– Visuomenė beveik nieko nežino apie meno kūrinių restauravimą Abiejų Tautų Respublikos laikais – ar prieš tris ar keturis šimtus metų turėjome savų ar atvykusių restauratorių? O kai carinės priespaudos metais Vilniuje gana ilgokai veikė Senienų muziejus, istorija kažkodėl nutyli apie ten sukauptų senienų kolekcijų restauravimą.
– Išsami meno kūrinių restauravimo Lietuvoje istorija dar neparašyta, tačiau turime restauratoriaus, dabar Lietuvos literatūros ir meno archyvo direktoriaus, doc. dr. Juozapo Blažiūno disertaciją „Vilniaus sakralinės molbertinės tapybos kūrinių tvarkybos istorija nuo XVI a. iki 1939 m.“, sėkmingai apgintą Vilniaus dailės akademijoje 2013 m. Tai pirmasis tokio pobūdžio darbas, tačiau neabejoju, kad likę neatsakyti klausimai paskatins restauratorius, meno ir istorijos tyrinėtojus giliau pažvelgti į šią labai svarbią mokslo ir meno sritį, dažniausiai liekančią kultūros lauko įvykių užribyje.
Dabar turima informacija tik kukliai liudija apie meno kūrinių tvarkybos istoriją Lietuvoje. Būtinybė restauruoti meno vertybes atsirasdavo dėl įvairių priežasčių: kūriniai būdavo pažeidžiami dėl perkėlimo iš vienos vietos į kitą, neatsargaus elgesio, netinkamo saugojimo. Be to, didelę žalą padarė karai, gaisrai ir suirutes lydėję vandalizmo aktai.
Dažniausiai būdavo restauruojami vertingi žinomų dailininkų, reikšmingų siužetų, pagarbą užsitarnavę, malonėmis garsėjantys paveikslai. Ankstyviausias žinomas įrašas apie kūrinio atnaujinimą yra ant nežinomo tapytojo XVI a. pradžioje sukurto „Šv. Kazimiero Trirankio“ paveikslo, dabar matomo Vilniaus katedros Šv. Kazimiero koplyčios altoriuje: kairiajame apatiniame kampe, be šventojo garbei skirtų žodžių, įrašyta labai svarbi Lietuvos restauravimo istorijai data – 1594 RENOVATUM. Kitas sakralinio atvaizdo restauravimo atvejis minimas 1596 m.: tuomet LDK kanclerio Leono Sapiegos (1557–1633) rūpesčiu iš Vilniaus Bernardinų bažnyčios į pastatytą naują Vilniaus bernardinų Šv. Mykolo bažnyčią buvo perkeltas atnaujintas „Sapiegų Dievo Motinos“ paveikslas. 1600 m. restauruotas Trakų švč. Mergelės Marijos Apsilankymo bažnyčios paveikslas „Trakų Dievo Motina“. Tikėtina, kad šis paveikslas buvo vėl atnaujintas prieš karūnavimą 1718 m. Po 1702 m. taisytas ir 1780 m. dar kartą atnaujintas „Aušros Vartų Dievo Motinos“ paveikslas.
Iš archyvų dokumentų žinoma, kad buvo atnaujinami ir privačių kolekcijų paveikslai: giminės ir valdovų portretai, iš kelionių po Vakarų Europą parsigabenti kūriniai, taip pat istorinės relikvijos, kitos vertybės, diduomenės dvaruose kauptos nuo XVI a.
Meno kūrinių atnaujinimo darbus atlikdavo vietiniai amatininkai, samdomi dailininkai tapytojai ir svetimšaliai meistrai. XVII a. viduryje Abiejų Tautų Respublikoje meno kūriniai dažnai buvo restauruojami naudojant Italijoje sukurtus metodus, nes būtent Italijoje menus studijavo daugelis mecenatų remiamų meistrų ir būsimųjų tapytojų.
Apšvietos epochos idėjos lėmė Vilniaus universiteto Architektūros ir Dailės katedrų įkūrimą ir savo ruožtu architektų ir dailininkų statuso pakėlimą iš amatininkų į aukštesnį profesinį rangą. 1798 m. universiteto Tapybos ir piešimo katedros profesoriumi tapo Pranciškus Smuglevičius (1745–1807), studijavęs ir dirbęs Romoje 1763–1784 m. Profesorius yra restauravęs ne vieną paveikslą Lenkijoje ir Lietuvoje, dalis jo studentų buvo žinomi kaip puikūs paveikslų tvarkybos specialistai: Danielius Kondratovičius (1765–1844), restauravęs S. Čechavičiaus (1689–1775) paveikslus Karmelitų bažnyčioje Lečine (Lenkija); Martynas Januševičius (1780–minimas iki 1837), apie 1830 m. restauravęs P. Smuglevičiaus „Šv. apaštalų Petro ir Povilo atsisveikinimą“, 1804 m. nutapytą Vilniaus Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčiai. Vėliau, po P. Smuglevičiaus mirties, Jonas Rustemas (1762–1835) perėmė šio sukurtus dėstymo metodus. Jo mokiniai – Vincentas Dmachauskas (1807–1862) ir Mykolas Lebioda (?–1845) – taip pat vykdė paveikslų atnaujinimo darbus.
XIX a. Lietuvoje dirbo gausus būrys restauratorių, kūrinius atnaujindavo tapytojai Kanutas Ruseckas (1800–1860), Antanas Jankevičius (1800–po 1838), skulptorius Pranciškus Andriolis (1794–1861); minėtini Vilniaus piešimo mokyklos, įkurtos 1866 m., auklėtiniai, dirbę kaip paveikslų restauratoriai, tai Vincentas Lukaševičius (1861–1931) ir Juozapas Balzukevičius (1867–1915), restauravęs S. Čechavičiaus paveikslus. Kaip restauratorius žinomas ir dailininkas Vincentas Slendzinskis (1837–1909), paveikslus restauravęs Vilniaus Šv. Baltramiejaus, Gervėčių Švč. Trejybės bažnyčiose.
Išsamių duomenų apie eksponatų tvarkybą Senienų muziejuje, įkurtame 1856 m. grafo Eustachijaus Tiškevičiaus (1814–1873) rinkinio pagrindu, neturime. Vis dėlto neabejotina, kad muziejuje, sukaupusiame per 66 tūkstančius eksponatų, leidusiame rinkinių katalogus, įrengusiame ekspozicijas, kuriose greta archeologijos, gamtos ir kt. artefaktų buvo rodoma daugiau nei šimtas tapybos kūrinių ir skulptūrų, tokie darbai buvo vykdomi. Senienų muziejaus personalo sąraše figūravo ir konservatorių pavardės; taip pat žinoma, kad ir rinkinių saugotojai rūpinosi eksponatais, pvz., Karlas fon Šmitas (Carl von Schmith, 1795–1876), eidamas archeologijos vedėjo pareigas, tvarkė archeologinę ir numizmatinę kolekcijas.
1922 m. Vilniaus kraštą prijungus prie Lenkijos, įsteigtoje Vilniaus vaivadijoje įsigalioję visi Lenkijos kultūros paveldo apsaugos įstatymai įgalino restauruoti Vilniaus miesto paminklus. 1923 m. buvo įsteigta vaivadijos vyriausiojo konservatoriaus, atsakingo už kultūros ir meno paminklų priežiūrą, restauravimą ir apsaugą, pareigybė. Nuo 1928 m. šias pareigas ėjo Stanislovas Lorencas (1899–1991), lenkų dailės istorikas, muziejininkas, vėliau – ilgametis Nacionalinio muziejaus Varšuvoje direktorius (1936–1982). Aktyvi kultūros paminklų organizacijų veikla leido Vilniaus krašte išsaugoti daugelį architektūros paminklų. Vienas svarbiausių to meto darbų – Vilniaus katedros archeologiniai tyrinėjimai, 1931 m. apvainikuoti kriptos su karališkaisiais palaikais atradimu, ir 1932 m. pradėti avarinės būklės Katedros restauravimo darbai.
Bažnyčių vidaus atnaujinimo ir paveikslų restauravimo darbus vykdydavo Vilniaus Stepono Batoro universiteto Dailės fakulteto ir Vilniaus dailiųjų amatų mokyklos studentai ir dėstytojai.
Likusioje Lietuvoje kiekvienas didesnis muziejus taip pat rūpinosi savo kolekcijų priežiūra. Žinoma, kad 1924 m. Petras Tarasenka (1892–1962) prisidėjo prie Istorijos ir archeologijos muziejaus įkūrimo Klaipėdoje. Jis išskyrė nekilnojamojo („nejudamojo“) ir kilnojamojo paveldo rūšis ir kiekvienu atveju pateikdavo eksponatų saugojimo rekomendacijų. 1923 m. prie Šiaulių apskrities savivaldybės įsteigtame „Aušros“ muziejuje buvo vykdoma aktyvi muziejinė veikla. Muziejininkas Balys Tarvydas (1897–1980) buvo gerai susipažinęs su archeologija ir archeologinės medžiagos tvarkymu. Jo iniciatyva Šiauliuose buvo suorganizuoti Lietuvos muziejininkų ir kraštotyrininkų suvažiavimai, kuriuose buvo aiškinama, kaip tvarkyti, eksponuoti ir konservuoti archeologinius rinkinius. 1936 m. Vytauto Didžiojo kultūros muziejaus direktoriaus Pauliaus Galaunės (1890–1988) iniciatyva buvo priimtas muziejaus įstatymas, vėliau – statutas, kuriuo remiantis muziejuje įsteigta Lietuvos paminklų konservatoriaus pareigybė ir skyrius. 1937 m. buvo įkurta Konservavimo ir restauravimo laboratorija, kurioje konservatoriumi ir preparatoriumi dirbo skulptorius Pranas Baleniūnas (1900–1965), daug nuveikęs muziejaus eksponatų saugojimo srityje.
Čia tik labai fragmentiškai nušviesta, ką žinome iš meno kūrinių tvarkybos istorijos Lietuvoje. Tačiau akivaizdu, kad restauravimas – ne XX a. antrosios pusės išradimas. Vis dėlto, palyginus dabar turimą informaciją apie Lietuvoje kelis šimtmečius trukusį meno kūrinių gelbėjimą su Vakarų Europos kraštų mokslininkų šia tema paskelbtais darbais, akivaizdu, kad būtina dar daug ką nuveikti.
Užduotis daugiaplanė ir apimanti ne vieną mokslo sritį: reikia ne tik studijuoti archyvų dokumentus ir tyrinėti paveiksluose, skulptūrose paliktus restauratorių įrašus, konstatuoti grafikos lakštuose, tekstilės, keramikos dirbiniuose aptinkamas ankstesnių restauravimų žymes, bet taip pat būtina identifikuoti anksčiau naudotas restauravimo medžiagas, nustatyti restauravimo metodus ir susistemintus duomenis palyginti su kitų šalių mokslininkų tyrimų rezultatais, susieti su daugiaplaniu istoriniu ir geografiniu kontekstu. Neabejotina, kad meno kūrinių tvarkybos taisyklės Lietuvoje visais laikais turėjo sąsajų su kitų šalių restauravimo metodais, etikos ir estetikos principais, tad šiame etape itin svarbus įvairių sričių ir šalių mokslininkų bendradarbiavimas. Kaip reikšmingas indėlis čia būtų ir mūsų restauravimo technologų chemikų, fizikų, biologų darbai ir, tikėkimės, atradimai.
– Kaip ir ant kokių pamatų atsirado dabartinis Restauravimo centras? Kaip jis augo, plėtėsi, kur ir kaip tobulinosi darbuotojai? Ir kiek laiko praeina, kol restauratorius tampa Restauratoriumi?
– 1946 m. Vilniaus dailės muziejuje buvo įkurtos pirmosios Lietuvoje Tapybos restauravimo dirbtuvės. Pirmuoju profesionaliu pokario restauratoriumi laikome Praną Gudyną (1919–1979), kuris, baigęs tapybą Vilniaus dailės institute, 1948–1950 m. tapybos restauravimo mokėsi Centrinėse dailės kūrinių restauravimo dirbtuvėse Maskvoje, 1924 m. įkurtose rusų tapytojo restauratoriaus, meno istoriko ir muziejininko Igorio Grabario (1871–1960). 1953 m. P. Gudynas buvo paskirtas Vilniaus dailės muziejaus direktoriumi ir iš karto ėmė rūpintis restauravimo dirbtuvių plėtimu ir specialistų ugdymu. Vėliau Maskvoje stažavosi ir mokėsi ir kiti Lietuvos restauratoriai; Maskvoje tuo metu veikė Sąjunginė mokslinė tyrimų, konservavimo ir restauravimo laboratorija, kūrusi ir bandžiusi naujas restauravimo metodikas, šalia – mokslinė restauravimo biblioteka.
1968 m. restauravimo dirbtuvės buvo išplėstos ir pertvarkytos į respublikinės reikšmės įstaigą ir jau aptarnavo ne tik Dailės muziejų, bet ir kitus Lietuvos muziejus. 1978 m. restauravimo dirbtuvės reorganizuotos į Restauravimo centrą, kuris įsikūrė viename iš Oginskių rūmų korpusų (Rūdninkų g. 8), patalpas specialiai pritaikius restauravimui: buvo sumontuoti dideli darbo stalai, traukos spintos ir kt. Po P. Gudyno mirties 1979 m. centrui suteiktas jo vardas.
Dabar P. Gudyno restauravimo centras – nacionalinės reikšmės Lietuvos kilnojamųjų kultūros vertybių tyrimo, restauravimo ir konservavimo institucija. Čia veikia tapybos, grafikos, tekstilės, keramikos, polichrominės medinės skulptūros, meninių baldų ir rėmų, metalo dirbinių bei archeologinių radinių restauravimo dirbtuvės, kuriose restauruojami Lietuvos ir užsienio muziejų, Lietuvos bažnyčių ir privačių kolekcijų eksponatai. Mokslinių tyrimų skyriuje atliekami kompleksiniai kultūros vertybių technologiniai tyrimai bei restauravimo medžiagų ir metodų analizė, tobulinamos įprastos ir kuriamos naujos konservavimo bei restauravimo technologijos.
Restauravimo centre dirba įvairių specialybių aukštos kvalifikacijos restauratoriai ir tyrėjai, čia stažuojasi Lietuvos ir užsienio muziejų bei bibliotekų restauratoriai, mokydamiesi centre sukurtų metodikų, išbandydami naujas restauravimo medžiagas, čia konsultuojami muziejų ir kitų meno vertybes saugančių įstaigų kuratoriai. Restauravimo centro specialistai dėsto Vilniaus dailės akademijoje, Vilniaus universitete ir Kauno kolegijoje; centre baigiamuosius darbus rengia ir praktiką atlieka restauravimo specialybių studentai iš Lietuvos ir užsienio aukštųjų mokyklų. Restauratoriai patirtimi dalijasi su kolegomis nacionalinėse ir tarptautinėse restauratorių konferencijose ir seminaruose; be to, nuolat rengiamos publikacijos, vykdomi bendri projektai. Per pastaruosius kelerius metus esame išleidę penkis solidžius tęstinės serijos Muziejinių eksponatų priežiūra leidinius – parankines knygas Lietuvos restauratoriams ir vadovėlius restauravimo disciplinas studijuojantiems studentams.
Sovietmečiu restauratoriai dažniausiai stažavosi Maskvos, Sankt Peterburgo, Kijevo restauravimo dirbtuvėse, odos ir pergamento restauravimo meno mokėsi pas kolegas estus. Dabar mokytis važiuojama nebe į Rytus, o į Vakarus, ne vienas centro specialistas yra stažavęsis Paryžiuje, Florencijoje, Stokholme, Slovėnijoje, skaitęs pranešimus Vokietijoje, Šveicarijoje, Portugalijoje, Graikijoje. 1996–1912 m. Restauravimo centro specialistai organizavo vasaros keliones po svarbiausias Europos restauravimo dirbtuves ir centrus, aplankė Lenkijos, Vokietijos, Čekijos, Prancūzijos, Šveicarijos, Austrijos, Švedijos, Norvegijos restauravimo institutus, diskutavo restauravimo metodikų, etikos klausimais, dalijosi patirtimi.
Džiugu, kad nuo seno bendradarbiaujama su Baltijos ir Šiaurės šalių kolegomis: nuo 1987 m. rengiamos tarptautinės Baltijos valstybių restauratorių konferencijos, kurios kas trejus metus paeiliui vyksta Vilniuje, Rygoje ir Taline. Tikimės, kad šiemet įvyks XII Baltijos šalių konferencija, kurioje norą dalyvauti pareiškė per 200 kolegų restauratorių ir tyrėjų iš 20 pasaulio šalių.
Restauratoriaus tapimo Restauratoriumi procesas yra ganėtinai ilgas. Po studijų aukštosiose mokyklose absolventai būna įgiję tik bazines žinias ir tik šiek tiek praktinio darbo patirties. Ne veltui Lietuvoje turime kilnojamųjų kultūros vertybių restauratorių atestavimo sistemą, kurios nuostatuose aiškiai pasakyta: restauratorius karjerą pradeda nuo nesudėtingų darbų, vadovaujamas patyrusio restauratoriaus. Ir tik laikui bėgant, intensyviai dirbdamas, įvaldydamas vis sudėtingesnes restauravimo technologijas, skaitydamas ir analizuodamas profesinę literatūrą, domėdamasis šios srities laimėjimais ir visapusiškai tobulėdamas, restauratorius pakopa po pakopos kyla iki aukščiausių kvalifikacinių įvertinimų. Restauratorius, šią specialybę įgijęs aukštojoje mokykloje, aukščiausia kvalifikacine kategorija gali būti įvertinamas po 10 metų, eksperto – po 15 metų. Jei bazinės žinios įgytos kitoje srityje, kopimas iki aukštumų gali užtrukti 19–25 metus. Be to, aukščiausioms profesinėms pakopoms pasiekti būtinas pedagoginis darbas ir solidi bibliografija.
– Papasakokite prašau, kokios minėtame centre dabar yra pagrindinės meno kūrinių restauravimo sferos. Medžio kūriniai, dirbiniai iš metalo, audiniai, stiklas, paveikslai, ikonos... Kokia šių darbų specifika? Juk ne tik skirtingos medžiagos, bet ir kiekvienas kūrinys reikalauja vis kitokių sprendimų, kuriuos lemia specifinės medžiagos, netradicinės technikos, saviti pažeidimai.
– Restauravimo centre skirtingų sričių meno kūriniai restauruojami skirtingose dirbtuvėse, jose dirba profesionalūs, aukščiausius įvertinimus turintys restauratoriai, galintys restauruoti visokio sudėtingumo ir suirimo laipsnio kūrinius, parinkdami tinkamiausią metodiką. Stengiamės, kad šalia dirbtų jauni specialistai, kad nuolat stebėtų profesionalų darbą ir iš jų mokytųsi. Restauruodamas negali suklysti – kaskart ant darbo stalo vis kitoks kūrinys, dirbinys ar archeologinis radinys, jis ne tik unikalios istorinės ar meninės vertės, bet ir nepakartojamai suiręs ar sužalotas. Maža to, pirmiausia būtina suprasti paprastą tiesą: dailės kūriniai, archeologiniai radiniai, istorijos dokumentai yra ne tik didelės vertės kultūros vertybės, bet fiziniu ir cheminiu požiūriu labai sudėtingi objektai. Tai įvairių cheminių junginių konglomeratai, galintys reaguoti ne tik tarpusavyje, bet ir su aplinkos drėgme, deguonimi, oro teršalais, jautrūs temperatūros pokyčiams ir šviesai – visi tie cheminiai ir fiziniai procesai vyksta nepaliaujamai, jie ardo kūrinius, spartina natūralų medžiagų senėjimą. Be to, būtina tiksliai prognozuoti, kaip kūrinio ar dirbinio medžiagos reaguos į restauravimo medžiagas, į restauravimo techniką. Rasti optimalų „gydymo“ metodą, tokį, kad nepažeistum autentiškumo, nesunaikintum istorinių žymių, kad prikeltum objektą naujam gyvenimui – ekspozicijų ir parodų gyvenimui, yra didelis menas ir dar didesnis mokslas. Už tą vienintelį galimą restauravimo metodą atsakingas ne tik tas vienas restauratorius, ant kurio darbo stalo paguldytas pažeistas objektas, bet ir šalia dirbantys kolegos, draugiškai žvelgiantys per petį ir negailintys konstruktyvių patarimų, o dar labiau chemikai, fizikas ir biologė – Mokslinių tyrimų skyriaus specialistai, kurių duona – siūlyti restauravimo technologiją, nuodugniai ištyrinėtą ir patikrintą eksperimentais.
Taigi bendradarbiavimas yra sėkmingo restauravimo garantas. Geriausia tokį bendradarbiavimą iliustruoti pavyzdžiu – unikalių objektų Egipto sarkofagų ir mumijos, datuojamų II tūkstantmečiu pr. Kr. ir priklausančių Nacionaliniam M. K. Čiurlionio dailės muziejui, konservavimu.
Pirmiausia buvo atliekami labai išsamūs sarkofago technologiniai tyrimai. Chemikės dr. Jurga Bagdzevičienė ir Laima Kruopaitė nustatė dažų sluoksnių pigmentus bei rišiklius, ankstesnių restauravimų medžiagas; fizikinių tyrimų laboratorijoje sarkofagai tyrinėti rentgeno ir ultravioletiniais spinduliais; biologė Irena Bubinienė patikrino sarkofagų biologinį užkrėstumą; medienos rūšį identifikavo Nacionalinio muziejaus LDK valdovų rūmų dendrochronologė dr. Rutilė Pūkienė ir kolegos Prancūzijoje. Remiantis tyrimų duomenimis, buvo parinktos konservavimo medžiagos, kartu su restauratorėmis Greta Žičkuviene ir L. Kruopaite parengtos konservavimo metodikos: išbandyti tirpikliai ir jų mišiniai, konservavimo medžiagų koncentracijos, patikrintos valymo priemonės. Parengtą metodiką aptarėme su egiptologijos specialistu dr. Arnulfu von Ulmannu, Germanų nacionalinio muziejaus Niurnberge Meno technologijų ir restauravimo instituto vadovu. Bendras tyrėjų ir restauratorių darbas nenutrūko ir konservuojant sarkofagus, kartu aptardavome iškilusius klausimus, atlikdavome papildomus tyrimus.
Siekiant nustatyti, ar mumija nėra falsifikatas, Vilniaus universiteto Medicinos fakultete buvo padarytas kompiuterinės tomografijos tyrimas; vyturai radiokarboniniu metodu buvo datuoti Manheimo (Vokietija) Curto Engelhorno archeometrijos centro Klauso Tčiro fizinio datavimo laboratorijoje; Pjero ir Marijos Kiuri universitete Paryžiuje medienos tyrimų ekspertė dr. Viktorija Asensi Amoros nustatė, kad mumijos demblio vytelės pagamintos iš datulinio finiko, tūkstantmečius auginamo Šiaurės Afrikoje, lapų. Restauravimo centro specialistai tyrinėjo mumijos vyturų audinius ir išbirusį smėlį, taikydami mikrocheminės, FTIR spektroskopijos, instrumentinės SEM–EDX ir XRD analizės metodus. Archeologinių radinių restauratorės mumiją konservavo neinvaziniu būdu: išvalius ir suklojus atplyšusius vyturus į vietas, mumija buvo aptraukta plonu permatomu poliesterinio audinio apmovu.
Papasakojau tik vieną iš daugelio mūsų specalistų atliktų sudėtingų restauravimo pavyzdžių. Ir būtent toks restauratorių ir tyrėjų bendradarbiavimas, pasitelkiant kitų sričių specialistus ir operatyviai priimant sprendimus, ir yra mūsų Restauravimo centro darbo pagrindas.
Čia tik vienas pavyzdys, tačiau jų būtų galima pateikti daugybę. Apibendrinant galima sakyti, kad esame parengę ir sėkmingai įgyvendinę ne vieną unikalią restauravimo metodiką; visos restauravimo ir tyrimų sritys yra labai plačios: tenka nustatyti skirtingų laikotarpių tapybos pigmentus ir dažiklius, rišamąsias ir įvairias pluoštines medžiagas, identifikuoti metalų lydinius, stiklą, baltiškąjį gintarą, kaulą, XX a. pradžioje pradėtas gaminti ir meno kūriniuose naudotas dirbtines ir sintetines medžiagas. Konservavimui, restauravimui bei saugojimui reikalingų medžiagų paieška ir atranka reiškia, kad tiriame labai įvairias, chemiškai skirtingas medžiagas: gamtinius ir sintetinius polimerus, paviršinio aktyvumo medžiagas, fermentus, korozijos inhibitorius, įvairių rūšių popierių ir kt. Restauravimo centre restauravimo, tyrinėjimų įvairovę ir aktualumą atspindi straipsniai, kurių per paskutinį dešimtmetį esame paskelbę per 300 – recenzuojamuose mokslo žurnaluose, restauravimo, muziejininkystės ir menotyros leidiniuose, tarptautinėse konferencijose. Tai rodo, kad sprendžiame ne tik mums svarbius kultūros vertybių išsaugojimo klausimus. Gautus tyrimų rezultatus galime palyginti su tarptautinėmis tyrimų duomenų bazėmis, todėl jie turi fundamentinę reikšmę istorikams, archeologams, restauratoriams, kitiems kultūros vertybių tyrinėtojams.
– Kokie ypatingi artefaktai yra restauruoti per pastaruosius 30 metų? Kas dabar „gaivinama“ restauratorių rankose? O eilė ten patekti – didelė? Kam teikiami prioritetai?
– Šiandien Lietuvoje nebėra muziejaus ar kitos meno vertybių turinčios įstaigos, kuri nesinaudotų Restauravimo centro specialistų žiniomis ir paslaugomis. Vienas iš svarbiausių pastarųjų metų darbų – iš restauruotų eksponatų sukurta Nacionalinio muziejaus LDK valdovų rūmų istorinių interjerų ekspozicija. Be restauratorių triūso nebūtų atidaryta Nacionalinė dailės galerija ir atnaujinta jos ekspozicija, Vytauto Kasiulio muziejus, Palangos gintaro muziejaus ekspozicija, Prano Domšaičio galerija. Daugelį metų restauruojame muziejines vertybes Šiaulių „Aušros“, Žemaičių „Alkos“, Žemaičių dailės, Biržų „Sėlos“, Rokiškio krašto, Šilutės, Genocido aukų ir kitiems Lietuvos muziejams. Būtina paminėti, kad Restauravimo centre pirmųjų M. K. Čiurlionio kūrinių restauravimo sėkmė atvėrė kelią viso šio dailininko palikimo restauravimui – darbai sėkmingai vyksta daugiau kaip 40 metų. Ne vienerius metus restauravome Stasio Ušinsko (1905–1974) marionetes ir scenografijos „grando“ Mstislavo Dobužinskio (1875–1957) kūrinius Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejui. Konservavome XIII–XIV a. juvelyrinius dirbinius iš Kernavės–Kriveikiškių kapinyno, taip pat ginklus ir unikalius papuošalus iš II–XIII a. Lazdininkų kapinyno, dabar eksponuojamus Kretingos muziejuje. Šiandien mūsų restauratorių darbu gali džiaugtis ir Baltarusijos muziejų lankytojai: Myro pilies ir Nesvyžiaus rūmų ekspozicijos pasipuošė tekstilės restauravimo dirbtuvėse restauruotais gobelenais, tapybos restauravimo specialistų restauruotais paveikslais, Radvilų kriptoje archeologinių tyrimų metu surastais odos, tekstilės, metalo artefaktais. O Cėsių (Latvija) pilies archeologinių radinių – XVI a. šarvų kolekcijos – restauravimo programą sėkmingai įvykdėme per porą metų.
Žinoma, visi mūsų restauratorių prioritetai – Lietuvos nacionaliniam dailės muziejui! Muziejaus padaliniuose vykstančioms ir į užsienį išvežamoms parodoms, nuolat atnaujinamoms ekspozicijoms kūriniai ir konservuojami, ir restauruojami, be to, nuolat dirbame muziejaus saugyklose. Paskutiniu metu didžiausi darbai – S. Čechavičiaus didelio formato tapybos kūrinių restauravimas dabar Krokuvoje vykstančiai parodai ir Aleksandros Kasubos (1923–2019) retrospektyvos „Formuojant ateitį. Erdvinės Aleksandros Kasubos aplinkos“, rengiamos Nacionalinėje dailės galerijoje, kūrinių konservavimas, restauravimas ir restauracinė priežiūra eksponuojant.
– Bet juk Restauravimo centras priima ir privačius užsakymus, tiesa? Ar tai pasiteisina abipusiai? Nors kur daugiau, jei ne čia, privatiems asmenims patikėti restauruoti jų turimus artefaktus? Juk nepatikėsi tokio subtilaus darbo diletantams apsišaukėliams – tokių irgi tikriausiai yra meno sferoje...
– Taip, Restauravimo centre restauruojame ir privačių kolekcijų kūrinius, tik jų palyginti labai nedaug – apie 2–3 proc. visų per metus restauruojamų kūrinių. Esame restauravę ne vieną įspūdingą darbą iš kolekcininko Rolando Valiūno rinkinių, jie eksponuojami Vilniaus Užupyje įsikūrusiame ir visuomenei atvertame Lietuvos meno pažinimo centre TARTLE, taip pat esame pagelbėję Lietuvos išeivijos dailės fondui, sistemingai tyrinėjančiam išeivijos dailę ir siekiančiam grąžinti kūrinius į Lietuvą. Ne kartą į mus yra kreipęsi asmenys, netyčia sudaužę porceliano skulptūrėlę, pradūrę paveikslą, iš močiutės paveldėję šventojo atvaizdą, siuvinėtą paveikslėlį ar medžio drožinį, suradę gerokai apnykusį artimojo dokumentą. Priimame apžiūrai žmonių atnešamus meno kūrinius, aptariame galimą jų restauravimą ir, atsižvelgdami į mūsų darbo planus, profesionaliai padedame ir privatiems užsakovams.
