Taigi, tyrimai rodo, kad statistinis „seksas dabar ir čia“ šalininkų amžius – tarp dvidešimties ir penkiasdešimties metų. Girdėjau tikrą vienos aktorės pasakojimą, kuri spektaklio metu, pasipuošusi renesanso suknia su didele iškirpte, be kelnaičių, už scenos dekoracijų vis laukdavo savo meilužio pasirodymo pabaigos. Mat, jis taip pat vaidino tuose pačiuose spektakliuose. Nutaikę minutę, niekam nematant, abu pasitraukdavo į scenos gilumą ir ten, avanscenoje, vykstant spektakliui, žaibiškai pasimylėdavo. Jis įsiverždavo į ją iš nugaros, suėmęs jos krūtis; abu įsikąsdavo į nosines, kad netyčia nesušuktų. Po to, lyg niekur nieko, meilužiai vėl išeidavo į sceną. Papasakota istorija vyko ne kokiuose nors sovietiniuose kultūros namuose, o vienos modernios vakarų valstybės Nacionaliniame teatre. „Na, tokie paleistuvaujantys menininkai vakaruose – nieko nuostabaus“, – pasakys tūlas lietuvis, manąs, kad čia, Lietuvoje, nieko panašaus nevyksta. Deja, turiu nuvilti. Apklausos rodo, kad daugiau nei penkiasdešimt procentų apklaustųjų bent kartą užsiėmė seksu ofise! Na, nebent mes, lietuviai, esame iš kitos planetos…
Ar šis mano pateiktas scenarijus skamba grėsmingai? Taip. Pateiksiu kelis mokslinius tyrimus apie seksą darbe, statistinius duomenis ir neišgalvotus pavyzdžius. Priešą, taip sakant, reikia pažinti. Nors tyrimai atlikti prieš pandemiją ir karantinus, bet jie ypač aktualūs dabar, kai žmonės nuo visko pavargę ir trokšta to, kas nurautų stogą... Rizikinga, bet klaidų, santykių kracho, šeimos apokalipsės galima išvengti. Priminsiu, kaip „ištrūkus į laisvę“ neprisidaryti problemų.
Taigi, apie tai, ką visi žino, bet niekas nekalba. Ir niekas nenori atsidurti kvailio vietoje, tai yra likti su ragais. Koks gi malonumas žinoti, kad tavo antra pusė bėga į darbą ne vien tik popierių kiloti, derėtis su klientais ar tvarkyti kitų valdiškų reikalų? Kad ji pasąmonės gelmėse trokšta ištisą dieną flirtuoti, nes nori atsigriebti už „kovidines“ dienas ir vėl pasijusti patrauklia moterimi. Tas pats ir su vyrais. Ištrūkę iš įkyrėjusio namų jungo, jie ne mažiau nori atsigriebti – pasijusti ne darbiniais jaučiais, o eržilais, sugebančiais įaudrinti visą kaimenę. Seksualiai aktyviems žmonėms gyvybiškai svarbu „pasitikrinti savo akcijas“ – ar dar esi patrauklus, sugebi išlikti dėmesio centre ir burti apie save „sekėjus“.
Realiame gyvenime panašiai kaip Facebook’e – sąmoningai ar nesąmoningai neriamės iš kailio, stengdamiesi padaryti įspūdį kitiems ir kuo patraukliau save pristatyti. Todėl, sprendžiat iš JAV atliktų tyrimų (Lietuvoje, deja, panašūs tyrimai dar nebuvo atlikti), vis daugiau žmonių teigiamai žiūri į seksą su kolegomis darbe. JAV atliktos apklausos rezultatai gali šokiruoti: beveik pusė apklaustų (2500 asmenų) prisipažino, kad jie turėjo lytinius santykius biure! Kaip tai įmanoma? – paklausite. Ir aš nesuprantu, kaip žmonės sugeba susirasti sau tinkamą vietelę biure, kuriame visi viską mato. Kur įtaisytos filmavimo kameros ir galimai pasiklausymo aparatūra. Žinoma, yra dokumentų sandėliai, garažai, rūkymo kambariai ir tualetai, kurie taip pat įeina į darbinės zonos sąvoką. Net automobilio salonas ir net viešbučio kambarys per komandiruotę yra tai, iš ko susideda darbas, taigi, vietų „savo akcijoms pakelti“ susidaro ne taip jau mažai. Kaip ten bebūtų, JAV atlikti tyrimai nenurodo, kur respondentai sugebėjo parodyti tokį stulbinantį „darbinio sekso“ rezultatą – 50/50 kaip sakant….
Kaip dažnai užsiimama seksu darbe? Tyrime dalyvavusių apklaustųjų nuomone, tarp 20proc.–40proc. kolegų turėjo ar turi lytinius santykius su kolega. O kiek yra svajoję apie seksą su bendradarbiais? „Taip“ pasakė beveik 80 proc. apklaustų vyrų ir moterų. Maža to, jie prisipažino, jog darbe bandė „pakabinti“ kolegą arba patys buvo „kabinami“. Didelė dalis iš jų mano, kad seksas su kolegomis – nieko tokio, jis visai ne pro šalį, jeigu tai lieka paslaptyje ir netrukdo atliekamoms pareigoms. Kitaip tariant, nepasitenkinimą namuose bandoma kompensuoti pasitenkinimu darbe. Taigi, tokie tyrimų rezultatai, tokia tikrovė, su kuria tikrai nėra lengva susitaikyti. Juolab, kad beveik visi apklaustieji, turėję seksualinius santykius darbe, dėl to nesigailėjo. Anaiptol.
Karantinas, užsidarymas mažoje erdvėje turi tendenciją naikinti santykius. Išties skaudu skaityti pranešimus viešojoje erdvėje apie žinomų žmonių, vadinamos „idealios šeimos“ netikėtas skyrybas – kai dabar, dar nepasibaigus karantinui, vyras išeina iš namų. Palieka žmoną su vaikais dėl to, kad gyvenimas „teikė per mažai džiaugsmo“. Ir arkliui aišku, kad žmogus, kaip minėta, įgriuvo stačia galva...Ir tas kaifas (na, neneigiu aš jo, neneigiu!) privertė užmiršti priesaiką žmonai ir pareigą vaikams – o kuo jie kalti, kad karantinas, nuotoliniai mokslai, psichologinės problemos užgriuvo ant jų galvos? Ir dar tėtis išėjo, pasaulio pabaiga.
Nūdienos situaciją galima drąsiai lyginti su karu. Kai po tam tikrų nemalonių įvykių, priverstinės atskirties, nerimo, artimųjų netekčių norima sugrįžti į ramybę, pamiršti siaubus. Jei nesugebi gyvenimo uždaroje erdvėje paversti teigiama patirtimi ir išeiti stipresnis, norisi tik vieno: bėgti nuo sunkumų kuo toliau, šalin nusimetus atsakomybių naštą. Bet kokia kaina sugrįžti „į normalų gyvenimą“ – vėl tapti geidžiamu, mėgautis gyvenimu, džiaugtis ir džiuginti kitus. Nusimesti tą prakeiktą kaukę, dengiančią pusę veido ir akinančią šypseną.
Nebedžiugina žmona ir vaikai? Velniop juos, kad tik greičiau vėl atgautum prarastą rojų. Tik išdavystė karo sąlygomis dešimteriopai skaudesnė. Juo labiau, kai kalbame apie vaikus. Bet nesu kunigė ar Motina Teresė, todėl daugiau nemoralizuosiu. Tik priminsiu, jog egzistuoja aibės galimybių ir būdų apsaugoti šeimą nuo iširimo. Esu įsitikinusi, kad kiekvienas save gerbiantis šiuolaikinis žmogus skaito psichologų patarimus, padedančius gelbėti santykius. Nors mūsų smegenys turi tokią nemalonią savybę – jos linkusios užsiblokuoti. Užmiršti tai, kas mums nepatogu ar sukelia diskomfortą. Geri patarimai greitai pamirštami dar ir todėl, kad kasdienybės rūpesčiai įveikia net ir įžvalgiausią protą: kodėl turėčiau atsisakyti nors trumpo malonumo? Kodėl gi nepasinaudoti šansu? – iškyla tarsi natūralūs klausimai ir negalvojama, kas po to. Tik šventasis, kaip sakoma, nesukluptų, kai dirginami ilgai slopinti, su didžiausiais malonumais susiję impulsai – sunkiai valdomos aistros, priklausomybės ir t. t. Deja, nei vienas nesame apdraustas nuo paklydimų.
Kas bus, kai karantino suvaržymai bus atšaukti ir mes lyg upė, pakėlus šliuzus, vėl gaivališkai veršimės į gyvenimą? Kai nebebijosime vienas kito, nes būsime tvarkingai suskiepyti kaip paršeliai fermoje. Kai vėl išsitrauksime dalykinius kostiumus, kurie užsigulėjo mūsų drabužinėse, o išėjimas į darbą bus tolygus išvykai į Vienos operą. Kai kavos puodelis su administratore Maryte įgaus tokią vertę, lyg prieš jus sėdėtų didžiakrūtė Pamela. Net beviltiškoms namų šeimininkėms atsiveria nauji horizontai – juk pagaliau tas įkyrėjęs sutuoktinis (tapęs ir taip jau niūrios karantininės kasdienybės prievaizdu) išvažiuos dirbti į ofisą. Ir bus galima ramiai išgerti po taurelę brendžio su vienišu kaimynu, su kuriuo šiaip jau baisu net pasisveikinti.
Prisipažinkime ranką prie širdies pridėję: juk kiekvienas turime rožinių svajonių, susijusių su karantino pabaiga? Štai, viena iš mūsų ministrių svajoja kuo greičiau dingti iš Lietuvos į kalnus slidinėti. O Seimo narys pasakoja žurnalistams dieną naktį svajojąs apie normalų, sotų, lietuvišką baliuką. Be to, Lietuvoje jis numatąs gimstamumo bumą...Girdi, po viso to košmaro žmonės „griebs jautį už ragų“. Na, kas jau kas, bet mūsų valdžios žmonės turbūt geriausiai jaučia naujas tendencijas ir šiuo klausimu mūsų nuomonės sutampa. Juk karantine uždarytų žmonių poreikiai bendrauti, jų instinktai niekur nedingsta. Atlaisvinus suvaržymus jie greičiausiai išsiverš visu smarkumu. Todėl išsivadavimas iš viruso gniaužtų neišvengiamai turės ir savo negatyvią kainą, kurią nori nenori teks susimokėti. Kad ta kaina nebūtų pernelyg didelė, noriu priminti:
• karts nuo karto būtina atminti, kuriam galui mes gyvename kartu, kad mano antra pusė ir vaikai yra man svarbiausi. Gyvenimas su jais kartu yra mano gyvenimo konstanta, nes šeima – tai vertingiausia, ką esu sukūręs savo gyvenime ir visa kita prieš ją nublanksta. Svarbiausias bendras tikslas – vaikų gerovė, darni šeima skatina ugdyti toleranciją, atsiprašyti ir atleisti. Tokiu būdu išspręsti visas problemas ir kiekvieną dieną pradėti tarsi iš naujo, nuo tuščio lapo, be praeities nuoskaudų ir nereikalingų emocijų;
• susiplanuoti ir parašyti dienotvarkę – ne tik dienos veiksmų planą, bet ir elgesio taisykles. Jas aptarti su vyru/žmona ir griežtai laikytis. Neleistinas elgesys – priekaištai (kokie „teisingi“ jie bebūtų), ginčai siekiant „laimėti“ arba – atvirkščiai – sutuoktinio ignoravimas, nekalbėjimas kelia neigiamas emocijas, kurios formuoja sunkią atmosferą namuose. Tai gali paskatinti sutuoktinį ieškotis emocinio palaikymo kitur;
• vienas iš pačių svarbiausių dalykų žmogui – jo gyvybinė, asmeninė erdvė. Būtina griežtai jos paisyti, ypač jei būstas, kuriame gyvenate, yra nepakankamai erdvus. Jei suaugęs ar vaikas nori pabūti vienas, gerbkite jo norą – „pabuvimas su savimi“ yra itin svarbus veiksnys normaliai psichinei sveikatai palaikyti. Ne mažiau svarbu turėti galimybę ramiai dirbti. Jei dirbate nuotoliniu būdu, netgi mažus vaikus pradėkite mokyti laikytis taisyklių. Jie negali bet kada panorėję įsiveržti į tėčio ar mamos darbo kambarį. Tinkamai paaiškinus, kodėl tėvai negali bendrauti su jais kaip tik šią akimirką, vaikai greitai išmoksta pamoką;
• šilti santykiai su vyru/žmona – bučiniai, glamonės ir seksas būtini kaip oras. Tai – geriausi vaistai nuo emocinės įtampos ir netgi nuo galvos skausmo. Įtraukite intymų bendravimą į jūsų abiejų dienotvarkę ir stenkitės jos laikytis, kad nepatenkintos aistros neišsiveržtų nepageidaujamais būdais.
Pasikartojantys, tapę ritualu, veiksmai padeda valdyti įtampas, ypač tai aktualu gyvenant uždaroje erdvėje. Daryti viską, kad nepatenkintas sekso poreikis netaptų didelių šeimos problemų, net skyrybų šaukliu. Bet, savaime aišku, psichologinė ir fizinė prievarta yra neleistina, antraip santykiai bet kuria akimirką gali pavirsti sprogstančiu ugnikalniu.
Sau ir mūsų vaikams nuolat primenu, kad iš karantino turime išeiti dvasiškai stiprūs, kažko pasimokę. Pasitikėjimas savimi, susitelkimas ir parama vienas kitam krizės sąlygomis – visa tai yra vertinga patirtis, kurios įgijome. Tai liečia ir asmeninius santykius šeimoje. Jei išmokome susidoroti su iššūkiais, suvaldyti psichologines audras šeimoje, jei prisitaikėme, išmokome gyventi kitaip (nors ne taip patogiai, ne taip džiugiai kaip buvome įpratę), galime pelnytai didžiuotis. Egzaminą išlaikėme.
Tik sąmoningai suvokę gyvenimo prioritetus „į laisvę“ nebėgsime kaip į išpardavimą prekybcentryje, maždaug blackfriday, griebiu, ką galiu. O grįžimas į darbus netaps dar vienos, dabar jau šeimos krizės, pradžia. Nors yra teigiančių, kad neištikimybė kartais padeda šeimai išlikti, aš šiuo klausimu kategoriška: yra kiti būdai spręsti problemas ir aš juos pateikiau. Erotiniai nuotykiai darbe, kas tai bebūtų – bučinukai, „greitukai“ ar dar kas nors nėra tai, kas daro gyvenimą geresnį.
Verčiau, pasibaigus karantinui, nueisiu su drauge kavos.
