiuje, už lango matanti gūrinančius šešėlius ir girdinti, palėpėje grindis girgždant. O vakar nebuvę vėjo, lempa užsideganti nuo judančio padaro nedegė, šuo nelojo, bet ryte ji radusi šiukšlių konteinerius išvartytus. Užsnūdau, vidurdienį televizorių žiūrėdama, taip gražiai indų verksnės vaiko sutiktuvėse svečiai uždainavo, kad nesulaukiau, nesužinojau, kokie plėšikai sudrums šventę, galva nulinko. Atsidūriau nedidelėje saloje, prie švyturio. Po juo – iškastas rūsys iškastas besąs. Dvejos plačios, kaip garažo durys rytinėje ir vakarinėje pusėse atdaros. Matyti šieno ritiniai. Pačiame kampe barzdotas ilgaplaukis, pikto veido senis su ilgais baltais marškiniais sukinėjasi. Mano buvusi viršininkė, ekskursiją beatvedanti. Norėjau paklausti, kodėl ji ekskursijas vedžioja, tik prisiminiau, kad ji jau dešimtmetis, kaip į geresnį pasaulį iškeliavusi. Negražu su viršininke nepasisveikinti, nors ir gyvuosius savo vargus vargti palikusią. Prieinu – piktai mane nužvelgia, kažką sako, tikriausiai bara, bet kalba nesuprantamai. Matyt, kaip gyvai negalėjau įtikti, taip ir mirusiai. Dabar ji jau gali pykti – nepykti, man nebeturi reikšmės. Nenori sveikintis ir nereikia. Paskui ekskursiją bėga trys vaikai, du berniukai ir mergaitė. Pralenkia suaugusiuosius ir įsmunka į rūsį. Pažvelgiu atidžiau – tai mano vaikai. Dabar jau suaugę, amžių įpusėję.
Pažadino šūvis
– Negeras sapnas, – pamaniau ir pagaliau plėšiko šūvis televizoriuje mane pažadino. O juk geriau būtų buvę sapnuoti, kad buvau jauna ir šokau valsą kultūros namuose, šokiuose. Savo porininko veido neprisimenu. Pašokom, paskui jis pradingo, bet greitai sugrįžo su didele gražia puokšte. Padavė, o čia riešutėliai, sudžiūvusios citrinos, keistos formos pomidoras, žirnių ankštys suvyniotos į gražų popierių. Augusios moterys pyko, pamačiusios pusplikių merginų judančias krūtis, kurios keistai pasirodydavo visu gražumu šokio sūkūryje. Tai nedora, svarstė kaimo doruolės, bet prisipažinkit, ar norėtumėte, kad viskas gyvenime būtų tik rimta, dora be jokių nuklydimų?
Tikra purnigrapija
Tai va, vakaro sulaukusi būtinai nutariau Verutės paklausti, ji apie visus ir viską žino. Atspausdinau tą, vadinamą, postą. Bet, kol atspausdinau Verutės žalio taško nebeliko. Birutė atsiuntė išsižiojusią geltoną žmogiuko galvą, kompiuteris parodė, kad šešiems pasakojimas lyg ir patinkąs, netikrinau, kas perskaitė.
– Tikra purnigrapija, – konstatavo rimtoji Verutė, o kiti siuntė vadinamuosius „laikus“.
– Sofija, kaimynėle, sako, kad ryto sapnai išsipildo. Tai, kaip jums močiute būtų? Ar nebūtų blogiau už skiepą: iš pradžių lyg ir nieko, o paskui temperatūra nebetilptų į termometrą? Ir girgždėtų ne palėpės grindys,– erzino moteriškę fermų darbininkas Evaldas, labai gražiai mokantis paprašyti bobučių paskolinti pinigų.
Už lango pustė, šaltis nepaliko ramybėje net namų sienų, kažkur kaukė sušalę šunys. Viena po kitos ėmė gesti švieselės. Vakaronė pasibaigė. Visi išsiskirstė laukti jaunatviškų ar amžiui tinkamų padorių sapnų. Tikras Dekameronas, tik internetu.
