Lyties disforija – sutrikimas, kai pacientas jaučia, kad negali susitaikyti su savo lytimi – vienas greičiausiai plintančių medicininių sutrikimų tarp vaikų. 2007 m. JAV buvo viena pediatrinė lyties klinika. Dabar jų mažiausiai 50. Siuntimų į vienintelę pediatrinę lyties kliniką Anglijoje ir Velse (žinomoje pagal akronimą GIDS) per dešimtmetį padaugėjo 30 kartų. Panašią tendenciją galima pastebėti visose turtingose šalyse.
Daugeliui tokios klinikose besilankančių vaikų duodami gonadotropiną išskiriančio hormono (GnRH) agonistai, dar vadinami „brendimo slopintojais“. Šie vaistai, kuriais pagal licenciją galima gydyti krūties ir prostatos vėžį, endometriozę ir pirmalaikį brendimą (retą sutrikimą, kai brendimas prasideda gerokai anksčiau, negu įprasta), čia išrašomi tam, kad užkirstų kelią signalams, skatinantiems sėklides ar kiaušides gaminti daugiau lytinių hormonų. Taip bandoma atidėti brendimą, kad pacientai turėtų laiko nuspręsti, ar pradėti lyties keitimo hormonų terapiją ir operacijas siekiant atrodyti kaip priešingos lyties suaugusysis.
Visi vaistai turi tiek privalumų, tiek trūkumų. Tačiau nepaisant populiarumo, apie brendimą slopinančių vaistų poveikį žinoma nedaug. Kadangi jiems nesuteikta licencija naudoti lyties disforijai gydyti, vaistų įmonės dar neatliko jokių bandymų. Daugumoje klinikų išsamūs duomenys apie vaistų poveikį nekaupiami. 2018 m. Melburno universiteto tyrėjų atliktoje peržiūroje teigiama, kad duomenys apie vaistų daromą poveikį – „prastos kokybės“. Gruodį Jungtinės Karalystės teisėjai pažymėjo, kad trūksta „tvirtų įrodymų pagrindo“ ir priėmė sprendimą, kad mažai tikėtina, jog vaikai gali duoti prasmingą sutikimą vartoti tokius vaistus. JK Nacionalinė sveikatos tarnyba pašalino kitur vis dar girdimą tvirtinimą, kad šių vaistų poveikį „galima visiškai panaikinti“.
O jau atliktų tyrimų rezultatai vienu metu atrodo tiek menkai pagrįsti, tiek keliantys nerimą. Pasirodžius minėtam teismo sprendimui, kitą dieną GIDS paviešino tyrimą, kuriame teigta, kad vaikai džiaugiasi galėdami gauti vaistus. Tačiau įrodymų apie kitus privalumus nepateikta – net neaišku, ar vaistai tikrai padėjo sušvelninti lyties disforiją. Dviejuose senesniuose tyrimuose, kuriuose tirti Nyderlandų pacientai, pastebėta, kad dešimtajame dešimtmetyje paskirti brendimą slopinantys vaistai padėjo lyties disforiją sušvelninti vėliau. Tačiau nebuvo kontrolinės grupės, todėl neįmanoma pasakyti, kaip pacientai būtų jautęsi, jei vaistų nebūtų vartoję.
2020 m. atliktame tyrime analizuojami internetu atliktos apklausos atsakymai ir pastebima, kad brendimą slopinančius vaistus vartoję pacientai mažiau linkę galvoti apie savižudybę. Tačiau gali būti, kad internetinėje apklausoje pateikiami atsakymai tinkamai neatspindi visų pacientų. Gali būti, kad kai kurie žmonės apklausą atliko kelis kartus arba atsakymus žymėjo atsitiktine tvarka. Be to, panašu, kad dalis duomenų klaidingi – daugelis pacientų, teigusių, kad vartojo brendimą slopinančius vaistus, nepakankamai jauni, kad būtų galėję jų gauti.
Neturėdami tiesioginių ir tvirtų įrodymų tyrėjai gali bandyti pasiremti kitais duomenimis. Skirti vaistus ne pagal patvirtintą jų naudojimą pediatrijoje įprasta, nes vaistų įmonės nenori atlikti bandymų su vaikais. Dėl to gydytojai priimdami sprendimus ieško antrinių įrodymų iš kitų šaltinių. Vienas toks šaltinis – tyrimai, kuriuose aptariama, kaip GnRH agonistai naudojami gydyti kitoms ligoms.
Slopinti normalius paauglystės procesus – visai kas kita, negu gydyti vėžį, endometriozę ir pirmalaikį brendimą. Nepaisant to, pastebima, kad gydant šiuos sutrikimus kartais kyla nemalonus šalutinis poveikis. GnRH agonistus vartojantys vyrai netenka energijos ir lytinio potraukio (dėl to kai kuriose šalyse šie vaistai skiriami seksualiniams nusikaltėliams). Moterims dirbtinai sukeliama menopauzė – ši patirtis tokia nemaloni, kad gydant endometriozę vaistai skiriami ne ilgiau negu šešiems mėnesiams. Keletas dėl pirmalaikio brendimo vaistus vartojusių suaugusiųjų pateikė ieškinius vaistų įmonėms, kuriuose tvirtina, jog vaistai sukėlė kognityvinių sutrikimų, susilpnino kaulus ir sukėlė chronišką skausmą, tačiau kol kas nė vienas iš ieškinių dar nepateko į teismą.
Tyrimai su gyvūnais atskleidžia, kad tokius kaltinimus verta ištirti. 2017 m. atliktame tyrime tirtos avys, kurios patiria panašų į žmonių paauglystę vystymosi laikotarpį. Brendimą slopinančių vaistų gavusios avys prasčiau atliko užduotį pereiti labirintą, todėl galima spėti, kad jų erdvinė atmintis buvo prastesnė. 2020 m. tyrime su pelėmis pastebėta, kad brendimą slopinančių vaistų gavusios patelės nepažįstamoje aplinkoje elgiasi ne taip drąsiai ir greičiau pasiduoda atliekant „priverstinio plaukimo“ testą, kuris dažnai naudojamas patikrinti, ar veikia antidepresantai.
Nerimą kelia pastebėjimas, kad brendimą slopinantys vaistai beveik visada veda prie lyties keitimo hormonų terapijos ir, gydytojų žodžiais tariant, „intervencijų antplūdžio“. Iš tyrimų, atliktų pradedant nuo aštuntojo dešimtmečio, galima spręsti, kad maždaug 80 proc. lyties dismorfiją patiriančių vaikų, kuriems leidžiama save išreikšti taip, kaip nori (tačiau kurie lyties nekeičia socialiai – t. y., nekeičia drabužių, save apibūdinti vartojamų įvardžių ir pan., kad būtų panašesni į priešingos lyties asmenis), augdami susitaikys su biologine lytimi. O brendimą slopinantys vaistai tam užkerta kelią. Sprendžiant iš tokius duomenis viešinančių Europos klinikų, taip nutinka tik 2–4 proc. vaistus gaunančių vaikų. JAV klinikos tokių duomenų dažniausiai neviešina, tačiau iš nuogirdų galima spręsti, kad padėtis panaši.
Dėl tokių statistinių duomenų Jungtinės Karalystės teisėjai nusprendė, kad skiriant brendimą slopinančius vaistus reikia atsižvelgti į tolimesnio gydymo pasekmes. Lyties keitimo hormonų terapija sukelia ne tik norimą poveikį, pavyzdžiui, skatina formuotis krūtis ar augti barzdą, bet ir šalutinį poveikį. Viename 2018 m. tyrime padaryta išvada, kad testosteroną vartojančios moterys dažniau serga širdies ir kraujagyslių ligomis, o estrogeną vartojantiems vyrams kyla didesnė kraujo krešulių ir širdies smūgio rizika. Kuo ilgiau pacientai vartoja hormonus, tuo labiau ši rizika auga.
Dalis gydytojų taip pat nerimauja ir dėl osteoporozės. Paauglystės laikotarpiu kaulai sparčiai tampa tankesni, tačiau brendimą slopinantys vaistai šį procesą trikdo. O jei po šių vaistų pradedama lyties keitimo hormonų terapija, tikėtina, kad pacientas liks nevaisingas, net jei hormonai vėliau nebebus teikiami – nors, kaip teigia naujos tyrimų grupės „Society for Evidence-Based Gender Medicine“ narys, JAV endokrinologas Willas Malone, sunku pasakyti, kokia tokio rezultato tikimybė, nes paprasčiausiai trūksta tyrimų. Žinoma, kad jei intervencijos baigiasi sėklidžių ar kiaušidžių pašalinimu, pacientas lieka nevaisingas.
Nepaisant nežinomybės, dalis profesionalių organizacijų brendimą slopinančių vaistų vartojimą palaiko. 2018 m. pasirodžiusiame organizacijos poziciją apibrėžiančiame darbe Amerikos pediatrų asociacija (AAP) teigė, kad tai – vienintelė etiška išeitis. Tačiau su tuo sutinka ne visi. Kanados klinikinės psichologijos specialistas Jamesas Cantoras apkaltino AAP neteisingai naudojus citatas, kuriose „daugeliu atveju buvo pateikiama priešinga mintis, negu teigė AAP“ (paprašius pakomentuoti, AAP dar kartą patvirtino savo poziciją). Psichoanalitikas Marcusas Evansas pasitraukė iš GIDS reguliuojančios valdybos, nes teigė nerimaujanis, kad joje vykdomas „eksperimentinis“ gydymas.
Geriausia tokius ginčus išspręsti taip pat, kaip jie sprendžiami ir kitose medicinos šakose – surengus didelius, gerai valdomus klinikinius bandymus. Tačiau nors pacientų sparčiai daugėja, o brendimą slopinantys vaistai išrašomi jau kelis dešimtmečius, kol kas tokių bandymų surengti neplanuojama.