„Turtus pasiglemžia vis naujus / Amerikinis paukštis / Klasta ir smurtu, ir krauju. / Skandint norėtų mus šaukšte / Uolstritas daugiaaukštis“, – 1952 metais įspūdžius iš Amerikos eilėmis reziumavo Justas Paleckis („Tu netauškėk, Amerika!“, Justas Paleckis, Gyvenimo vardu, Vilnius: Valstybinė grožinės literatūros leidykla, 1961, p. 52). 1960 metais kitas įtakingas Lietuvos komunistų partijos aparato veikėjas Genrikas Zimanas išleido knygą „Ką aš mačiau Amerikoje“, kurioje kelionės įspūdžius taip prigrūdo sovietinės propagandos stereotipų, kad pati knyga tapo nebepaskaitoma. Galbūt ir pats tuo tikėdamas Zimanas prognozavo, kad Amerika tuščiai svajoja pavyti Sovietų Sąjungą pagal gamybos vystymosi tempus. „Du herbai, dvi santvarkos, du pasauliai! Tegul dar aštrūs šiandien plėšriojo erelio nagai, tegul jis dar išskėtęs savo sparnus, bet tironiškojo paukščio laikai baigiasi. Grobimų, plėšimų, smurto ir tironijos era eina į galą. Pjautuvas ir kūjis skelbia naują erą – laisvo kūrybinio darbo gadynę, komunizmo erą, kuriai priklauso ateitis“ (Genrikas Zimanas, Ką aš mačiau Amerikoje, Vilnius: Valstybinė grožinės literatūros leidykla, 1960, p. 258).
Kiek vėliau pasirodė talentingai parašyta Juozo Baltušio knyga apie Ameriką „Tėvų ir brolių takais“ – ji greitai išnyko iš knygynų lentynų, tapo deficitine preke ir to paties Zimano buvo smarkiai sukritikuota už pernelyg liberalų požiūrį.
Sovietmečiu, pamenu, išeidavo toks per blatą gaunamas žurnalas „Amerika“, o spalvoti reklaminiai prospektai, plastikiniai maišeliai ar ženkliukai su JAV vėliava iš visokių Amerikos parodų Minske ar Maskvoje turėjo didelę vertę. Vėliau į rankas pateko Kerouaco „Kelyje“, Salingerio „Rugiuose prie bedugnės“, Hemingwayus, Faulkneris, „Amerikiečių novelės“, roko grupių vinilinės plokštelės. Lietuvai kalbėjo „Amerikos balsas“. Tarp jaunimo vyko prekiniai piniginiai santykiai dėl tikrų amerikietiškų produktų – „Levi’s“, „Lee“, „Wrangler“. Tokia tada buvo asmeninė pažintis su Amerika. Nuotoliniu būdu, kaip dabar madinga sakyti.
●
Amerikos istoriją ir kultūrinę tapatybę galima apibūdinti literatūrinėmis metaforomis. Frankas Norrisas rašė, kad Amerikoje yra tiktai trys dideli miestai, verti rašytojo plunksnos: Niujorkas, Naujasis Orleanas ir geriausias iš visų – San Fransiskas. Su tuo sutiko Tennessee Williamsas, romantiškos dvasios miestų sąraše išskirdamas du pastaruosius. Kiekviena epocha turi savo metaforas – Laukiniai Vakarai, Uptono Sinclairio miesto džiunglės, Las Vegaso iliuzijos, Silicio slėnis ir panašiai. Kokia metafora apibūdinti šių dienų Ameriką?
Pusantro šimto metų praėjus nuo Pilietinio karo pabaigos, amerikiečiai lieka susiskaldžiusi tauta. Prezidento Donaldo Trumpo, kurio retorika dažnai panėšėdavo į karo metu vartojamą terminologiją, valdymo pabaiga sukėlė iki šiol nematytą politinę krizę. Nors pažvelgus į moderniųjų laikų Amerikos istoriją neramumai ir riaušės buvo ne toks jau ir retas reiškinys. XIX amžiuje susirėmimai Senate ir šalia jo primindavo kautynių lauką, kol nepajėgdami susitarti Amerikos Pietūs ir Šiaurė pradėjo karą. Esame įpratę laikyti Ameriką demokratijos ir kompromisų šalimi, bet istorikas Richardas Hofstadteris, tyrinėdamas prievartos kultūrą JAV politikoje, padarė paradoksalią išvadą, kad „nacionaliniame pavelde yra gerokai daugiau smurto, negu mūsų išdidi, kartais pasipūtusi tautinė savimonė gali leisti įsisąmoninti“ (Evan Osnos, „The Violent Style“, The New Yorker, 2020 m. lapkričio 16 d., p. 33).
Mokslininkai tyrinėja antiintelektualią Trumpo retoriką, kuri per visus jo buvimo Baltuosiuose rūmuose metus formavo Amerikos politinę kryptį. Kalbama, kad jis prie didžiulio televizoriaus ekrano per dieną praleisdavo ne mažiau kaip aštuonias valandas žiūrėdamas kabelinius kanalus, o trumpos analitinės santraukos jam būdavo pateikiamos ekrane. Istorinius faktus Trumpas interpretuodavo gana laisvai – taip jis pasveikino Lenkiją su nacistinės Vokietijos įsiveržimo jubiliejumi. Lingvistai, analizuodami jo kalbas, nustatė, kad jis iš penkiolikos pastarųjų prezidentų vartojo primityviausią leksiką. Bet Trumpas buvo Amerikos atspindys. Bent jau tos gyventojų dalies, kuri už jį balsavo ir kuri jį palaiko.
●
1835 metais išleistame veikale „Apie demokratiją Amerikoje“ prancūzų teoretikas ir istorikas Alexis de Tocqueville’is sužavėtas rašė apie Amerikos ekonomines sąlygas, kurios yra vienodos visiems, o balsavimo teisės suteikimas vis didesniam gyventojų skaičiui ir demokratijos plėtojimas padeda suvienodinti visų individų socialines sąlygas plačiąja prasme. Tai buvo teisingas pastebėjimas. Tuo metu Amerika galėjo vadintis labiausiai egalitarine šalimi pasaulyje. Uždarbiai buvo aukštesni negu Europoje, žemės (atimtos iš čiabuvių) vakaruose buvo daug ir ji buvo pigi. Buvo turtingų žmonių, tačiau nebuvo labai turtingų, tokių kaip Europos aristokratų šeimos. XIX amžiaus pabaigoje Amerikoje vyko radikali transformacija nuo agrarinės visuomenės pasaulio periferijoje link industrinės ekonominės gigantės. Pirmojo pasaulinio karo išvakarėse Amerika gamino daugiau produkcijos negu Didžioji Britanija, Vokietija ir Prancūzija kartu sudėjus, o ketvirtadalis pasaulio turto koncentravosi Amerikos turtingųjų rankose. 1840 metais šalyje buvo apie 20 milijonierių, o 1915 metais jų jau buvo 40 000 (Bill Bryson, Made in America, Black Swan, 1994, p. 104). Jokioje kitoje šalyje žmogus neturėjo tokių galimybių taip greitai užsidirbti pinigų ir taip greitai akumuliuoti turtą. Benjaminas Franklinas nuolatos primindavo skaitytojams, kad „laikas yra pinigai“, o amerikiečių įprotį apibūdinti asmenį kaip „vertą tiek ir tiek dolerių“ girdėjau savo ausimis. Amerika buvo laikoma neribotų galimybių šalimi, kurioje dominuojanti ideologija buvo palanki egalitarizmui (tiesa, tik tarp baltųjų), o kiekvienas, kaip sako tradicija, pradėjęs karjerą batų valytoju galėjo tapti milijonieriumi. Mano lietuviškų šaknų turintis draugas Davidas iš Andoverio Meino valstijoje praeito amžiaus penktajame dešimtmetyje dirbdavo atsitiktinius darbus visoje šalyje, tačiau susitaupęs pinigų pabaigė koledžą, po to dirbo darbų vykdytoju dideliuose objektuose ir dabar mėgaujasi solidžia pensija ir atostogomis Karibuose.
Tačiau, kaip rodo Amerikos universitetuose atliekami tyrimai, padėtis pasikeitė – vienas procentas šalies gyventojų gauna apie dvidešimt procentų šalies pajamų ir Amerika iš egalitarinės tapo viena labiausiai nelygiavertiškai pajamas perskirstančių šalių. Kodėl taip įvyko? Istoriškai kapitalistinė sistema, valdoma privataus verslo, yra skirta turtingiesiems tapti dar turtingesniems. Šis teiginys buvo teisingas XIX amžiuje, industrinės revoliucijos laikais, bet paskui ekonominė nelygybė JAV, Vokietijoje ar Anglijoje vis mažėjo. Pirma, šį procesą lėmė išsilavinimo augimas šalyse, kurios pasiekė aukštą industrializacijos lygį, o žmogiškasis kapitalas tapo tokiu pat svarbiu dalyku kaip ir fizinė darbo jėga vartojimo produktams sukurti. Didysis ekonominis augimas vyko šalyse, kuriose buvo daugiau išsilavinusių žmonių, o ne tik ten, kur buvo investuojami pinigai. Antra, politika įveikė ekonomiką. Augantis neturtingųjų skaičius lėmė augantį rinkėjų, kurie buvo linkę apriboti turtingųjų pelnus ir gerinti darbo sąlygas, įvairiais būdais perskirstant pajamas, skaičių. Šaltojo karo metais Amerikos ekonomika klestėjo. „Visagalis doleris“, anot Washingtono Irvingo sparnuotojo posakio, dominavo visame pasaulyje. Vis daugiau jaunuolių, tokių kaip mano draugas Davidas, studijavo koledžuose. Sėkmingai veikė socialinio ir nedarbo draudimo sistema, sukurta Didžiosios depresijos metais. Amerikietiška kapitalizmo versija buvo ne tik dinamiškiausia ir produktyviausia pasaulyje, bet ir egalitarinė ir teisinga. Septintajame dešimtmetyje Amerika buvo tokia pat egalitarinė šalis, kokios šiandien yra Skandinavijos šalys. Bet aštuntojo dešimtmečio pradžioje nelygybė Amerikoje, kaip ir kitose išsivysčiusiose Europos šalyse, pradėjo augti.
Ekonomistai įžvelgia keletą priežasčių, kodėl taip atsitiko. Technologinė revoliucija užribyje paliko nekvalifikuotą darbo jėgą. Kinijos, Rytų Europos ir kitų mažiau išsivysčiusių regionų įsiliejimas į laisvąją rinką ir pasaulinę prekybą bei didėjanti importo pasiūla sukėlė problemas vietinėje darbo rinkoje. „Net klestėjimo laikotarpiu nuo praėjusio amžiaus dešimtojo dešimtmečio iki 2007 metų ekonominės krizės amerikietiško stiliaus nereguliuojamas kapitalizmas sukrovė didžiulius materialinius turtus tik turtingiausiems šalies gyventojams, – 2008 metais rašė Nobelio ekonomikos premijos laureatas Josephas E. Stiglitzas, – tačiau per visus šios ideologijos pakilimo metus daugelio JAV gyventojų pajamos smuko arba išliko tokios pačios.“
●
2014 metais PEW Research Center paprašė amerikiečius suklasifikuoti pagal reikšmingumą „didžiausius pavojus pasaulyje“. Pirmąją vietą užėmė „nelygybė“, įveikusi religinę ar etninę neapykantą, branduolinius ginklus ir gamtos naikinimą (Joshua Rothman, „Same Difference“, The New Yorker, 2020 m. sausio 13 d., p. 26–29).
Nelygybė visame pasaulyje smarkiai išaugo per pastaruosius dešimtmečius. Aukščiausias pareigas einantys vadybininkai (ir ne tik Amerikoje) gauna maždaug tris šimtus kartų daugiau negu jų darbuotojai. Milijardieriai remia politikus, gamybos procesų automatizacija yra naudinga savininkams, o ne darbuotojams, verslai mieste auga, o kaimo vietovėse nyksta, geriausios medicininės paslaugos tenka turtingiesiems. Visose srityse matome praradimą to, kas kitados sukūrė Amerikos visuomenę ir ką Tocqueville’is pavadino „bendruoju sąlygų sulyginimu“. Vergija nesiskaito. Buvo kalbama ne apie pinigus. 1835 metais Tocqueville’is pažymėjo, kad pati amerikiečių kasdienio gyvenimo praktika buvo egalitarinė.
„Liberalioji meritokratija“ šiandien leidžia turtingiesiems sukaupti daugiau. Kapitalo grąža – pagrindinis turtingųjų pajamų šaltinis – yra gerokai didesnė negu atlyginimų augimas, tad turtingieji tampa dar turtingesni. Formuojasi nuolatinis nelygybės ratas išsilavinimo srityje. Turtingieji, būdami geriau išsilavinę, gauna didesnes pajamas, kuria šeimas su kitais turtingaisiais, palieka sukauptą ir padidintą turtą vaikams, taip iš kartos į kartą formuodami nelygybę. Manau, kad panašią meritokratinę sistemą jau matome formuojantis ir Lietuvoje, kurios atskiros teritorijos virsta Amerikos analogu – uždari rajonai turtingiesiems, milžiniški prekybos centrai, didžiulės automobilių stovėjimo aikštelės, aplinkkeliai ir greitkeliai, skirti automobiliams, o ne pėstiesiems. „Vilniaus prekybos“ verslo imperijos istorija yra geras „liberaliosios meritokratijos“, su neokomunistinės valdžios pagalba iškilusios sistemos, pavyzdys. Lietuvoje turtingieji moka neproporcingai mažus mokesčius, palyginti su gaunančiais atlyginimą ir sąžiningai mokesčius, kurie sudaro apie 40 proc. uždarbio, mokančiais žmonėmis.
●
Važinėdamas po Ameriką nelygybę matai taip aiškiai, kad net nesitiki, jog esi toje pačioje šalyje. Amerikos pietuose, įtaigiai pavaizduotuose Williamo Faulknerio ir Trumano Capotės knygose, tarp magnolijų, ąžuolų ir žydinčių krūmų stovi gražūs senoviniai kolonijinio stiliaus namai, bet už kvartalo – šiukšlės, automobiliai nuleistais ratais, vietos architektūrinės baidyklės ir „Dollar Store“. Klasikinis rasizmas juodaodžius dažnai sutapatina su skurdu, o terminas „erdvinis rasizmas“ (space racism) vartojamas nustatyti asociatyvius ryšius tarp juodaodžių gyvenamųjų rajonų ir nusikalstamumo. Prie manęs, vaikščiojančio tokiame kvartale, sustojo taksi automobilis ir juodaodis taksistas nuoširdžiai pasiūlė pavežti kur kitur.
Pietų Karolinoje, kurioje gyvena daugiausia afroamerikiečių, kalbėjausi su vieno koledžo, kuris tradiciškai yra laikomas spalvotųjų mokykla, profesoriumi. Tokiuose rajonuose žmonės labiau serga astma ar kitomis kvėpavimo takų ligomis, nes gyvena arčiau gamyklų, smarkiai teršiančių orą. Turtingieji gyvena geresniuose kvartaluose, kuriuose tokių gamyklų šalia nėra. Širdies ligos, nutukimas ir diabetas yra socialiai determinuotas reiškinys, nes nedideliuose ir skurdžiuose Pietų Karolinos miesteliuose nėra nei restoranų, nei maisto produktų parduotuvių, kur būtų siūlomas sveikas maistas. Tad lieka tradicinis fast food arba „Dollar Store“.
Kilusi pandemija dar labiau išryškino rasinius nelygybės skirtumus. Amerikoje, anot mokslininkų, yra kelios pandemijos skirtingiems gyventojų sluoksniams – pagal rasę ir turtinę padėtį. Oficialūs praeitos vasaros tyrimai parodė, kad tūkstančiui amerikiečių teko 38 koronaviruso atvejai, tačiau tarp baltųjų šis skaičius buvo 23, tarp juodaodžių – 64, tarp kilusių iš Lotynų Amerikos, vadinamųjų hispanics, – 73 atvejai. Mažumų atstovai dažnai yra mažiau testuojami, o praradę darbus jie yra priversti grįžti iš didžiųjų miestų namo į savo bendruomenes ir taip platina virusą tarp saviškių. Spalvotieji daugiau dirba tuos darbus, kurių nėra galimybės atlikti nuotoliniu būdu. Tiktai vienas iš penkių afroamerikiečių pandemijos metu gali dirbti nuotoliniu būdu ir tik vienas iš šešių ispanakalbių gali tai daryti (The New Yorker, 2021 m. sausio 4 ir 11 d., p. 45).
Šiuolaikinės Amerikos politiniame diskurse atviras rasizmas nėra toleruojamas, bet riaušės ir smurtas, susiję su juodaodžio nužudymu, parodė, kad ši problema yra aštri. Paradoksalu, bet siekis vykdyti antirasistinę politiką gali pabloginti padėtį. Kai kurie miestai, tokie kaip Niujorkas, draudžia darbdaviams klausinėti darbo ieškančių asmenų apie jų teistumą arba tikrinti kredito istoriją. Šios priemonės buvo priimtos siekiant padėti įsidarbinti afroamerikiečiams, kurie dažnai turi ir kriminalinę praeitį, ir prastus kredito istorijos įrašus. Tačiau kai kurie tyrimai parodė, kad tokie draudimai juodaodžiams suteikia mažiau galimybių gauti darbą, nes dauguma darbdavių nutaria daryti apibendrinimus pagal rasinius požymius.
Rinkos Amerikoje krenta nuo praėjusių metų kovo mėnesio. Aštuoniais milijonais padaugėjo amerikiečių, gyvenančių žemiau skurdo ribos. Trumpas pirmojoje prezidento rinkimų kampanijoje kritikavo tokią sistemą, kuri atima darbo vietas iš amerikiečių, ir žadėjo jas sugrąžinti. Joe Bidenas rinkimų kampanijos metu žadėjo didinti mokesčius (bent jau labai turtingiems), diversifikuoti pajamų mokesčius, numatyti paveldėjimo mokesčius ir sukurti geresnį socialinės rūpybos tinklą.
●
Šiais visuotinės kritikos laikais Amerikai prognozuojama ilgalaikė tapatybės krizė, ekonominis nuosmukis, valstybės kaip pasaulinės demokratijos atramos patrauklumo praradimas. Aš taip nemanau. XIX amžiaus pabaigoje Amerikos žmonės sukūrė išradimus, pagerinusius gyvenimą: liftą, eskalatorių, telefoną, fonografą, pneumatinę stabdžių sistemą, elektros sistemą, linotipą, fotoaparatą, pneumatines padangas, žiogelį, rašomąją mašinėlę. Daugelis žino apie „Microsoft“, „Google“, „Apple“ ar „Teslą“, bet, matyt, mažai kas yra girdėję apie Niujorko aukštųjų technologijų kompaniją „Corning“, kuri gamina buteliukus iš vadinamojo Valor Glass, skirtus vakcinoms nuo koronaviruso. Tokie pavyzdžiai rodo, kad ši šalis, nepaisant politinių neramumų ir susipriešinimo, akumuliuoja tokį pat kūrybinės potencijos proveržį, koks buvo XIX amžiaus pabaigoje.
