Maloniausioji kelionių dalis kaitriuose kraštuose – alaus bokalas. Alaus vartojimo kultūra kiekvieno šiauresnio Europos miesto kultūros bazė. Kaip bebūtų keista, bet net vėlyvuoju sovietmečiu šiokią tokią alaus gėrimo kultūrą pažinau savo gimtajame Vilniuje.

Pirmą kartą žengiau nuodėmingu alaus barų tyrinėtojo keliu vos sulaukęs šešiolikos metų. Kelios protėvių valstiečių kartos man padovanojo didelį kūną ir stambokus veido bruožus. Tad būdamas šešiolikos atrodžiau kaip įmitęs dvidešimtmetis. Klasiokas siekė du metrus be 5 centimetrų. Tad abu apsižiūrėję save dar kartą veidrodyje bei paskatinti mažesnių ir dailesnių klasiokų (ir todėl labiau nevykusių) – nusprendėme, kad jau laikas. Patirti tą iki šiol mums uždrausto vaisiaus skonį – alaus barą Vilniuje.

Sovietai paauglius nuo alkoholio saugojo kaip ir dabartinė valdžia. Leido į alaus barus tik nuo aštuoniolikos. Bet mus po valandos stovėjimo eilėje įleido į „Žemaičius“. Eilėje prie alaus baro vyriškėji žaibu. Dokumentų nepaprašė.

Kokie mes buvome suglumę, susikaustę, didingi, lyg įkopę į Džomolungmą. Sėdėjome „Žemaičiuose“ ir išgėrėme porą bokalų alaus. Kitą dieną visi klasiokai mokyklos koridoriuje buvo aplipę mus. Kaip ten, danguje? O mes pasakojom ir pasakojom. Žadėjom nusivesti. Tik vėliau. Kai paaugs.

„Žemaičiai“ Vokiečių gatvėje tebėra. Tik kitaip vadinasi, mandriau dešimt kartų. Man jau ten baisu užeiti: kažkokios prancūziškai neįtikėtinos kainos ir jokio bendrumo jausmo petis į petį eilėje kaip ano Vilniaus laikais. Ir klausimai išeinantiems – ei, ar labai skiestas šiandien alus?

Buvę „Žemaičiai“ Vokiečių gatvėje

Dar vienas griekas. Sąskaitų nešimas. Na buvo toks chuliganiškas sportas ir beveik ne nuodėmė komjaunuoliui. Nes tų laikų restoranų ar alaus barų padavėjai buvo visiška aukštutine ir stambioji buržuazija. Jie skiesdavo alų vandeniu. Pakeisdavo brangų konjaką į paprastą bulgarišką. Ir taip toliau. Legendos sklisdavo kaip jie švaisto pinigus. Jie neplaudavo kojinių. Jų pajamos jiems leisdavo kasdien autis naujas kojines. Tai šita nuodėmė įvyko: kartą iš „Rūdninkų“ alaus baro. Ten dabar kitas vyrų džiaugsmelis „Oldtauno striptizo klubas“. Taip pat smagi vieta. Bet apie Vilniaus striptizo klubų istoriją – kitą kartą. Antrą kartą išnešėme sąskaitą iš „Žemaičių“. „Žemaičiai“ sąskaitos nešimui rizikingi – kol išsikrapštai iš tų rūsių. Na mums, pasisekė, nepagavo ir mes nepradėjome kartoti to nuotykio per dažnai. Tačiau pagautus tie patys oficiantai profesionaliai atlupdavo. Sąskaitas nešantys komjaunuoliai kėsinosi į jų profesijos pagrindus. Ir be to į alaus barą, kai esi iš to baro išnešęs sąskaitą, negali eiti porą mėnesių. Labai nekomfortas.

Buvę „Rūdininkai“. Dabar striptizo klubas

„Žemaičiai“ mane traukė labiausiai. Kitiems labiausiai įstrigęs į atmintį yra „Tauro ragas“. Šiandien tai apiręs apipaišytas gatvinių terlių brutalistinės architektūros pastatas J.Jasinskio – V.Kudirkos gatvių sankryžoje. O kažkada apie „Tauro ragą“ buvo pasakojamos krūvos miesto legendų. Aš pats dirbau greta „Tauro“ alaus darykloje , tai kiekvienas naujas direktorius po oficialaus bravoro pristatymo klausdavo pirmą klausimą:

– Na, gerai, o kur tas garsusis Vamzdis?

Nes „Tauro rage“ išmaukiamo alaus kiekiai buvo fantastiški. Pirmame aukšte, kur paprasčiau alus buvo vežamas iki vartotojų profesionaliais dideliais vežimėliais. Jei rankomis kaip Oktoberfesto merginos rankos būtų nutrūkę. O dar buvo prašmatnesnis antras aukštas, kur atskiruose garduose buvo geriama. Naivūs sovietiniai žmogeliai guosdavo vienas kitą, kad „Tauro ragas“ didžiausias alaus baras Europoje. Pirmoji legenda. Atleistina taip klysti užguitam sovietiniam žmogui, nė karto nebuvusiam kapitalistiniame pasaulyje toliau nei Lenkijos televizija..

Antroji legenda susijusi su tuo nežmonišku išmaukiamo alaus kiekiu tokia – iš gretimos „Tauro“ alaus daryklos po žeme įkištas alotiekio Vamzdis. Juo ir teka alus. Iš didžiosios raidės neatsitiktinai. Taip pagarbiai ištardavo Vamzdžio pavadinimą alaus gėrikai. Sovietų valdžia tik slaptu Vamzdžiu sugeba patenkinti ištroškusį pilietį.

Trečioji „Tauro rago“ legenda buvo apie Leniną. Leninas nelaimingoje Lukiškių aikštėje stovėjo dešinę ranką nukreipęs į šviesios ateities pusę. Lenino skulptorius buvo nevietinis ir nežinojo kur stovi didingasis alaus baras „Tauro ragas“. Tačiau išmintingoji miesto alaus barų publika geodeziškai tiksliai išmatavo Lenino rankos kryptį ir džiugiai nustatė, kad Vladimiro Iljičiaus Uljanovo-Lenino ranka Vilniuje rodo šviesią ateitį tiesiai į „Tauro ragą“. Toks vilnietiškas Leninas buvo mielas ir jaukus. Kai paskutinį kartą pakeltas už kaklo kranu Leninas liūdnai pamojo „Tauro rago“ pusėn, supratome bus ragai ir „Tauro ragui“. Leninas kaip slaptas grybas buvo susietas paslaptingomis požeminėmis grybienos ataugomis su „Tauro ragu“.

„Tauro ragas“

Taip ir atsitiko. Vien ausimi girdėjau – styros vietoj legendinio alaus restorano kažkoks blizgastiklis viešbutis. Naujadaras, be miesto legendų…

Apatinio aukšto bilietas – jei dar smegenys tikslios – arba talonas kainavo 2,5 rublio. O antrojo aukšto jau 3,5 rublio. Brangiau. Apatiniame aukšte buvo demokratiškesnė atmosfera. Buvo net paprotys, paskolinti bokalą kaimynui, jei negavai per vežimėlio užvažiavimo sau alaus. Į rankas duodavo du bokalus. Vežimėlio atvažiavimo ciklas buvo dvidešimt minučių. Ir kaimynas gavęs savo du – atiduodavo skolą. Už tuos 2,5 rublio duodavo du bokalus alaus ir žuvį. Na bet labai dvokdavo ta žuvis. Parą po apsilankymo žmonės užuosdavo kur buvai.

„Tauro Rage“ buvo viena baisi architektūrinė klaida. Restorano tualetas buvo antrame aukšte ir kai sugesdavo kanalizacija , tai visas perteklius iš tualeto liedavosi laiptais žemyn. Kartą mačiau, tas vaizdas manęs nedžiugino. Buvo sovietiniame Vilniuje ir geresnių alaus barų. „Lazdynai“ prie Arklio. Lazdynai buvo miesto pakraštys. Bet dėl Lazdynų alaus baro buvo verta trenktis į miesto pakraštį. Pamenu net barmeno vardą – Dainius. Sklido gandai, kad jis atvyko iš pačios Čikagos. Bare kas penkiolika minučių – jei neklystu – rodydavo Rigimanto Gedgaudo karikatūras – skaidres apie alų ant sienos. Visi pagarbiai nutildavo ir spoksodavo. Tai buvo kažkas naujo. „Lazdynų“ alaus baras buvo ypatingas dar keliais aspektais. Didžiulė alaus skardinių kolekcija. Blizgėjo Vakarais ryškumu tos skardinės. Kalbėjo, kad kolekcijos kaina kaip kelių „Žiguli“ automobilių. Užsidarant skambėdavo varpas. Tai reiškė – liko pusvalandis iki užsidarymo ir alaus jau nebus parduodamas niekam. Barmenas pats rūkė pypkę, ir buvo mandagus, pasitempęs, nesovietinis. Sėdintiems prie baro išgertus bokalus suskaičiuodavo pagal popierinių firminių padėkliukų skaičių.

Buvęs „Lazdynų“ alaus baras matomas kairėje nuo Arklio antrame pastato aukšte

Vilniuje savo laiku garsėjo ir kiti alaus barai. Dabar neegzistuojantis „Bizonų slėnis“. Net žymės nėra. Užasfaltuota. Tai buvo paprastutis stovimo tipo alaus baras prie „Minsko“ žiedo. Bet labai patogi geografiškai vieta ir pavadinimas gražus. Aišku „Bizonų slėnis“ buvo liaudiškas pavadinimas.

„Aukštaičiai“ buvo Žirmūnuose. Pastatas išliko, tačiau dabar ten krūva smulkių verslų, alaus baru net nekvepia. Deja, „Aukštaičiai“ buvo per arti mano mokyklos (dabartinė Žirmūnų gimnazija), tai kažkaip koja nežengdavo ten.

Buvę „Aukštaičiai“ antrame pastato aukšte Žirmūnų gatvėje

Alaus baras „Viršuliškės“. Trumpam buvo tapęs labai padoriu alaus baru. Bet vėl – pastatas neišlikęs, vietoj alaus baro standartinė maksima.

Net ano meto Leningrade (Peterburge) mes su draugeliu kartą netyčia pataikėme į visai stilingą alaus barą. Padavėjai buvo aprengti cariškojo Peterburgo maniera. Tačiau kai prisėdome ir atidžiau apsižvalgėme... Lietuvoje jau buvome įpratę, kad alaus bare galima gerti tik alų ir to pakanka. Tame stilingame Leningrado alaus bare prie gretimo staliuko tolimosios Afrikos revoliucinių šalių studentai alų gėrė taip. Į alaus ąsotį po stalu įkliukinama gera stiklinė degtinės. Džiugiai galgatuodami revoliuciniai afrikiečiai išmaukdavo po pusbokalį to kokteilio vienu ypu. Net to šiurpaus kokteilio pavadinimą pamenu. „Jorš“. Išvertus pūgžlys – tokia kaulėta dygliuota nevalgoma žuvelė. Tai panašios į kokteilio pavadinimą organizmo reakcijos būdavo išgėrus. Organizmas po kelių gerų „Joršo“ gurkšnių pasišiaušdavo visais vidiniais spygliais kaip iš upės ištrauktas pūgžlys.

Rusijai trūko alaus gėrimo tradicijos. Iš degtinės ledo Rusija neištrūko. Jokių šansų.

Vėlyvojo sovietmečio alaus barų kultūra negali lygintis su dabartine alaus pilstymo ir vartojimo kultūra. Toli nužengė Vakarų pasaulio alaus gėrimo papročiai per mano gyvenimą. Bet aukštesnio lygio alaus barai Vilniuje jau buvo vėlyvajame sovietmetyje. Anuometinis alaus baras jau buvo didelis žingsnis išlipant iš bendro dvokiančio obščepito liūno. Iš Sovietų Sąjungos atvykę turistai Lietuvoje jautėsi kaip Europoje, dalinai dėl šių alaus barų. Šiokia tokia alaus barų kultūra jau leido užsiauginti barzdą ir išmintingai gurkšnoti alų. Tai jau buvo inteligento požymis.

Baigsiu tekstą eretiška mintimi. Gerai, kad alaus barai vėlyvajame sovietmetyje Vilniuje buvo. Šioks toks judėjimas į šviesią ateitį. Visa ano meto vyrija patvirtins – gaivinomės ten sėkmingai. Galėjome varinėti kalbas ir diskutuoti kiek galima buvo tomis sąlygomis. Atvažiavus studentauti į Vilnių reiškė pamirkti alaus bare. Dalis žmonių net gyveno alaus baruose ir alumi. Jei komunizmas būtų pastatytas 1980 metais, kaip žadėjo Chruščiovas, ir visi dirbtų pagal poreikį bei gautų pagal norus, tai iš Vilniaus alaus barų būtų neišlindę į dienos šviesą daug vyrų…

Šaltinis
Temos
Griežtai draudžiama Delfi paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Delfi kaip šaltinį.
www.DELFI.lt
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją (10)