Šiandieninės skyrybos
Dar viskas karšta ir šviežia, tai pateiksiu prieš pusvalandį užrašytus pastebėjimus. Su terapeute išsiskyrėm todėl, kad jaučiausi ir apie metus bandžiau prakišti žinutę, kad mano viena psichinė dalis nėra paliečiama terapijose. Šiandien tai pripažinome abipusiu sprendimu. Priežastis, kodėl nėjome ta kryptimi nėra aiški, bet nebenorėjau tęsti terapijų ir išsiskirstėme. Eidamas iš kabineto sekiau savo vidinę būseną. Ką jaučiau? Jaučiau palengvėjimą ir naujai atsivėrusį pasaulį. Tik negaliu atskirti, ar mane slėgė, jog reiks pasakyti apie terapijos pabaigą. Ar dėl to, kad išeinu iš manęs netenkinančio santykio ir atsivers naujos galimybės pažvelgti ten, kur aš noriu pažvelgti. Bet pačiai terapeutei prieš išeidamas pasakiau, jog tikiuosi šių santykio užbaigimo atsakomųjų reakcijų. Ir kaip mano patirtis tikėjosi, taip ir buvo.
Atsakomosios reakcijos
Atėjo nerimas, kaip dabar bus, su kuo aš konsultuosiuosi. Atėjo pyktis, kad dar viena moteris nesugebėjo pateisinti mano lūkesčio. Išsigandau, kad netekau santykio ir kaip aš be jo susitvarkysiu. Nuliūdau, kad ir vėl esu vienas dalintis svarbiomis mintimis su savimi. Norėjo mane užpulti kaltė, kad aš pats kaltas dėl savo poelgio ir dėl to pasigailėsiu.
Kaip matome pasireiškė beveik visos bazinės emocijos: džiaugsmas, baimė, pyktis, liūdesys, kaltė-gėda. Santykis vienija labai platų spektrą bazinių emocijų. Ir nutraukus santykį tenka beveik vienu metu sugebėt susireguliuoti emocijų kokteilį, kuris kyla. O tai pakankamai sudėtingas procesas patenkinti penkias burnas. Ir neretai daugelis daug ką skandina, nukiša užmarštin. Ir iš čia kyla klausimai, kaip save surinkti (atstatyti emocijų pusiausvyrą)? Kaip paleisti senas emocijas? Kaip neįžvelgti senų patyriminių emocijų naujuose santykiuose? Kaip pasitikėti, kad daugiau nepatirti naujų skausmingų emocijų. Aprašysiu kiekvieną dalyką papunkčiui. Tai nebus rekomendacijos ar patarimai, tai bus mano asmeninis įdirbis. Įdirbis, kurį galėsite paskaityti ir galbūt vadovaujantis gairėmis praeiti kelią.
Kaip save susirinkti po skyrybų?
Susidaro įspūdis, kad tai sunkiausia, sudėtingiausia poskyrybinė būsena. Sudėtingiausia galbūt yra priešpaskutinė arba paskutinė. Ši yra emociškai sunkiausia, emociškai intensyviausia. Suteikia didžiausią emocinį krūvį, nes vienu metu reikia „administruoti“ visą bazinių emocijų spektrą. Tuomet nuo per intensyvaus psichinio krūvio mes patiriame emocinę kančią. Emocijas vis dėl to reikės patirti, kitu atveju sklandžiai nepraeis sekantys santykių užbaigimo etapai: paleidimas, nelyginimas, pasitikėjimas. Bet kad kančia nebūtų nepakeliama, verta jai suteikti prasmę, tuomet simptomai šiek tiek palengvėja. Mano asmeninė prasmė yra, kad nepalikti esminių palaidų galų, neišveiktų jausmų, kurie degintų visą likusį gyvenimą ir iškreiptų matymą. Dar vienas palengvinimas yra emocinio intelekto išmanymas. Dažnai mes stengiamės stabdyti emocijas. Stabdyti jas pravartu tam tikrose situacijose, bet galiausiai vis tiek derėtų išreikšti. Taigi mano bandymai kažkaip paveikti emocijas būdavo skausmingi. Skaudėdavo dėl to, kad sukurdavau bloką ir atsirasdavo įtampa, bei atsirasdavo antrinės emocijos dėl pirminės emocijos. Tarkim man nepavykdavo įveikti liūdesio, atsirasdavo baimė dėl negebėjimo įveikti liūdesį.
Kaip paleisti senas emocijas?
Paleisti senas emocijas? Pradžioje jos būna labai intensyvios ir skausmingos, tai aš rinkdavausi personifikuotai su jomis kentėti kartu. Leisti joms išsisakyti ir būdavau tarsi šalia. Stebėdavau, pažindavau jas, mokinausi „pakišti pagalvę“, kad būtų lengviau. Būdavo ir taip, kad vienos emocijos pasireikšdamos sukeldavo kitas emocijas dėl savo skausmingumo. Tai suaktyvindavo baimę, kad vėl gali tekti kentėti. Ir darbas neretai tapdavo kaip ekvalaizeris. Išbūdamas vieną, sukeldavau kitą. Būdavo ir taip, kad kai kurios emocijos iššaukdavo kitą emociją, kad pagelbėtų. Labai ryški pykčio ir liūdesio korealiacija. Kai liūdesio jausmas siekdavo galimybės įkristi į depresiją ribas, kildavo pyktis ir apkaltindavo visus taip atitraukdamas ribą nuo raudonos linijos. Kai pykčio būdavo per daug ir sistema nuo įtampos imdavo braškėti, įsijungdavo arba liūdesys arba savikritika. Emocijos taip pat virsdavo iš vienos į kitą gretimą. Liūdesys lengvai galėdavo virsti į apmaudą, paliktumo jausmą, vienišumą, nusivylimą. Galėdavo pasukti ir kita kryptimi, virsti savikritika, nepasitenkinimu, neapykanta. Sakiau, kad nerekomenduosiu ir vis dėl to rekomenduoju išeiti emocijų ABC, kad gebėti dirbti su ekvalaizeriu. Kad nepatirti beprasmiškos kančios ir nesijausti kaip su apatiniais išmestam į šaltą žiemą.
Kaip naujuose santykiuose neįžvelgti senųjų?
Pasakysiu taip. Kažkoks įžvelgimas bus. Jis turi būti, nes tai jūsų patirtis ir per patirtis mes prognozuojame savo pasirinkimus. Aš savo ruožtu stengiausi įsisąmoninti savo poskyrybines traumas ir buvusių santykių aspektus. Įsisąmoninti ne vien tik, kad daugiau taip nedaryti, bet ir tam, kad atpažinčiau juos pasireiškus naujuose. Nes tik pažinius dalykus mes galime kažkaip veikti. Kitas dalykas, tai nujautrinimas ir nureikšminimas. Netekimo akimirką ir kurį laiką po jo vyrauja intensyvios emocinės audros su dideliais krūviais. Krūviai užgožia, uždominuoja vidinį klimatą. Ir jei aš nebūčiau bandęs sau padėti tuos krūvius išveikti, veikiausiai būtų susidaręs tam tikras emocinis gajus įsitikinimas. Neadaptyvus įsitikinimas ateityje. Taip pat susiformavo įveikos mechanizmai. Tad jei kas pasikartodavo ir nutikdavo, būdavo galima izoliuoti kaip koronavirusą.
Tačiau net ir įdėjus maksimalias pastangas lieka vietos stichiškumo faktoriui. Nenumatyti veiksniai, nepastebėti susidarę suvokimai ir įsitikinimai, nesugebėtos įveikti baimės, neišspręsti rebusai. Tai savaime pasilieka ateinančiam santykiui. Galbūt ateinančio santykio reikia, kad apsispręstų kažkiek tie stichiški dalykai.
Kaip pasitikėti?
Čia, manau, yra sudėtingiausias dalykas. Pasitikėjimas kitu, mano manymu, nėra kontroliuojamas dalykas. Pasitikėjimas savimi yra labiau kontroliuojamas dalykas. Jo kokybė priklauso nuo atvirumo su savimi. Jei žmonės yra neišmokę emocinio reguliavimo, tai būti atviru su savimi yra sunku. Tuomet neturime galimybės įveikti emocinį skausmą, kurį gali sukelti emocija. Ir psichika tiesiog neleidžia su ta emocija tiesiogiai susidurti. Iš to vystosi iškreipti įsitikinimai, poelgiai, gyvenimo vedimas, pateisinimai. Iš to formuojasi nerealūs lūkesčiai.
Pasitikėjimas kitais yra kita medalio pusė, kuri formuojama ir praktikuojama. Kaip vaikas augdamas formuojasi suvokimą apie pasitikėjimą, taip sužeisti jausmai, suformavę naujus įsitikinimus vėl iš naujo bando formuoti pasitikėjimą. Kadangi vyko stichiškos audros, joms nurimus po truputi iš naujo bandoma pažiūrėti kaip sušvelninti įsitikinimus. Kaip pajausti malonumą, nuotykį ir tuo pačiu sukurti santykį.
