XXX
Ne, G. Armani pora ne tokia ir nauja, tik pakeitusi spalvą iš juodos į žalią, kaip reikalauja laikmetis pagal mados tendenciją. Juk niekas kitas labiau nei Italijos mados legenda Giorgio Armani savo mylimojo nemokėtų pateikti šiuolaikiškiau. Ir tai žino visas pasaulis.
Italija homofobų netoleruoja. Jei taip sutvarkė gamta, kad žmogus turi būti poroje ir nebūtinai su priešingos lyties atstovu, tebūnie. Kaip žinia, garsiausi pasaulio menininkai, įskaitant ir mados kūrėjus, buvo homoseksualūs, perversiški, bet tai tik suteikė pasauliui vienu kitu genijumi daugiau. Giorgio Armani – vienas iš jų.
Italijos mados genijui ateinančią liepią sukaks 87-eri. Jis – italas milijonierius, tarsi įstrigęs laike, energingas, mėlynakis, amžinai besišypsantis, žavus. Šalia jo atsidūrus nesunku pajusti stiprią asmenybę, charizmą, kartu jis įpareigoja, sukelia pagarbą, sklindančią iš žmogaus, kurį norisi pavadinti kompleksišku, visapusišku, kaip sako italai, insuperabile (liet. nepralenkiamu). Nėra abejonių, jog šios asmenybės pamaina Italijos mados srityje gims galbūt tik kitame šimtmetyje.
Mums įprasta manyti, kad jei personažas – milijonierius, vadinasi, jis viską gyvenime gali nusipirkti ir gyvena be problemų. Iš tiesų nuo ankstyvos jaunystės, kai, atsiskyręs nuo savo pirmojo ir nepakartojamo mokytojo dizainerio Nino Cerruti, taip, to paties, kuris vadinamas Italijos mados pirmtaku, sukūręs gausybę modelių kino filmams, įskaitant ir legendinį baltąjį Sharon Stone tvinseto kostiumą kino juostoje „Esminis instinktas“ (angl. „Basic Instinct“), niekada nepažino skurdo, pinigų stokos. Ir jau visai rimtai skendo prabangoje, sėkmingai sudaręs kontraktą su akinių magnatu, įmonės „Luxottica“ savininku Leonardo Del Vecchio, – savo bendraamžiu, kuris patį Gorgio turtu aplenkia vos keliais milijonais.
Iki šių dienų karalius Giorgio gyvena Milane, savo išskirtinio japoniško stiliaus dizaino būste. Rūmuose, kuriuos įprasmino ir paties sukurta „Armani Casa“ namų linija minimalistinio stiliaus baldais ir aksesuarais gyvenamojo būsto interjere, taip pat ir darbo aplinkoje. 2005 metais įsigijęs iš „Nestle“ maisto magnato fabriką – 24 tūkstančių kvadratinių metrų pastatą Bergognone gatvėje, pažymėtą 59 numeriu, – jis sėkmingai valdo savo imperiją. „Giorgio Armani“ mados namai – vieni iš vos kelių, likusių Italijoje, kurie iki šiol nesidalijo akcijomis su didžiausiais Paryžiaus mados koncernais LVMH (Louis Vuitton Moet Hennessy, nuo 1987-ųjų valdoma magnato Bernardo Arnault'o, supirkusio daugiau kaip 60 garsiausių pasaulio mados prekių ženklų, tarp jų ir Italijos), nei PPR (Pinault-Printemps-Redoute), valdomo dviejų kartų Pinault'ų šeimos nuo 1963-iųjų metų. „Gucci“, „Prada“, „Salvatore Ferragamo“, „Fendi“, „Roberto Cavalli“ ir kiti dalį savo mados akcijų pardavė prabangos koncernams, o Giorgio Armani atkakliai nenori patikėti savo stiliaus kitiems.
Restauravęs „Bergognone“ teatro pastatą kartu su Japonijos architektu Tadao Ando, savo stiliaus gerbėjus per pristatymus pasodina į minkštus patogius fotelius, kiekvieną sezoną pristatydamas savo naujausią kolekciją. Pats išbėga nusilenkti ant takelio. Pirmoje eilėje – Holivudo, roko, sporto žvaigždės, šio ženklo parduotuvių atstovai visame pasaulyje, žmonės iš spaudos srities.
Nieko preciziškiau surežisuoto už Giorgio Armani sfilata (liet. prezentaciją) gyvenime nesu mačiusi. Nors ne kartą savo interviu italas prisipažino, jog yra senoviško kirpimo – al antica – kūrėjas. O tai reiškia, kad GA (pagrindinės „Giorgio Armani“) arba EA (jaunimo linijos „Emporio Armani“) prezentacijoms Milane jis viską kuria pats – ne tik drabužius, apavą, rankines, bet ir šukuosenas, grimo stilių. Ir ne tik; taip pat – ir scenografiją: apšvietimą, muziką, šviesos efektus. Jis – diktatorius tikrąja šio žodžio prasme.
Manzoni gatvėje, įrėminančioje Milano Auksinį mados kvadratą, teisiai priešais pagrindinę mados arteriją – Montenapoleone gatvę, stūkso „Armani Store“ stiklo rūmai. Jame įkurdintos ne tik mados parduotuvės, prekiaujančios įvairių Giorgio Armani mados linijų „Emporio Armani“, „Armani Jeans“, „Giorgio Armani“, „Armani Prive“ produkcija, bet ir aksesuarais – akiniais, laikrodžiais, avalyne. Negana to, rūmuose jaučiame ir armaniškus aromatus, sklindančius ne tik nuo kvepalų, bet ir iš „Armani Dolci“ šokolado gaminių butiko. Visiškai šalia metro stotelės spindi stiklo kavinė „Armani Nobu“ ir „Armani Bamboo“, taip pat vienas prabangiausių Milano restoranų „Armani Prive“, kuriame vietą pavakarieniauti visais laikais gauti būdavo įmanoma tik užsisakius per mados namų spaudos atstovę gerokai iš anksto.
Prieš keletą metų lankydamasi vienoje egzotiškoje Italijos saloje Pantelerija iš vietos gyventojų sužinojau, jog šioje saloje Giorgio Armani yra ne tik baltų rūmų savininkas. Tiesa, vila pasiekiama tik liftu, kai jo vardo jachta priplaukia prie salos skardžio. Tapau liudininke ir salos gyventojų išreikšto dizaineriui dėkingumo, mat kūrėjas finansavo ir suteikė galimybę sutvarkyti sunkiai išvažiuojamas juodais lavos akmenimis pasidengusias salos gatves.
Esu ne kartą atsidūrusi šalia Giorgio Armani ekstremaliomis jo gyvenimo situacijomis – sunkios kepenų ligos įkarštyje, kai jo kasdienybę drumstė įtampa ir nesibaigiantys paties sukelti konfliktai su kitais mados namais.
Iš visų savo problemų italas vienaip ar kitaip išsikapstė, išlikdamas žmoniškas. Esu atsidūrusi „Bergognone“ teatre ir per savo pačios gyvenimo dramatiškus momentus, kai Lietuvą palietė įsibėgėjusi finansų krizė. Kai niekas nežinojo, kaip gyvensime toliau, jei bus apkarpyti biudžetai akredituotiems Italijoje žurnalistams. Taip pat – ir man, akredituotai trijų Baltijos valstybių inviato speciale (liet. komandiruotėje) prie Italijos Camera Nazionale Della Moda Italiana (liet. nacionalinių Italijos mados namų).
Italas Giorgio Armani – kūrėjas, vyras, gimęs Šiaurės Italijoje, Piačencos mieste, niekada negyveno su moterimi, nors visą gyvenimą dievino moteris ir kūrė joms prabangiausius drabužius. Ne viename interviu pasakojo apie savo išskirtinio talento motiną ir seserį Rosanną bei nipote (liet. dukterėčią) Robertą, išskirtinio grožio moterį, kurią ne kartą mačiau ant „Bergognone“ teatro podiumo. Milanas neabejoja, kad būtent ji, Roberta, taps jo turto įpėdine.
Tąkart, man lankantis „Bergognone“ teatre, kai Italija buvo jau gerokai papurtyta ekonominio dekadanso, o Lietuvoje krizė tik prasidėjo, Giorgio Armani laukiančių žurnalistų eilėje man suteikė galimybę pasidalyti nerimu. Po pristatymo prisiartinusi prie kūrėjo pasiteiravau: „Kaip elgtis mums, moterims, tokiu sunkiu krizės metu, kai mūsų šeima nuolat jaučia baisią įtampą dėl ateities?“
Šis vyras, kuris niekada negyveno poroje su moterimi, kaip ir kiti Italijos dizaineriai, išskyrus vieną vienintelį Roberto Cavalli, vedusį iš Austrijos kilusią, „Mis Visatos“ titulą pelniusią Evą Marią Duringer ir susilaukusį su ja vaikų, labai rimtai patarė: „Padėkite savo vyrui, ir viskas anksčiau ar vėliau stos į vietas.“
Negana to, tarsi pranašišką žinią ant mano rankose laikomo balto segtuvo išvedžiojo – Giorgio Armani – a tutte le donne lituane (liet. „Giorgio Armani“ – visoms Lietuvos moterims).
Žodžiai buvo pranašiški. Nors mano kelias į „Giorgio Armani“ mados namus buvo ilgas, kupinas nesėkmių ir pareikalavęs neįtikėtinos kantrybės – juk į Lietuvą šis prekių ženklas atkeliavo gerokai vėliau, nei aš pradėjau dirbti Milano mados savaitėse, vis dėlto į išrinktųjų sąrašus patekau. Už galimybę atsidurti tarp „Bergognone“ teatro svečių esu dėkinga ištikimam Giorgio Armani bičiuliui ir bendrų projektų autoriui – lietuvių kilmės architektui Massimilianui Fuksui. Tai jis, prabėgus keliems mėnesiams po interviu Romoje, Milano „Bergognone“ teatro salėje atpažino mane, į pristatymą atvykusią tik padedant Milano draugams. Paėmęs už rankos praskyrė minią ir pasakė: „Giorgio, tai vienintelė mados žurnalistė iš valstybės, kurioje gyveno mano tėvai, – Lituania, suteik jai ilgalaikę akreditaciją.“
Milijonieriaus istorija, į kurią gilinausi rašydama savo knygą „Itališkos elegancijos kodas“, beje, jai Giorgio Armani padovanojo gausybę savo kolekcijų nuotraukų ir leido spausdinti mūsų bendrą nuotrauką, padarytą interviu „Bergognone“ teatre metu, nebuvo tapyta tik rožinėmis spalvomis. Nors iš šalies galbūt taip atrodo.
Pandemija, palietusi visus šios planetos žmones, įskaitant ir mados magnatą, sudrebino ir jį – legendinį Italijos elegancijos karalių. Būtent todėl naujausioje 2021–2022 metų kolekcijoje tiek daug juodos spalvos arba juodos spalvos fone subtiliai ištirpstančių Giorgio Armani mėgstamų greige (liet. pilkos ir ochros mišinio) tonų, raudonojo brandinto vyno ir prigesintos žalios, misteriškos blu.
Rašydama apie šią spalvą – blu ministeriale – negaliu nepaminėti mano knygai padovanotų Giorgio Armani 15 elegancijos taisyklių. Jos atskleidžia daug įdomių minčių, kurias, kurdamos savo stilių, tikiu, panaudojo ir Lietuvos moterys. Misteriška blu Armani gyvenime tokia svarbi, jog šia spalva elegancijos taisyklių sąraše, juokauja Giorgio, aprengtų net Jėzų Kristų.
Nugriaudėjusi pandemija sugriovė Italijos mados industriją, ekonomiką. Elegancija mirė, jos nebereikia? Ar ji kada nors atgims?
Šias problemas šiandien sprendžia visas pasaulis. Bet jokie kataklizmai niekada neatims iš tikro menininko noro kurti. Atvirkščiai, kartais net dar labiau įkvepia, paskatina.
Į klausimą, kur šiandien dėvėti ilgas suknias, išsiuvinėtas brangakmeniais, Svarovskio kristalais, išpuoštas šifono ir organzos raukinių kekėmis, trapiausiais tarsi voro tinklas šilko nėriniais, iš minkštučio aksomo, kai Lago di Como ir Lago Maggiore – garsiausių Milano ežerų pakrantėse – restoranai uždari, vilose ir vakarėliuose draudžiami susibūrimai.
Giorgio Armani atsako pozityviai. Užmerkime akis ir... svajokime. Moterys yra tos dievybės, kurios, jei nepakylės savęs į miražo dimensiją, geriau rinksis mirtį. Argi tai netiesa?
Italijos stiprybė yra tikėjimas, kad viskas netrukus sugrįš į savo vietas. O Milano prezentacijos scenografija teprimena spektaklį, kurį, jei netiesiogiai teatre, tai virtualiuoju būdu vis tiek peržiūrės visas pasaulis. Galbūt dar atidžiau negu „Bergognone“ teatro salėje Milane tiesiogiai. Tad bet kuriuo atveju sogno (liet. sapnas), miražas reikalingas žmonėms. Ir jokie pasaulio kataklizmai nesutrukdys svajoti nei vyrams, nei moterims.
Racionalusis Milanas, skaudžiau už kitus Italijos miestus išgyvenęs karantino dramą, tapo švelnesnis, jautresnis, atgailaujantis, pripažįstantis savo klaidas. Ir tai yra puiku.
Būtent tokią nuotaiką, laiką įprasmina vyro – vieno garsiausių pasaulio kūrėjo Giorgio Armani – prezentacija. Kūrėjas niekada nejautė turto stygiaus, bet nebijo prisipažinti, jog po to, kai savo gyvenimo pradžioje patyrė milžinišką traumą, gyvena vienatvėje. Amerikiečių žurnalui „Vanity Fair“ G. Armani pasakoja, jog mylėjo vyrą ir savo verslo partnerį Sergio Galeotti, su kuriuo įkūrė „Armani SPA“, dalijosi idėjomis ir kasdienybe kartu. Tačiau likimas atėmė jo partnerį – nuo kraujo vėžio jis mirė 1985 metais – ir nuo to laiko Armani yra vienas.
Vis dėlto nepaliauja kurti elegantiškiausias pasaulio suknias, kuriomis vilkinčios moterys ilgai išlieka atmintyje. Nėra planetoje moters, kuri nesvajotų pasipuošti Giorgio Armani suknia, nėra vyro, kuris nebūtų įsigijęs „Giorgio Armani“ laikrodžio ar „Emporio Armani“ akinių, kvepalų. Nėra žmogaus, kuris nesvajotų atsidurti „Giorgio Armani“ viešbutyje Milane arba Dubajuje, paragauti „Armani Prive“ restorane rafinuotų patiekalų.
Iš vienatvės gniaužtų dizaineriui padeda išsivaduoti mintis, jog žengia koja kojon su laiku, o tai reiškia, jog kartu su savo kolegomis, kitais Milano dizaineriais, visomis įmanomomis priemonėmis stengiasi atiduoti duoklę gamtai – tam, kas yra aplink mus. Nes ji – žalioji gamta – visus vienodai myli ir visus vienodai baudžia.
Būtent todėl jis fotografuojasi su savo naujuoju partneriu – žalios spalvos gorila Uri, pusantro metro aukščio beždžione.
Giorgio Armani šypsosi – tai mano svetainės nuolatinis svečias, mano bičiulis ir partneris.
Tai jis, Uri, įprasmina meilę, švelnumą, jausmus, įkvėpimą, dalijasi kasdienybe ir vienatve.
Surinktus pinigus už savo vardo renginius per praėjusius metus Giorgio Armani skyrė organizacijai WWF (World Wide Fund for Nature), kovojančiai už gamtos išsaugojimą.
J. J.
