Kaimo žmonės – kryžkelėse
„Kaimas nėra uždara sala ir koronaviruso sukelta pandemija, aišku, jo taip pat neaplenkė", – akivaizdžią tiesą pripažįsta mūsų pirmasis pašnekovas J. Sviderskis.
Suprantama, kaimo vietovėse žmonių koncentracija mažesnė nei mieste, artimas bendravimas yra retesnis, žmonės mažiau susitikinėja.
„Šioks toks nerimas (ir ypač – mažažemių tarpe) kilo, kai iš „užsienių“ pradėjo grįžinėti emigrantai. Jie jautėsi drąsiai, nes turėjo nemažai eurų kišenėje, vaišino ir kvietė susitikti bei pašvęsti į namus grįžusius studentus bei besikarantinuojančius moksleivius. Tad kai kuriose šeimose situacija buvo ir lieka sudėtingiausia – mat labai jau tarpusavyje persipynė sugrįžėlių bendravimas su ūkiuose dirbančiomis šeimomis. Beje, emigrantai sugrįžo tik laikinai, pastovaus darbo jie čia neturi, o būdami laisvi nuo darbinių santykių, važinėja į miestus. Šiuo metu viskas šiek tiek lyg ir atslūgo. Tik iki kurio laiko? Juk masė žmonių iš provincijos (ar – iš kaimo) vėl išvažiuos dirbti į vakarų Europą, nes šimtams tūkstančių mūsų tautiečių padoraus ir gerai apmokamo darbo regionuose tiesiog nėra. Tiesa, būkime biedni, bet teisingi: dauguma iš tų mūsų laikinų sugrįžėlių ir neturi reikiamos/aukštos ar paklausios profesijos", – svarsto J. Sviderskis.
Jam iškyla ir kitas klausimas: „Ar padeda kaimo žmonėms valdžia? Senas atsakymas galioja ir dabar, ypač – pandemijos akivaizdoje: saugokis ir Dievas tau padės. O realiai – taip, valdžia šiek tiek mūsų žemdirbiams padėjo, bet ir labai aiškiai išryškėjo: kai kurios valdžios institucijos yra „atitrūkusios“ nuo realaus gyvenimo. Akivaizdus pavyzdys: net ir po Europos Komisijos išaiškinimo mūsų Konkurencijos taryba nesuprato, kad pandemija ir įmonių juridinis statusas niekaip teisiškai nesusiję, todėl ir ne visiems ūkiams leido pasinaudoti galima finansine parama. O juk ūkiai skirtingi: vienuose dirba 5 žmonės, o kituose – 150. Belieka kreiptis pagalbos į Europos Teisingumo Teismą. Mums, žemdirbiams, taip pat reikia teisingumo. Nes maistas – tai pirmojo būtinumo prekė. Jis vartojamas kasdien nepaisant to, kokios krizės ar nelaimės beištiktų bet kurią visuomenę. Tai turėtų būti didžiulė pamoka mūsų valdžiai: kaip svarbu turėti stabilų ir patikimą – ir būtinai savą – maisto tiekėją. Reikėtų amžiams užmiršti žodį „atsivešime“. Prastas tas „gaspadorius“, kuris nesugeba išmaitinti savo šeimos. Todėl valdžia, pradedant Prezidentūra, turėtų „nusileisti“ ant žemės, išklausyti ir žemės ūkio mokslo žmonių, o, pvz., žodį „žalinimas“ ir su juo susijusias prievoles užkrauti žemės ūkiui, tik labai labai gerai tai pasvėrus."
„Neįsipaišysime“ į naujas rinkas – laukia bankrotai ir bedarbystė
Pandemija ir klimato kaita – abi nelaimės tiesiogiai paliečia žemės ūkį ir abi yra bauginančios savo rezultatais. Ypač gyvulininkystėje ir paukštininkystėje. Dėl pandemijos pradėjusi į Lietuvą „plaukti“ be galo pigi kiauliena ir paukštiena iš kitų šalių „suries į ragą“ šias mūsų ūkio šakas. O gal ir dar blogiau – dėl prarastos produkcijos rinkos bei negautos paramos pasipils bankrotai, žmonių atleidimai. Šių ūkio šakų atstovai reiškia priekaištus Žemės ūkio ministerijai, Konkurencijos tarybai dėl neprincipingo derėjimosi Europos Komisijoje, dėl reikiamos būtinos paramos jiems nesuteikimo. Tačiau kol kas į žemdirbių reikalavimus atsakoma tyla. O pasaulio rinkos į aplinkybių pokyčius labai greitai ir negailestingai reaguoja, mažesnius – eilinį kartą – stumdamos į rinkos paraštes. Todėl mums reikia labai greitai ir tiksliai reaguoti į vykstančius kardinalius „persistumdymus“ pasaulinėse maisto rinkose. Tačiau kol kas, deja, mūsų maisto produktų gamintojai jaučia daugiau prigalvotų varžymų, draudimų, tikrinimų nei tarnystės. Nes žodis „valstybės tarnautojas“ jau visuotinai keičiamas į žodį „valdininkas“. Be jokios atsakomybės. Ir ne tik žemdirbių atžvilgiu.
Ypatingai sunkioje padėtyje – kiaulininkystė ir paukštininkystė
Kazys Starkevičius, Seimo Ekonomikos komiteto pirmininkas, pritaria pirmajam mūsų pašnekovui: „Mūsų žemės ūkį, akivaizdu, stipriai palietė dėl koronaviruso visoje šalyje įvestas karantinas. Kaimiškose vietovėse bei žemės ūkio veikloje komunikacija, kaimo žmonių bendravimas tarpusavyje nėra toks intensyvus kaip mieste, todėl užsikrėtusių Covid-19 virusu kaimo vietovėse yra mažiau. Ir visgi neigiamas ekonominis poveikis, kaip ir visoje šalyje, taip ir žemės ūkio srityje, yra ženklus. Nes, visų pirma, žemės ūkio gamyba dėl savo specifikos yra kitokia nei miesto įmonėse. Jei čia veiklą galima sustabdyti, darbininkus išleisti nemokamų atostogų, to žemės ūkyje padaryti negalima. Šioje srityje gamybos procesas – nenutrūkstamas: gyvulius reikia kasdien šerti, karves kasdien net kelis kartus melžti, todėl ūkininkai ir pandemijos sąlygomis privalo išlaikyti gamybą, rūpintis kasdieniais reikalais. Labiausiai nuo pandemijos nukentėjo pieno ūkis, kiaulininkystė, paukštininkystė, augalininkystės srityje – daržininkyste užsiimantys ūkininkai."
Kiaulių ūkis jau anksčiau nukentėjo nuo afrikinio kiaulių maro, buvo uždrausta kiaules laikyti pavieniams gyventojams, dėl to šalies apsirūpinimas kiauliena siekia tik 50 proc., kitus 50 proc. tenka įsivežti. Nepaisant to Lietuvos kiaulių augintojai skundžiasi smarkiai kritusia kiaulienos kaina. Vidutinė ES kiaulių skerdienos kaina per metus nukrito beveik trečdaliu, o Lietuvoje kiaulių supirkimo kaina sumažėjo net 43 proc. Kiaulienos gamyboje pagrindinę kaštų dalį – apie 70 proc. – sudaro pašarai, kurie per pastarąjį laikotarpį pabrango apie 30–40 proc. Dėl šių priežasčių Lietuvos kiaulių augintojai yra atsidūrę itin sudėtingoje situacijoje: be valstybės paramos šis sektorius gali žlugti, mano K. Starkevičius
Be to, paskelbus pandemiją ir įvedus apribojimus užsidarė restoranai, kavinės, kitos maitinimo įstaigos, dėl to krito paukštienos, ypač kokybiškos, paklausa. O į Lietuvą plūsta pigi paukštiena iš Lenkijos, kur mėsinės paukštininkystės sektorius gavo milijardo zlotų paramą. Lietuvos mėsinės paukštininkystės įmonės dėl kritusių paukštienos kainų ir sumažėjusios paklausos kas mėnesį patiria apie 1 mln. eurų nuostolių. Šiam sektoriui taip pat yra būtina skubi finansinė parama.
Eksportuokime ne žaliavą, o didelės vertės perdirbtus produktus
Lietuvos daržininkai taip pat gyvena ne pačius geriausius laikus. Dėl įvesto karantino, duris užvėrus viešojo maitinimo įstaigoms, sustabdžius ugdymo procesą, uždarius vaikų darželius, daržininkystės ūkių saugyklose susidarė dideli neparduotos produkcijos kiekiai, ženkliai sumažėjo šviežių daržovių paklausa, kainos krito apie 20–35 proc. Šis sektorius taip pat laukia valstybės paramos. Tiesa, Vyriausybė dar praėjusių metų kovą patvirtino ekonomikos skatinimo planą, kuriuo buvo siekiama sušvelninti ekonomikos smukimo padarinius Lietuvoje. Šis planas yra koreguojamas atsižvelgiant į susiklosčiusią konkrečią situaciją, tačiau neretai parama pagal šį planą vėluoja ir ne visada pagelbsti tiems, kuriems labiausiai tos paramos reikia.
Todėl ir K. Starkevičius kelia visai neretorinį klausimą: kokia kryptimi Lietuvos žemės ūkis pasuks po pandemijos? Ar nebus atsisakoma gyvulininkystės ir pereinama prie grūdų auginimo? Šis sektorius po praėjusių metų rekordinio derliaus ir šiuo metu itin pakilusių grūdų kainų kol kas yra pakilime. Kviečių kaina tarptautinėse biržose pašoko iki 240 eurų už toną, tai 2013 metų, kurie buvo vieni pelningiausių grūdininkams, lygmuo. Tačiau tai ne visus džiugina, nes, kaip jau minėta, gyvulininkystės sektorius, ypač paukštininkai pergyvena dėl brangstančių pašarų, grūdų perdirbėjai – dėl padidėjusios jų gaminamos produkcijos savikainos.
Tad parlamentaras nemano, kad staiga visi kiaulių ar paukščių augintojai persiorientuos auginti grūdus. Lietuvoje sunaudojame tik apie trečdalį gauto grūdų derliaus, kitą 70 proc. tenka eksportuoti. O tai reiškia, kad iš Lietuvos išvežama neperdirbta žaliava. Todėl, K. Starkevičiaus nuomone, turėtume siekti gilesnio perdirbimo ir didesnės pridėtinės vertės, parduoti ne grūdus kaip žaliavą, o juos perdirbti per gyvulius ir eksportuoti kaip mėsos, pieno produktus, aukštos kokybės pieno baltymus. Pvz., tai daro kooperatyvas „Pienas LT“. Panevėžyje esanti AB „Roquette Amilina“ iš kviečių gamina aukštos kokybės gyvąjį kviečių glitimą, pasižymintį unikaliomis viskoelastinėmis savybėmis, kuris sėkmingai eksportuojamas į nemažai šalis. Šių įmonių pavyzdžiu galėtų pasekti ir kiti ūkininkai, panašiai kaip tai padarė „Pienas LT“ steigėjai. Susikooperavus būtų galima steigti aukštos kokybės baltymų gamybos įmones perdirbančias šalyje išaugintus perteklinius grūdus. Rinka aukštos kokybės baltymams pasaulyje visada atsiras, nes jaučiamas tokių produktų trūkumas.
Nacionalinis maisto saugumas turi būti viena iš prioritetinių krypčių
Pasaulyje padažnėjus įvairiems nepageidaujamiems reiškiniams, tokiems kaip kaip pandemijai, klimato kaitai, maisto poreikis vis labiau didėja. Todėl kai kurios valstybės jau pradeda užsidarinėti sienas, pasunkėja logistika, maisto produktų transportavimas, todėl vis didesnę reikšmę įgauna apsirūpinimas savais maisto produktais. Tai yra ir nacionalinio saugumo klausimas, kuris iki šiol mūsų šalyje nėra tinkamai įvertintas, net Nacionalinėje saugumo strategijoje apsirūpinimas maistu nėra įvardintas kaip viena iš nacionalinio saugumo priemonių.
Gerai, pripažįsta parlamentaras, kad pasigaminame maisto produktų daugiau negu suvartojame, kuriuos galime eksportuoti. Tačiau pandemijos akivaizdoje kai kurios šalys sumažino pirkimus ir eksportas į mūsų tradicinio eksporto šalis akivaizdžiai sumenko. Štai dėjome nemažas viltis į Kinijos rinką. K. Statrkevičiui anksčiau dirbant Žemės ūkio ministru, buvo daromi žygiai atverti šios didžiulės šalies rinką lietuviškai produkcijai. Lyg ir buvo pajudėję reikalai į gerąją pusę, praėjusį gruodį mėsos perdirbimo įmonė „Krekenavos agrofirma“ išsiuntė pirmąją 24 t jautienos siuntą į Kiniją. Bet minėta sutartis pasirašyta tik dėl vienos siuntos, o toliau – visiška nežinia. Reikėtų atsižvelgti į verslininkų pageidavimą danų pavyzdžiu Kinijoje įkurti valstybės remiamą atstovybę bei sandėlius, į kuriuos būtų vežama mūsų produkcija, nes kiekvienai įmonei atskirai vežti savo produkciją yra per sudėtinga ir per brangu. O prioritetinės lietuviškos produkcijos eksporto šalys kol kas yra tos pačios: JAV, Izraelis, Japonija, Ukraina. Tiesa, priduria parlamentaras, nereikėtų užmiršti Taivano, Vietnamo ir Pietų Korėjos.
Strateginis tikslas – išsaugoti gyvybingą Lietuvos kaimą
Pandemija po kurio laiko pasibaigs, karantinas bus atšauktas, tad turime galvoti kaip mūsų žemės ūkis įveiks klimato kaitos, žaliojo kurso, žemdirbių dar vadinamo žaliuoju ekstremizmu, iššūkius? Bei – kaip pasikeis Lietuvos kaimas? Dabartinės Vyriausybės programoje didelis dėmesys skiriamas išsaugoti gyvybingą Lietuvos kaimą. Kaimiškos vietovės užima daugiau nei 90 proc. šalies teritorijos. Tam Vyriausybė yra užsibrėžusi laikytis trijų pagrindinių krypčių: konkurencinga ir pelninga žemės ūkio bei kaimo verslo plėtra, deramos infrastruktūros kaimo vietovėse sukūrimas, deramų socialinių, sveikatos bei kultūros paslaugų kaimo gyventojams teikimas. Numatoma daug dėmesio ir paramos skirti dirvožemio kokybės gerinimo priemonėms, melioracijai, kalkinimui, kitoms aukštos dirvožemio kokybės palaikymo priemonėms įgyvendinti. Nes keičiantis mūsų planetos klimatui, tai savo kailiu (tiksliau, derliais) pajuto ir mūsų žemdirbiai.
Lietuvoje visada vyravo gojai, raistai, pelkynai, iki praėjusio amžiaus vidurio gyvenome natūraliomis sąlygomis ir lietaus būdavo per daug. Buvome perteklinės drėgmės šalis, todėl nuo 1950-ųjų pradėtos įrenginėti drenažo sistemos. Sovietų valdžia dabartine verte į melioraciją investavo apie 8 mlrd. eurų. Per pusę amžiaus iš 3 mln. turimų hektarų dirbamos žemės, drenažu nusausinta apie 2,6 mln. ha. Tačiau dabar, keičiantis klimatui, turime galvoti kaip drėgmę išsaugoti ir ieškoti galimybių ją dirvožemyje reguliuoti. Nereguliuojama drenažo sistema turi ir kitą neigiamą aspektą, yra nepalanki aplinkosauginiu požiūriu – didina Baltijos jūros ir Baltijos regiono paviršinių vandenų taršą. Mintį, kad reikia investuoti į išmaniąją melioraciją, K. Starkevičius yra ne kartą išsakęs, tačiau iki šiol nė viena Vyriausybė nesiėmė jokių priemonių šiai idėjai įgyvendinti.
Startuoliai gali padėti ir žemės ūkyje
Tačiau yra ir gera žinia: inovatyvus lietuvių patentuotas sprendimas gali sumažinti Baltijos jūros ir Baltijos regiono paviršinių vandenų taršą bei trečdaliu didinti derlių – tokią dvigubą naudą šis sprendimas gali duoti tiek gamtai, tiek ir žemės ūkiui. Jį sukūrė startuolis „EkoDrena“, dirbamuose laukuose diegiantis išmaniosios melioracijos technologiją. Pasitelkus šią sistemą sausais 2018-aisiais, gautas vidutiniškai 37 proc. didesnis žieminių kviečių derlius. Todėl parlamentaras tikisi, kad Vyriausybė, Žemės ūkio ministerija turi bent pradėti diegti praktikoje šį metodą bei skirti valstybės paramą inovatyvios išmaniosios melioracijos projektų rengimui ir jų įgyvendinimui. Lietuva, įstojusi į Europos Sąjungą, gavo per 1 mlrd. eurų investicijų sutvarkyti koncentruotą taršą, tačiau pinigus paskirstė miestų nuotekų valyklų statyboms. O per melioracijos sistemas skleidžiamų nitratų, azoto, fosforo žalos mažinti kol kas ir nesiimama.
Gi išmanioji melioracija pakelia vandens lygį iš 2 m gylio į optimalų paviršių – 45–60 cm nuo dirvos paviršiaus. Taip laukai gali būti dirbami technikos, o vanduo sulaikomas prie šaknų zonos, todėl pastarosioms pakanka drėgmės maitintis. Pasitelkus išmaniąją melioraciją, iš drenažo išbėga iki 90 proc. mažiau vandens, kartu mažiau netenkama ir laukuose naudojamų trąšų. Tyrimai rodo, kad tokiu būdu pašalinama ir iki 40 proc. mažiau azoto. Taip augalams suteikiama daugiau drėgmės, trąšos ištirpsta greičiau ir geriau, yra lengviau pasisavinamos, todėl derlius didesnis. Be to, maistinės medžiagos neišplaunamos į paviršinius vandenis, jų sunaudojama mažiau.
Kitas būdas mažinti vandenų bei aplinkos taršą – inovatyvus pasėlių tręšimo organizavimas naudojant modernius trąšų barstytuvus bei išmaniųjų purkštuvų naudojimas augalų apsaugai skaitmenizuojant šiuos procesus. Jeigu ūkininkai turėtų galimybę prieš tręšiant laukus ištirti dirvožemį ir nustatyti kiek ir kokių elementų dirvožemyje trūksta, būtų eliminuotas perteklinis tręšimas, ženkliai sumažėtų išberiamų trąšų kiekis bei nepageidaujamų elementų išplovimas į paviršinius vandens telkinius, sumažėtų ir Baltijos jūros tarša, o išmanieji purkštuvai mažintų pesticidų kiekį bei jų poveikį aplinkai. Tačiau ne visi ūkininkai turi galimybę išsitirti dirvožemį ar įsigyti modernius trąšų barstytuvus ir išmaniuosius purkštuvus, tam reikia finansinių resursų bei valstybės paramos.
Prisiminkime: mūsų valstybė visada rėmėsi valstiečiais
Žemdirbiai visais laikais, nepaisant visų šalį užklupusių negandų, buvo mūsų šalies atrama. K. Starkevičius primena 2009 m. rudenį, pasaulinės krizės laiką – tuomet Lietuvos žemės ūkis buvo vienintelis sektorius, kuris augo 1,6 proc. ir buvo vienintelis visos šalies ekonomikos garvežys. Ir dabar turime daryti viską, kad žemės ūkis nukentėtų kuo mažiau. Per pirmąją pandemijos bangą šalies ekonomika ir vėl didele dalimi dėl žemės ūkio taip sparčiai nekrito. Padėjo ir dėkingi metai: pernai po dviejų blogų metų buvo geras derlius, užauginome apie 7 mln. tonų grūdų. Jų paklausa milžiniška, pasaulinėse rinkose kainos geros, o tai padės subalansuoti grūdų augintojų finansus po nederlingų metų. Todėl laukiant naujojo finansinio laikotarpio pinigų, pirmiausia vėl reikėtų taikyti visas įmanomas, tarp jų ir finansinės inžinerijos priemones, efektyviai naudoti įvairių fondų lėšas, būtinai nukreipiant jas į gamybą. Ankstesnėms Vyriausybėms K. Starkevičius taip pat siūlė daugiau finansuoti ir investuoti į tuos ūkininkus, kurie kuria pridėtinę vertę. Tiesioginės išmokos mokamos žemdirbiams už negautas pajamas vykdantiems gamybą, tačiau nemažos sumos išmokamos ir pievų mulčiuotojams, kurie nieko negamina, o gauna išmokas. Be to, parama turėtų būti nukreipta stiprinti smulkius ir vidutinius ūkius, kurie nori plėtoti gyvulininkystę.
