Pirmąją straipsnio dalį skaitykite čia:
Prisitaikydamas prie naujų aplinkybių, pasaulio tvarkos bei išlaikydamas šaknis. Nacistines šaknis.
Po efektingo pasidavimo amerikiečiams, H. Rudelis buvo suimtas ir nelaisvėje praleido beveik 11 mėnesių. Atsisakius jį išduoti sovietams, kurių karines pajėgas jis taip sėkmingai naikino, Hansas jautė, kad grėsmė toli gražu niekur nedingo. 1948-aisiais, pasinaudojęs „žiurkių linijomis“ jis pasitraukia į Austriją, iš ten, padedamas Pietų Tirolio (Italijos pasienio regionas, apie šiek tiek rašiau – Betono ir plieno tvirtovės: istorijos pamokos, kodėl šalies gynybai reikia ruoštis ir resursus planuoti dabar) kontrabandistų pasiekia Italiją, nelegaliai perka Raudonojo Kryžiaus organizacijoje registruotus asmens dokumentus svetima pavarde ir pakilęs iš Romos oro uosto, kelionę lėktuvu baigia Buenos Aires, Argentinos sostinėje.
Reikėtų skaitytojui kiek plačiau paaiškinti pokarinį Pasaulio sanklodos kontekstą.
Nepaisant dalies Žemės rutulio paversto griuvėsiais, nacių ideologijos aktyvūs rėmėjai niekur nedingo, kaip ir milijonai jiems simpatizuojančių. Priežasčių buvo daugybė – jeigu tu savo noru įsitraukei į šią mirties mašiną, tikriausiai atgaila prieš nuosprendį tave mažai džiugintų – reikia gelbėti savo kailį. Jeigu tu ideologinis fanatikas – su tavimi ir taip viskas aišku. Iš kitos gi pusės, nors Šaltasis karas dar neprasidėjęs, bet mąstantiems individams Vakaruose buvo aišku – greitai kažkas bus. Gal Trečiasis Pasaulinis, gal kiek lengvesnė jo versija, tačiau sovietų noras skleisti „pasaulinės revoliucijos, darbo žmonių neapykantos kapitalistams ir engėjams“ virusą tikrai nedings. Atvirkščiai, išlikusios mažos ir didesnės valstybės jautė, kad greitai reiks pasirinkti vieną ar kitą pusę. Žinoma, jeigu kas nors joms leis apskritai rinktis – rudasis maras buvo nugalėtas, tačiau rytuose leidosi geležinė uždanga ir pasauliui grėsė raudonasis maras.
Parašiau kiek poetiškai, tačiau iš esmės viską valdė Jo Didenybė NAUDA ir jos sutuoktinis INTERESAS. Būsimos Vakarų Vokietijos būsimai žvalgybos institucijai (vok. Bundesnachrichtendienst) ėmė vadovauti buvęs nacių generolas majoras Reinchardas Gehlenas, II-ojo Pasaulinio karo metais kuravęs III-jo Reicho žvalgybos operacijas Rytų Europoje. Vis dar formaliai sąjungininkai (JAV, D. Britanija, Sovietų Sąjunga) ėmė pusiau atvirai varžytis dėl geriausių nacių protų – mokslininkų, strategų ir inovatorių, karo vadų, kurie galėjo jiems suteikti naudos artėjančiose lenktynėse dėl pasaulinio dominavimo.
JAV vykdė operacijas „Paperclip“ ir „Alsos“, kuomet viskas ir visi, kas galėjo teikti apčiuopiamą naudą buvo gabenami į JAV. Sovietai turėjo šių operacijų analogus ir taip vadinamas „trofėjų brigadas“ (rus. Трофейные бригады) bei atskirus „Smerš“ (karinės kontržvalgybos) padalinius ieškojusius reikiamų asmenų bei rinkusius dominančią įrangą.
Šiame, didžiųjų galybių žaidime netrūko ir pėstininkų. Jau minėtos „žiurkių linijos“, kuriomis pasinaudojo ir Hansas Rudelis – buvusių nacių evakuacijos maršrutai, kurių sukūrimui, palaikymui ir priedangai buvo pasitelkiami labai įvairūs resursai. Katalikų bažnyčia, Raudonojo Kryžiaus organizacija, atskiri skirtingų šalių pareigūnai, diplomatai ir panaši publika. Posakiai „visur visokių žmonių yra“ ir „ko negali pinigai, gali labai dideli pinigai“ čia kaip niekad tiko.
Tuo tarpu tolimojoje Argentinoje, vienas kariškis tapęs Prezidentu manė, kad tapti tarpininku didžiųjų valstybių būsimos konfrontacijos šviesoje, visai nebloga mintis. Juanas Peronas laikėsi nuomonės, kad buvusių nacių žinios ir kompetencijos padės atsispirti kaimynės Brazilijos įtakai ir galimoms pretenzijoms, o antikomunistinis buvusių Fiurerio valdinių nusiteikimas nekėlė abejonių, taigi, didelio JAV priešiškumo taip pat nesitikėta sulaukti. Argentinos žvalgybos vyrukai Europoje sukosi kaip išmanydami, vykdydami savo Prezidento nurodymus, padėdami nacius globojančioms organizacijoms bei kurdami savuosius tinklus.
Bebaimis Hansas greitai susidraugavo su Argentinos vadovu, įkūrė savotišką „Kameradenwerk“ – „draugų darbo“ organizaciją, kuri prisidėjo prie to, kad atvykusiems kolegoms nieko netrūktų po šilta Argentinos saule. Iš šalies reguliariai iškeliaudavo maisto ir kitų gėrybių siuntiniai draugams, kalinamiems Europoje. Argentinoje Hansas parašė savo memuarus (juos galima rasti ir lietuvių kalba), tačiau rašytojo vaidmeniu neapsiribojo – jo įkurta įmonė, su politinių ryšių bei asmeninės charizmos pagalba užmezgė glaudžius ryšius su Brazilijos kariškiais, Paragvajaus diktatoriumi Alfredo Stroessneriu, būsimuoju Čilės diktatoriumi Augusto Pinočetu, Bolivijos režimo valdančiaisiais sluoksniais. Su Otto Skorzeny (apie jį rašiau čia) Hansą taip pat siejo puikūs darbiniai ir asmeniniai santykiai. 1953-aisiais, grįžęs Tėvynėn vyras balotiravosi į Bundestagą, tačiau išrinktas nebuvo. Įvairūs skandalai prasidėdavo ir pasibaigdavo (Hansas sėkmingai parduodavo nurašytą Bundesvero (Vakarų Vokietijos karinės pajėgos) karinę techniką Lotynų Amerikos diktatoriams), tačiau buvusio Rytų fronto erelio, taip jis buvo vadinamas karo metu, rodos niekas negalėjo įveikti. Gyvendamas Pietų Amerikoje, Hansas atstovavo tokius pramonės gigantus kaip Siemens (tarptautinis industrijos konglomeratas), Salzgitter AG (vienas didžiausių Europoje plieno gamintojų), Dornier Flugzeugwerke, Focke-Wulf, Messerschmitt (orlaivių gamintojai, dabar koncerno Airbus dalis).
Amerikietis Pierre Sprey – gynybos analitikas, vienas iš A-X programos vadovų, kurios išdavoje pasaulį išvydo legendinis A-10 Thuderbolt II atakos lėktuvas „Tankų naikintojas“ (apie jį šiek tiek rašiau čia), visiems projekto nariams liepė privaloma tvarka perskaityti H. Rudelio memuarus – jie tapo įkvėpimu „Tankų naikintojo“ kūrėjams.
Hansas Rudelis vedė tris kartus (visų jo žmonų vienodi vardai – Ursula), buvo 3 sūnų tėvas, o štai insultą patyrė 2 kartus ir paskutinis jam buvo lemtingas. 1982-ųjų gruodžio 22-ąją jis atgulė Vokietijos Dornhauzeno kaimelio kapinėse, tačiau net ir miręs sukėlė skandalą. Laidotuvių ceremonijos metu, tiesiai virš kapo, žemame aukštyje praskrido du Luftwaffe naikintuvai F-4 Phantom II – tuometinis Vakarų Vokietijos gynybos ministras, buvęs naikintuvo pilotas ir būsimas NATO generalinis sekretorius Manfredas Verneris pareiškė, kad tai – sutapimas, nes naikintuvai tik vykdė rutininį treniruočių skrydį.
Kaip ten bebūtų, Hanso Ulricho Rudelio gyvenimo nuotykiai baigėsi.
