Mikalojus Konstantinas Čiurlionis
M. K. Čiurlionis tiek publicistikoje, tiek grožinėje literatūroje pasižymėjo koncentruotu poetiškumu ir vaizduotės polėkiu, menininku besižavintiems literatūros mylėtojams paprastai patinka jo laiškai ir dienoraščiai. „Čiurlionis rašydamas mato plastiškai, o formuoja pagal muziką. Jo parašyti literatūros puslapiai savo ruožtu ir komentuoja, ir esmingai papildo dailininko kompozitoriaus portretą“, – rašė Čiurliono literatūros rinktinę sudaręs Vytautas Landsbergis. Faktas, kad apie Čiurlionio grožinę literatūrą žinome ir kalbame nedaug, tikriausiai kyla iš to, jog ji buvo rašyta lenkų kalba ir savu laiku nepublikuota. Apie legendinio dailininko ir kompozitoriaus literatūrą galima manyti ir vienaip, ir kitaip, tačiau neabejotinas jo unikalumas matomas net ir šiuose aforizmuose apie meilę:
Meilė – tai vaivorykštės hamakas, pakabintas baltuose debesyse.
Meilė – tai stiprūs balti sparnai.
Meilė – tai saulėtekis, tai vidudienis ilgas ir kaitrus, ir stebuklingas vakaras, o ją sutvėrė ilgesys.
Nemažai unikalių Čiurlionio rankraščių galima savomis akimis pamatyti Nacionaliniame M. K. Čiurlionio muziejuje Kaune, o norintiems išsamiai susipažinti su rašytine menininko kūryba rekomenduoju jau minėtą V. Landsbergio parengtą knygą „M. K. Čiurlionis. Žodžio kūryba“.
Pablas Pikasas
Rašytojas Allen Appel pastebėjo, jog Pablo Pikaso meilė žodžiams didele dalimi kilo iš draugystės su savo mecenate Gertrude Stein, kuri jam sakydavusi, jog toks tapytojas kaip Pikasas neturi ką veikti su kitais tapytojais ir verčiau tegu bičiuliaujasi su rašytojais. Dailininkas iš tiesų nemažai bendravo su rašytoju ir meno kritiku Guillaume Apollinaire, Gertrude namuose Paryžiuje susitikdavo su Ernestu Hemingvėjumi, F. S. Fidžeraldu, Sinclair Lewis ir Džeimsu Džoisu. 1937 metais Pikasas potencialiems skaitytojams pristatė savo iliustruotas poemas proza, vėliau parašė dvi siurrealistines pjeses („Desire Caught by the Tail“ ir „The Four Little Girls“). Po prozos kūrinio „The Burial of the Count of Orgaz“ pasirodymo dailininkas vis dėlto sutelkė savo kūrybines jėgas į skulptūrą ir tapybą. Gertrude Stein iš pradžių teigiamai vertino menininko literatūrą, bet vėliau jam pačiam į akis apie jo lyriką sakiusi: „Neįtikinėk manęs, kad tai poezija“.
Endis Varholas
Pop art karalius sukūrė virš 60 kino juostų, tad nemažai miklino savo plunksną rašydamas scenarijus. Jei tik Endis Varholas ėmėsi rašymo, nebuvo nuobodus. Vienas jo romanas, pavyzdžiui, labai taikliai vadinasi. Tiesiog „Romanas“. Neprikibsi. Beje, tai savotiška iš garso įrašų išrašyta Varholo, aktoriaus Robert Olive (Ondine) ir kelių jų draugų pokalbių mišrainė, kuri turėjo būti atsaku keistajam Džeimso Džoiso kūriniui „Ulisas“. Kalbėti apie Varholo literatūrą nelengva vien dėl to, jog dalis jo knygų nebuvo komercinės. Iš komercinių kūrinių galima paminėti „The Philosophy of Andy Warhol“, „Popism: The Warhol Sixties“ ir menininko dienoraščius „The Andy Warhol Diaries“.
Yoko Ono
Jei lig šiol Yoko Ono žinojote tik kaip Džono Lenono žmoną, grupės „The Beatles“ griovėją ar dailininkę, verta atkreipti dėmesį, jog ši unikali asmenybė yra dar ir rašytoja. Dailėje Yoko Ono kadaise traukė konceptualusis menas, rašydama ji taip pat į visus kūrinius stengiasi įspausti svarbią žinutę, o kūrybos žanrus renkasi gana laisvai. Dar būdama devyniolikos Yoko parašė pasaką pavadinimu „Invisible Flower“. Šiek tiek kūrinį vaikams primenanti pasaka buvo iliustruota jos pačios piešiniais. Kūrinys išleistas tik 2012 metais. Įdomu tai, jog pagrindinis kūrinio veikėjas yra vardu Džonas, o juk kūrinį autorė parašė dar iki pažinties su būsimu savo vyru. 1964 metais pasirodė Yoko Ono poezijos rinktinė, kurios pavadinimą inspiravo gyvybe trykštantis greipfruto vaisius. Menininkės poezijoje gražiai susipina fantazija, humoras, polėkis. Kad pilnai užbaigtume Y. Ono kaip rašytojos portretą, verta paminėti, jog ji yra parašiusi nemažai tekstų dainoms, kai kurie jos kūriniai tapo kino filmų scenarijais.
Le Corbusier
Šveicarų architektas, dizaineris ir tapytojas Le Corbusier (tikrasis vardas Charles-Édouard Jeanneret) įmynė labai ženklią pėdą architektūros pasaulyje. Tačiau vargu ar jo indelis būtų buvęs toks svarus, jei ne jo talento lankstumas. Kas liečia rašymą, Le Corbusier nemažai rašė savo paties su keliais bičiuliais įsteigtam meno ir filosofijos žurnalui „L'Esprit Nouveau“. Čia jis pristatė įvairias savo mintis apie architektūrą, platino purizmo idėjas. Le Corbusier parašė ne vieną architektūrai skirtą veikalą. Vienas esmingiausių jo kūrinių yra 1923 metais išleistas kūrinys „Toward a New Architecture“. Jo kūrybos mylėtojai pastebi, jog autoriui būdingas ne tik didelis žinių bagažas, bet ir šmaikštus, aštrus žodis. Į paskutiniąją menininko knygą „Le Voyage d'Orient“ sugulė nemažai įspūdžių iš įvairių architekto kelionių. Le Corbusier tekstai yra išversti į daugybę kalbų ir uoliai studijuojami tiek studentų, tiek menu besidominčių smalsuolių.
Salvadoras Dali parašė ekscentrišką tapybišką romaną „Paslėpti veidai“, mūsų grafiko Kęstučio Kasparavičiaus pasakų sąrašas beveik tokio pat ilgumo kaip ir iliustruotųjų knygų, o rašyti bei tapyti mėgstąs menininkas Petras Rakštikas užvis taikliausiai nusakė šį polinkį į kelis saviraiškos būdus: „Kai rašosi, rašau, kai nesirašo, lipdau, piešiu, kai nesipiešia – fotografuoju, grybauju, žvejoju.“ O mes galime tik pasidžiaugti visų šių menininkų universalumu ir praktikuoti labai puikų geros literatūros skaitymo būdą, kai pertraukėlių metu akys ilsinamos kontempliatyviai spoksant į tolumoje pakabintą knygos autoriaus paveikslą.
