Pietų Amerikos kalėjimuose tarp ilgiems metams merdėjančių tokių rėžimo aukų – kroviniais organuose bei lagaminuose papuolę ne tik vietiniai, bet ir mūsų tautiečiai.

Nors viso pasaulio muitininkai oro uostuose yra gerai išmokyti atpažinti narkotikų kurjerius ir neretai gali pasigirti konfiskuotais kvaišalais, tačiau kaunietis Andrius Gavėnas buvo vienas pirmųjų Lietuvos piliečių, atgabenusių narkokrovinį į tekančios saulės šalį – Japoniją. Ir kainą, kurią jis už tai moka iki šiolei.

Tada Andrius dirbo Azijoje ne tik narkotikais, bet ir finansiniais nusikaltimais besivertusios gaujos atstovams, kurios nariai savo išvaizda nė iš tolo nepriminė gangsterių. Bet praėjus kuriam laikui buvo viešai paskleisti ne tik Lietuvos, bet ir tarptautinėje žiniasklaidoje.

Japonijos kalėjimo pragarą išgyvenęs Andrius pirmąsyk atsivėrė viešai ir pateikė visus tarptautiniu mastu veikiančių narkotikų gabentojų, prekeivių veiklos užkulisius, tradicijas, maskavimosi metodus. Įdomi detalė: A. Gavėnas į Tokijų su narkotikais prikimštu lagaminu atskrido pasipuošęs dalykiniu kostiumu, sudaręs tarptautinio verslininko įvaizdį.

Kai jam pavyko, žaidimas prasidėjo kur kas rimtesnis. Bet truko neilgai.

Apie visa tai – pirmoje narkomulo išpažinties dalyje. Čia A. Gavėnas pasakoja apie savo triukšmingą praeitį, laikmetį, kai jis tiesiog bastėsi ne tik po Kauną, bet ir Jungtinę Karalystę, o svarbiausia – visiškai nerado savęs. Į narkomafijos liūną kaunietis pateko per savo lengvabūdiškumą, patikimumą ir nuolatinį svaiginimąsi alkoholiu bei kvaišalais. To jis neslėpė ir mūsų pokalbio metu. „Neslėpsiu, bet po šio interviu labai pagerėjo ir net akyse pašviesėjo. O kitą dieną po šitos išpažinties pasijutau tarsi būčiau išsilaisvinęs“, – taip netikėtai praėjus dienai po interviu prisipažino A. Gavėnas.

Dailius Dargis ir Andrius Gavėnas

Banditai važinėjo „Mersedesais“, policija – „Vazikais“

Šiandien Andrius neslepia, kad dar visai neseniai gyveno tikrai „išskridusio žmogaus“ gyvenimą. Prieš 39 metus vyras gimė Vilniuje, bet savo vaikystę Naujojoje Vilnioje blankiai prisimena. „Neilgai trukus mama išsiskyrė su mano tėvu ir susirado naują vyrą. Būtent tada persikėlėme į Kauną. Pradėjau mokytis mokykloje, Aukštuosiuose Šančiuose, tuometinėje Kauno 33 – oje vidurinėje mokykloje. 1988 metais mama su patėviu susilaukė mano brolio. Tada gyvenome Eigulių mikrorajone. Gerai sutarėme su patėviu – jis rūpinosi mano mokslais. Mama dirbo Kauno klinikose, kardiologijos – reanimacijos skyriuje“, – dalijosi praeities prisiminimais A. Gavėnas.

Bet gyvendamas Eiguliuose su chuliganiškai besielgiančiais kiemo draugais Andrius įsisuko į nusikalsti linkusių bendraamžių aplinką. „Susirinkome atitinkamų paauglių sambūryje. Prasidėjo muštynės, vagystės, kitokios nesąmonės. Manau, kad būtent tokiu principu ir susiformuoja kriminalinės gaujos, – atvirai pasakoja Andrius. – Pamenu, tada mums autoritetais buvo kažkokie Kauno Daškinių gaujos veikėjai. Šiandien atrodo keista, bet tada neteko matyti pagrindinių bosų, tačiau jų parankiniai ale „torpedos“ mūsų nesubrendusioms galvoms darė labai didžiulę įtaką“.

Būdamas 15 – 16 metų Andrius su bendraminčiais jau pradėjo girtuokliauti, muštis, užsiiminėjo chuliganizmais. „Tada Kaune buvo toks laikas, kai apsimokėjo lupti „Golfų“ stiklus. Mes gavę tuos pinigus už nugvelbtus automobilių priekinius stiklus netrukus juos išleisdavome linksmybėms, – prisiminė Andrius, – Tai buvo laikai, kai banditai Kaune demonstratyviai važinėjo su prabangiais „Mersais“, o policininkai – su pavargusiais sovietmečio „VAZ‘ikais“. Mes labai žavėjomės, kai tie banditiškos aplinkos veikėjai atvažiuodavo pasipuošę, su gražiomis merginomis. Bet visi tie mano jaunystės laikų bičiuliai – jau mirę nuo alkoholio, kiti – perdozavo narkotikų, o vienas gal gerą dešimtmetį praleido įvairiose įkalinimo įstaigose. Deja, tuometiniai mūsų autoritetai buvo tie, kurie sugrįždavo praleidę dešimt ir daugiau parų areštinėse“.

Pirmas A. Gavėno dėl įvykdytų vagysčių „uždirbtas“ teistumas – tris metai nelaisvės lygtinai, bausmę metams atidėjus. Taigi, jam pasisekė ir pavyko išvengti realios kalėjimo bausmės.

Vakarėlių liūtas Anglijos baruose

Maždaug nuo 2000-ųjų Andriaus gyvenime prasidėjo „žaidimai“ su narkotikais – nesibaigiantys vakarėliai su amfetaminu, „žolės“ suktinėmis. „Aš tiesiog niekur nesugebėjau įsidarbinti. Tais laikas vienintelis tikslas buvo suorganizuoti smagų vakarėlį, o paskui jį prisiminti. Taigi, dirbti nenorėjau, o ir neįsivaizdavau kur. Bet ir vogti nemokėjau, nes tiesiog bijojau. Buvau visiškai savęs neatradęs“, – atvirai prisipažino pašnekovas.

Dailius Dargis ir Andrius Gavėnas

2008 metais A. Gavėnas pagaliau įsidarbino brolio įmonėje. Jie dengė stogus. „Man ten tikrai patiko. Nebuvau labai smarkiai kontroliuojamas, kadangi firmai vadovavo brolis. Bet prasidėjo pasaulinė ekonominė krizė, tad 2009 metais nusprendžiau išvažiuoti į Angliją, – prisiminė Andrius. – Aš važiavau ir dėl to, kadangi jau labai norėjau bėgti iš Lietuvos, nes pavargau nuo nenormalių balių, kurie kaskart baigdavosi sumušimais, traumomis, sudaužytais stiklais ir kitais nesusipratimais... Bet atvažiavęs į Angliją, sutikau dar baisesnius žmones, kurie buvo sulėkę iš atokiausių Lietuvos provincijos kaimų. Tenai jie vieni iš kitų atiminėjo automobilius, narkotikus ir „suko“ kitokius nešvarius reikalus“.

Atvykęs į Jungtinę Karalystę, A. Gavėnas apsistojo žemės ūkio pramone garsėjančiame Wisbech mieste. Kelionė automobiliu nuo šio miesto iki Londono centro užtrunka beveik 2,5 valandos. Tad natūralu, kad didesnių poreikių neturėję lietuviai nesivargino net trumpai nukeliauti pasižvalgyti po Anglijos sostinę ir jos žymiausias vietas.

„Už pirmą darbą – braškių rinkimą gavau tik 80 svarų atlygį. Kai tuo tarpu kiti gaudavo 200 svarų. Kaip tyčia sezonas baiginėjosi ir labai sunkiai sekėsi rinkti tas braškes. O vos tik kažkiek gyvenimas pagerėjo – prasidėjo nesibaigiantys vakarėliai, švaistydavau pinigus. Neatsitiktinai brolis mane buvo praminęs „vienos dienos milijonieriumi“, – šiandien prisimindamas tuometines dienas kalbėjo Andrius. – Aš taip ir gyvenau – ką gaudavau ir faktiškai tuojau pat išleisdavau viską iki paskutinio cento. Nebuvo jokių minčių važiuoti į Londoną. Vietinio miestelio kavinėje siautėjome. Būdavau „king of the party“ (vakarėlių liūtas, – lietuviškas vertimas)“.

Dar šiek tiek prakutęs Andrius įsigijo iš tolo praeivių žvilgsnius traukiantį sportinį BMW automobilį. „Tada nemokėjau vairuoti, neturėjau vairuotojo pažymėjimo, bet važinėjau juo. Deja, neilgai trukus lietuviai gangsteriai atėmė iš manęs tą BMW. Aš visa tai nurijau kaip blogą sapną. Juk tada buvo toks supratimas, kad negalima skųstis vietos policijai. Maža to, jie mane dar norėjo „užbauduoti“, kad jiems kas mėnesį mokėčiau duoklę“, – prisiminė jis akistatas su banditais Anglijoje.

Po minėtų įvykių rimtai persigandęs Andrius nutarė persikėliau į gerokai nuo Wisbech nutolusį Birmingemo miestą. Tenai kurį laiką gyveno vienas senas draugas, kurio kiti bičiuliai užsiiminėjo kažkokiais reikalais Tailande. „Ką jie tenai konkrečiai darė? Jie aiškino, kad kažką daro, bet dievagojosi, kad „žąsų“ (taip kai kurie asmenys vadina narkotikus) prekyba neužsiiminėja, – kalbėjo A. Gavėnas. – Aš jam pasakiau, kad galėčiau visai nuvykti į Tailandą. Tai išgirdęs jis susidomėjo ir netrukus paaiškino, kad teks kelis lagaminus su tam tikrais daiktais pargabenti atgal į Angliją arba į kurią kitą pasaulio šalį. Savaime suprantama, kad tuo metu buvau įkaušęs, kai sutikau leistis į šią avantiūrą“.

Lėktuvo vėlavimas – tarsi blogio ženklas

Tačiau po lengvabūdiškai nuskambėjusio pokalbio, įvykiai ėmė suktis milžinišku tempu. Rodėsi, kad kelio atgal nėra ir Andrius prisižadėjęs padėti savo seno bičiulio draugams privalėjo nesitraukti ir vykti tik pirmyn. Jau praėjus keletui dienų po minėto pašnekesio, Andrius savo noru išsikėlė iš Anglijos ir sugrįžo į Kauną.

Andrius Gavėnas

Būdamas čia pasidarė naujus asmens tapatybės dokumentus. „Jie man davė pinigų naujam pasui pasidaryti“, – prisiminė tuometines dienas Andrius.

Pasiteiravus, kaip atrodė neaiškiais „verslais“ užsiimantys žmonės, kurie jį įtraukė į bendrus reikalus, pašnekovas nenorėjo minėti jų vardų bei pavardžių. Į šį klausimą be užuolankų atsakė: „Jie atrodė visai paprastai. Savo išvaizda labiau priminė studentus. Vaikščiojo įprastomis šukuosenomis. Bet mane labai žavėjo pagrindinis „reikalų dėliotojas“ Tailande. Jis buvo intelektualus, protingas, nesikeikė, jo bendravimo ir elgesio manieros atrodė priimtinos. Be viso to, važinėjo neblogu automobiliu. O svarbiausia, jis nė trupučio nepriminė prieš tai Anglijoje sutiktų „budulių“, nuo kurių buvau labai išvargęs“.

Būdamas Kaune Andrius laukė žinios, kada jam reikės skristi į Azijos regioną. „Tai buvo 2010 metų rugsėjis. Pamenu, mane vienas tos kompanijos žmonių nuvežė tiesiai į Kauno geležinkelio stotį. Prie manęs jis privažiavo su neblogu tiems laikams automobiliu – „Mersedesu“. Padavė voką, kuriame buvo įdėti 2 tūkstančiai eurų, – detaliai prisiminė savo nuotykių pradžią A. Gavėnas. – Iš Kauno traukiniu nuvykau į Vilniaus oro uostą, o iš jo nuskridau į Kijevą. Iš Kijevo buvo nupirktas lėktuvo bilietas į Tailando sostinę Bankoką. Nežinau, kas buvo nutikę, bet kažkodėl lėktuvas į Bankoką vėlavo net 6 valandas. Dabar, kai viską suvedu, tai buvo pirmas rimtas mane perspėjęs ženklas iš viršaus, kad neturėjau veltis į šitą tragiškai pasibaigusį nuotykį. Bet kažkodėl nutariau laikytis duoto žodžio, nenorėjau pasirodyti silpnas. Taigi, pasiryžau atlikti misiją iki galo. Pamenu, atskrendu į Tailandą – iškart pasitinka visiškai kitoks užsienio šalims įprastas tas smagus garsas, šurmulys. Ore tvyrojo kvapas kaip šiltnamyje nuo augalų ir gėlių. Visur gatvėse buvo kepama vištiena tailandietišku stiliumi, o jos kvapas atrodė labai viliojantis. Išėjus iš oro uosto, mane pasitiko du jauni „bernai“. Jie atvažiavo su visureigiu. Sėdau į jų automobilį ir pajudėjom toliau į Patają“.

Kadangi Jungtinėje Karalystėje, Birmingeme gyvenęs bičiulis Andrių patikino, kad nebus nesąmonių ir niekas jam nelieps skraidinti „žąsų“, tad kaunietis nejautė jokios įtampos. Tuo labiau bent jau tomis pirmomis dienomis Patajoje Andrius neįžvelgė jokių artėjančios nelaimės ženklų bei simbolių.

„Atvykęs į Tailandą jaudinausi dėl to, nes supratau, kad įsivėliau į tam tikrą avantiūrą... Bet viską atpirko tai, kad jie mane labai gražiai, svetingai sutiko. Maudėmės vandenyne, paskui – merginos, alkoholiniai gėrimai, – pasakojo Andrius. – Bet kitos dienos ėjo taip, kad būdavo sėdžiu visiškai be pinigų ir vienas kambaryje. Buvau apsistojęs Pataja kurortiniame mieste vieno aukšto trijų kambarių nuosavame name. Kažkas iš jų minėjo, kad tai labai prestižinis kurorto rajonas, o kaimynystėje gyvena turtingi žmonės, tarp kurių ir vietos prokuratūros vadovai. Taigi, viskas atrodė rimta. Bet žinau, kad panašiomis „pasakomis“ esame maitinę ir visokias merginas. Tad realu, kad ir pats buvau analogiškai apgautas. Sekančios tokios pat tuščios ir betikslės dienos jau ėmė varginti. Labai nepatiko ta nežinomybė, kai kažko laukiau ir nežinau, ko laukti. Sėdėjau be pinigų, bet ir neprašiau, nes jaučiausi, kad nieko nesu padaręs ir neprivalau prašyti išankstinio apmokėjimo už dar neatliktą darbą. Visą tą laiką sėdėjau prie kompiuterio, žiūrėjau filmus, susirašinėjau internetu su įvairiais žmonėmis. Be manęs tame name gyveno dar du vyrai, bet jie nuo ryto iki vakaro kažkur lakstė – nuolat buvo užsivertę savais reikalais“.

Paslaptingas rytietiškų bruožų vyras

Andriui įsiminė tai, kad draugo iš Birmingemo susirašinėjimo programėlėje atsitiktinai buvo pamatęs, kaip vyrukai iš Tailando gyrė kažkokį jauną lietuvį, kuris pas juos buvo atskridęs, nieko neklausinėjo. Atliko jam pavestą darbą. Užsidirbo. O antrą kartą pats vėl užsimanė apsilankyti ir atlikti dar kažką panašaus.

„Taigi, panorau toks pats išlikti, tad nieko neklausinėjau ir neprašiau, – paaiškino jis. – Be to, tomis dienomis Patajoje jie man nekėlė jokios įtampos. Bet praėjo keturios – penkios dienos nuo mano atvykimo ir vienas iš jų netikėtai mestelėjo tokią frazę: „Čia yra krokodilų ferma, galėsime nuvažiuoti pamatyti“. O paskui pabrėžė, jog įdomiausia, jeigu šiame regione dingtų kažkoks užsienietis – niekas jo nesivargintų ieškoti. Tad jie leido man suprasti, kad Tailande egzistuoja tokia teisinė sistema, kad čia gali nutikti bet kas“.

Vieną vakarą vienas iš naujų pažįstamų, A. Gavėną pakvietė pasportuoti, paskui išgėrė alaus. „Jis aiškino: „Kaifo“ jokio nebus. Ar tu pats norėtum sudeginti tokį rojaus kampelį?“, – maždaug toks nuskambėjo pokalbis, – prisiminė pašnekesį Andrius. – Paskui jis klausė – ar kada nors anksčiau esu buvęs Japonijoje? Sakiau, kad ne. Tai išgirdęs jis netrukus pridūrė: „Kelių dienų bėgyje turėsi nuskristi į Japoniją“. Aišku, sutikau ir nesipriešinau“.

Netrukus po minėto pašnekesio, Andrius su nauju bičiuliu, nuvažiavo į vieną Patajos rajoną pas lietuviams pažįstamą veikėją, kurio išvaizda priminė žmones iš Artimųjų Rytų šalių.

„Jie paėmė mano pasą. Mačiau, kad tas pilietis iš Artimųjų Rytų šalių mane įdėmiai nužiūrėjo. Supratau, kad pasas buvo reikalingas įsigyti lėktuvo bilietams, – prisiminė keistą susitikimą Andrius. – Jie sakė: nebijok, nes prie tavęs net lagaminą galėsime sukrauti. Jie man nieko konkretaus nepaaiškino dėl jų užsakyto pervežti daikto kilmės. Tiesiog aiškino, kad reikia pravežti vieną tokį daiktą dalimis, kurį surinkus vienoje šalyje, jis bus laikomas pilnu. Paprasčiausiai jie įtikino, kad nereikės pervežinėti kažkokių nelegalių daiktų ar juo labiau kvaišalų. Atėjo metas, kai jau labai norėjau kuo greičiau išskristi, nes ten sėdėti kažkam ant sprando nebuvo jokio noro. Be to, buvau įsirašęs anksčiau išgirstus žodžius: „Kas neklausinėja – tas „maladec“ (šaunuolis)“. Taigi, stengiausi neuždavinėti nereikalingų klausimų“.

Kad nesukelti įtarimų – apsivilko kostiumą

Šiandien Andrius pasakoja, kad jau buvo ruošiamas jo lagaminas kelionei į Japoniją, jis net neturėjo noro jo tikrinti, nes buvo šventai įsitikinęs, kad viskas praeis sklandžiai. Pirmąsyk jo naujieji bičiuliai iš Tailando, suruošė didelį kelioninį lagaminą. Sudėjo į lagamino vidų tiktai kelis Andriaus daiktus.

„Tiesiog buvo sudarytas toks įspūdis, kad kažko važiuoju į Japoniją. Sukrovė mano batus, sudėjo net tuščių kvepalų buteliukus, kad tik atrodytų kuo labiau pripildytas lagaminas, – prisiminė Andrius. – Jie pridėjo net Tailando bokso amuniciją, kad neva atrodytų, jog karts nuo karto lankausi kovinio sporto treniruotėse. Kelionės metu mano naujieji bičiuliai Tailande patarė vilkėti kostiumą, kurį pasimatavau. Turėjau sudaryti solidaus verslininko įvaizdį. Man patiko pojūtis vilkint kostiumą – labai patikau pats sau. Bet prieš pat skrydį sustojome prie vietinio supermarketo. Prie mūsų privažiavo kitas užsienietis, kuris buvo su kuprine. Tas mano pažįstamas lietuvis jam atidarė lagaminą. Šis apžiūrėjo – buvo akivaizdu, kad įvertino, jog viskas tinkamai paruošta. Galiausiai, mane į oro uostą lydėjęs lietuvis paprašė, kad nueičiau nupirkti atsigerti ir sau nusipirkčiau rūkalų. Tai išgirdus labai sunerimau, nes pagalvojau: dabar bus batai – jie įdės kažką...“.

Andrius Gavėnas

Taigi, Andriui visą kelią važiuojant į Tailando oro uostą, galvoje sukosi tamsiausios mintys ar jie kažko neleistino nepridėjo. O jei ir patalpino – kas tai galėjo būti? „Kai jau oro uoste padėjome lagaminą į bagažo skyrių, kažkuris jų pasakė, kad į lagaminą pridėjo tris buteliukus šampūno, burnos skalavimo skystį, butelį kažkokių papildų. Jie aiškino, kad testosteroną leidžiasi. Man buvo smagiau, kad jie tai pasakė – aš pasijutau kur kas ramiau, kadangi prieš tai nerimą kėlė pačios baisiausios mintys dėl draudžiamų daiktų krovinio“.

Tokijaus pamatyti nesuspėjo

Visame pasaulyje narkotikų kurjeriai bei gabentojai retai skrenda tiesioginiais reisais. Siekdami suklaidinti policininkus bei muitininkus, dažniausiai jie skrenda tarpinėmis stotelėmis. Šiuo atveju Andrius iš Tailando skrido į Honkongą. Vėliau persėdo į lėktuvą, skrendantį į Japonijos miestą Tokijų. Paklaustas, kaip jis jautėsi viso skrydžio metu, pašnekovas atsakė: „Sėdėdamas lėktuve stengiausi išlikti ramus, nes buvau šventai įsitikinęs, kad mano draugas iš Birmingemo manęs niekada nepakiš. Kažkokių juodų minčių neturėjau“.

Vos atskridus į Tokiją, kaunietį apėmė keistas jausmas – toks neįprastas judesys, žmonės, net pareigūnų ginklai ant jų kelnių sudėti visiškai kitaip nei Europoje ir tame pačiame prieš tai aplankytame Tailande. Tačiau nespėjus dairytis iš susižavėjimo, prie Andriaus paskubomis prisistatė oro uosto muitinės darbuotojai.

„Jiems sukėlė įtarimų mano rankose laikomas didžiulis lagaminas. Savo lagaminą bagažo skyriuje įsidėmėjau iškart, nes jis buvo palūžęs su ištraukta rankena. Vartydami mano daiktus muitininkai ir policininkai angliškai klausinėjo, kokiais tikslais atskridau į Japoniją, – nesmagias akimirkas oro uoste prisiminė Andrius. – Paaiškinau, kad mano dėdė gyvena Japonijoje, Osakoje. Jis sužinojęs, kad lankausi Tailande, pakvietė mane keletui dienų pasimatyti Tokijuje. Tai nebuvo mano išgalvota istorija, nes tokią „pasaką“ iš anksto sugalvojome su mano naujais bičiuliais Tailande. Muitininkams keista pasirodė, kad porai dienų atskridau į Japoniją. Tada jie mane užvertė dar keistesniais klausimais – buvo akivaizdu, kad jie bandė mano stabilumą. Jie rankomis pavartė tuos netikėtai atsiradusius šampūno buteliukus ir galiausiai mane išleido“.

Išėjęs iš oro uosto Andrius elgėsi pagal iš anksto sudiktuotą planą. Jis judėjo tokiu maršrutu, kaip jam buvo pasakyta – sėdo į miesto autobusą. Paskui persėdo į taksi, kuriuo nuvyko į nurodytą viešbutį. Nedidelis viešbutis iš anksto buvo užsakytas. „Kitos dienos ryte administracija paskambino į mano kambarį ir pranešė, kad atvyko kažkoks žmogus. Jis užėjo į mano kambarį – paėmė tuos buteliukus ir išėjo. Išeidamas man įteikė knygą, kurioje, kaip supratau, buvo kažkas įdėta, bet aš neplėšiau ir nežiūrinėjau. Kaip mačiau, tenai sutiktas asmuo, buvo berods, iranietis. Taigi, tik vėliau suvedžiau, kad būtent tos tautybės žmonės Azijos šalyse pakankamai aktyviai sukasi su „kaifu“.

Būdamas Tokijuje Andrius ketino laisvą laiką paskirti pasivaikščiojimui po miestą ir jo parkus. „Tiesiog pagalvojau turiu laiko, tad būtų visai neblogai pasižvalgyti po Tokijų. Bet taip aš jo ir nemačiau, kadangi tą vienintelę mano apsilankymo dieną, miestą plovė nenormali liūtis. Panašu, kad tai buvo dar vienas savotiškas ženklas, parodęs artėjančias problemas, – kalbėjo Andrius. – Taigi nuėjau iki cigarečių aparato, nusipirkau parūkyti ir likusį laiką praleidau tiesiog tūnodamas kambaryje. Po viso oro uoste išgyvento streso bei nerimo, man nepavyko pasileisti kompiuterio programėlės, per kurią bendravau su visais savo aplinkos žmonėmis. Tiesiog slaptažodį užmiršau. Tad negalėjau su niekuo susitikti. Be to, galvojau, kad gal dar viešbutis neapmokėtas ir panašiai, taigi, net bijojau į kambarį užsisakyti maisto“.

Kitą dieną iš Tokijaus Andrius vėl sugrįžo į Tailandą, Patajos kurortą.

Už darbą – tik 500 dolerių

Nors A. Gavėnas atliko jam pavestą darbą Tokijaus mieste, bet keistenybės prasidėjo nuo pradžių vos tik jam sugrįžus į Tailandą. Kas įdomiausia, Andriaus niekas nesiteikė pasitikti oro uoste. Susidarė įspūdis, kad naujai sutikti lietuviai paprasčiausiai jį pamiršto arba „nurašė“, kaip eilinį mulą, kuris greičiausiai pateko į Japonijos policijos rankas. Išvargęs po sunkios kelionės Andrius taksi automobiliu turėjo nusigauti iki rajono, kurio vietos nebuvo gerai įsidėmėjęs.

„Pamenu, telefono neturiu, nežinau kaip tiems vaikinams prisiskambinti. Važinėjau su taksi, paskui vaikštinėjau, bandžiau prisiminti vietą, kur apsistoję lietuviai. Atpažinau tiktai pagal netoliese buvusią vietą, kurioje buvo nuomojami motoroleriai, – prisiminimais dalijosi Andrius. – Tailandiečiai mane su motoroleriu atvežė prie to namo, o paskui atgabeno ir lagaminą. Kadangi kišenėje turėjau 200 dolerių, tad neužilgo nuėjau nusipirkti viskio. Netrukus pasirodė vienas iš tų lietuvių, ir paskui vėl išvyko. Dar po kurio laiko sugrįžta tas kitas lietuvis – aiškino, kad jie neva susipainiojo mano atvykimo laiką ir nesurado oro uoste, bet greičiausiai iki šiolei jų žmogus vaikštinėja ir ieško manęs tenai. Kaip paaiškėjo, Tokijuje viešbutyje sutiktas žmogus padavė knygą su jame buvusia pinigų suma – 1000 dolerių. Lietuviai praplėšė knygą ir įteikė man iš minėtos sumos 500 dolerių. Tą patį vakarą nuvažiavome pas žmogų, kuris buvo iš Artimųjų Rytų ir šiek tiek pabendravome. Aš jiems pasakojau, kad buvo milžiniška kontrolė Tokijaus oro uoste, bet aš ją įveikiau. Jie man paplojo per petį – maždaug šaunuolis ir pagyrė, kad sėkmingai susitvarkiau su pavesta užduotimi. Tą pačią dieną buvo užkurtas smagus vakarėlis“.

Tačiau Andriui vien tiktai lietuvių surengto vakarėlio neužteko. Jis sumanė kaip reikiant atsigauti. Išėjęs į judriausią Patajos gatvę kaunietis susipažino su tailandiete, kuri tapo jo „gide“ ir vyrą iš Lietuvos pravedė per visas smagiausias turistų pamėgto kurorto pasilinksminimų vietas. „Mes su ja vaikštinėjome per diskotekas, barus. Jai už parą teko mokėti 30 JAV dolerių. Tailande taip jau yra – gatvėje susirandi sau patinkančią moterį ir ji tampa tavo „gide“ parai ar net savaitei, o kai kada ir ilgiau, – paaiškino Andrius. – Atėjo laikas, kai man pinigai baigėsi, bet aš su talandiete visur tampiausi. Jai pradėjau suokti, kad ją beprotiškai myliu ir netrukus kartu išvažiuosime gyventi į Angliją. Galiausiai kažkaip nuo jos pasprukau ir likau jai skolingas. Apie šį nuotykį sužinoję lietuviai, kuriems dirbau, neatrodė labai patenkinti“.

Praėjus nepilnai savaitei po išgertuvių ir linksmybių, A. Gavėnas išgirdo, kad artimiausiomis dienomis vėl jam numatyta nauja užduotis – jis darsyk privalės nuskristi į Japoniją. Bet šį kartą, jau į kitą oro uostą. „Tada aš lietuvių pasiteiravau, o kas būtų nutikę jei tąsyk mane būtų sučiupę su kroviniu, – pasakojo jis. – Bet jie kaip visada jiems būdingu ramiu tonu paaiškino: „Nieko tau nebūtų nutikę – tiesiog būtų konfiskavę tavo daiktus ir galiausiai tave patį parsiuntę namo...“

Kai Andrius sužinojo, kad šįsyk skrydis numatytas į kitą Japonijos miesto oro uostą ar net Osakos miestą, nurimo ir daugiau nesivėlė į jokias diskusijas su jo šeimininkais tapusiais lietuviais. Bet kitą rytą kaunietis sužino, kad visgi teks skristi į tą patį Tokijaus oro uostą, kuriame jis buvo nuodugniai kratomas ir tardomas muitinės darbuotojų. Antram kartui buvo paruoštas nedidelis lagaminas. „Tas pirmos kelionės metu naudotas mano didelis lagaminas gulėjo kambario kampe. Gal tik porą daiktų iš jo perdėjome, ir viskas. Pamenu, kvepalus dėjausi. Šį kartą, tiesiog gėriau toliau ir net nesukau galvos – jie deda kažką į mano lagaminą, ar ne. Todėl net nemačiau, kada ir kur man buvo sudėti narkotikai, – nelinksmai nusiteikęs kalbėjo Andrius. – Bet aš buvau įsitikinęs, kad dabar jau mane tikrai pričiups. Taip, aš galėjau jiems pasakyti: Ne! Bet neaišku kaip viskas būtų pasibaigę. Juk buvau visiškoje jų įtakoje bei kontrolėje... Be to, mane po savaitę trukusių išgertuvių kamavo stipri paranoja ir depresija. Galiausiai tik atsidūręs kalėjime supratau, kad jau reikėjo dar iš Lietuvos prieš vykstant į Tailandą pasiimti tuos jų perduotus 2 tūkstančius eurų ir „tepti slides“ tenai, kur tuomet atrodė geriausiai“.

Apie visa tai ir kiek daugiau – Dailiaus Dargio Patreon platformos vaizdo episode:
https://www.patreon.com/dailiusdargis

O jei norite daugiau istorijų apie Lietuvos kriminalinį pasaulį ir kitas kvapą gniaužiančias istorijas, jas galite kurią bet kurioje iš šešių šiuo metu platinamų D. Dargio knygų elektroniniame knygyne: www.dailiausknygos.lt

Šaltinis
Temos
Griežtai draudžiama Delfi paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Delfi kaip šaltinį.
www.DELFI.lt
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją (20)