Kaip rašiau šiame straipsnyje, britų armijos ir visuomenės elitas, karininkai – prestižinį Itono koledžą baigę vyrai – jų Pirmajame pasauliniame kare žuvo daugiau negu 1 tūkst., t.y. apie 20 procentų viso sąstato, tuo tarpu eilinių britų karių nuostoliai sudarė apie 12 procentų.
„Bet tai buvo taip senai...“ – ištarsite jūs ir būsite teisūs. Paskutinis (jei visai tiksliai – paskutinė) I-ojo Pasaulinio karo veteranas mirė 2012 m.vasarį – Žemėje neliko tiesioginių to karo žiaurumų menančių liudininkų, bet... karališko kraujo asmenų įsipareigojimai šalies gynybai ir kariuomenėms niekur nedingo.
II-ojo Pasaulinio karo metais Danijos karalius Kristijonas X (pilnas vardas Christian Carl Frederik Albert Alexander Vilhelm), skirtingai negu aplinkinių šalių monarchai, nepaliko savo šalies, tačiau nutarė tęsti pasyvią rezistenciją prieš nacių okupantus savo šalyje. Pasakojama, kad keletą metų, kiekvieną dieną, dėvėdamas paradinę uniformą jis jodavo arkliu Kopenhagos centrinėmis gatvėmis, ragindamas savo žmones būti stipriais dvasia.
Kuomet 1942-ųjų metų rugsėjo 26-ąją Adolfas Hitleris ilga ir gražbylystėmis apipinta telegrama pasveikino Danijos monarchą su 72-uoju gimtadieniu, gavo atsakymą: „Didžiai dėkoju. Karalius Kristianas“. Fiureris buvo įsiutęs dėl tokios nepagarbos, kilo tarpvalstybinis skandalas, istorijoje prisimenamas „Telegrafo krizės“ pavadinimu – naciai paleido Danijos Vyriausybę, griežtino politiką okupuotos šalies atžvilgiu, keitė savo karinę vadovybę „griežtesniais kadrais“, tačiau karaliaus nelietė, nors jo požiūris į nacius buvo neblogai žinomas.
Pasakojama, kad kartą jodamas pro vieną viešbutį sostinės centre, jis pamatė iškabintą nacių vėliavą. Pastarieji ten įsirengė savo karinį štabą. Karalius liepė vokiečių sargybiniams nukabinti vėliavą – nes tai prieštarauja Vokietijos ir Danijos susitarimams. Sargybiniui atsisakius, karalius tarė: – Tada aš atsiųsiu Danijos kariškį, kad nukabintų vėliavą, ką tu tada darysi?
– Šausiu,– atsakė sargybinis.
– Gerai, tada tas kariškis būsiu aš, – pareiškė karalius ir nulipo nuo žirgo.
– O kur jo sargybiniai? – kiek pašaipiai susižvalgė nacių kareiviai.
– Jo sargybiniai – visi Danijos žmonės, – grėsmingai atsakė jaunas vaikinas, stovintis pastatą juosiančioje minioje.
Vėliava buvo nukabinta.
Kristijono X sūnus Frederikas IX-asis (pilnas vardas Christian Frederik Franz Michael Carl Valdemar Georg), perėmęs sostą po tėvo mirties 1947-aisiais, sulaužė ilgametę tradiciją, vietoje tarnybos sausumos pajėgose pasirinkdamas jūrų karininko karjerą – pabaigęs Karališkąją Danijos Jūrų Pajėgų Akademiją, savo tarnybos laivyne metu pasipuošė ir keliomis tipiškomis jūreivio tatuiruotėmis.
Matyt nenustebinsiu pasakęs, kad jo dukters, dabartinės šalies karalienės Margrethės II-osios sūnūs, princai Joachimas ir Frederikas, taip pat yra aktyvūs savo šalies ginkluotųjų pajėgų nariai.
Pirmasis, pradėjęs karjerą kaip pėstininkų pulko eilinis, kilo karjeros laipteliais tankų batalionuose, o praėjusiais metais, jau kaip brigados generolas, užėmė Karo Atašė pareigas Prancūzijoje. Antrasis, vyresnėlis Frederikas, dabar jau taip pat brigados generolas, tarnavo šalies elitiniuose Frømandskorpset daliniuose (specialiųjų operacijų pajėgų dalis, atitinkanti amerikietiškąjį SEAL ar lietuviškąjį SOP kovinių narų tarnybą).
Kaip ir danų, mūsų kaimynų švedų karališkoji dinastija taip pat nelinkusi „atsisveikinti su ginklais“.
Dabartinio Švedijos karaliaus Karlo XVI-ojo Gustafo (pilnas vardas Carl Gustaf Folke Hubertus) tėvas, Princas Gustafas Adolfas buvo puikus kavaleristas, dalyvavęs 1936-ųjų Berlyno Olimpinėse žaidynėse, gyvenimą baigęs turėdamas pulkininko-leitenanto laipsnį. Pats Karlas XVI-asis dvejus su pusę metų tarnavo šalies ginkluotosiose pajėgose, vėliau, kariniu laivu „Älvsnabben“ plaukė aplink pasaulį. Sūnus Princas Karlas Filipas tarnavo Amfibinių pajėgų batalione bei baigė Nacionalinį Švedijos Gynybos koledžą. Duktė, Princesė Viktorija, baigė bazinį kario paruošimo kursą nacionaliniame mokymų centre. Jos vyras Danielis, kilęs iš paprastos fermerių šeimos, 15 mėnesių atliko karinę tarnybą pėstininkų dalinyje.
Nuo karališkų įsipareigojimų savo šaliai išsisukti nepavyks, nors išsisukinėti niekas ir nebando – paprastai, prestižinis išsilavinimas gimdo intelektą ir erudiciją, kurių pakanka suprasti, kad tradicijas ir gerą toną, kartais istoriškai tenka derinti su įtampų ir karų laikotarpiais.
Net nykštukinio Monako vadovas Princas Albertas II-asis, vienas iš turtingiausių karališkojo kraujo vakariečių, valdantis daugiau kaip milijardo JAV dolerių vertės turtą ir labiau pagarsėjęs savo silpnybe priešingai lyčiai nei karo vyro reputacija, beveik 8 mėnesius triūsė Prancūzijos karinių jūrų pajėgų sraigtasparnių nešėjo „Jeanne d'Arc“ denyje.
Kalbant apie Londono Karališkąją šeimą žodžiai „karinė tarnyba“ ar „jie taip pat tarnavo“ netenka prasmės – karo teorija ir praktika yra neatsiejama britų savasties, mentaliteto ir politinės kultūros dalis.
Jaunėlis Princas Harry du kartus vyko į Afganistaną – pirmąjį kartą dalyvavo kovos veiksmuose petys petin su gurkomis kovojant prieš Talibaną, antrojo turo metu pilotavo kovinį „Apache“ sraigtasparnį. Savo karinės karjeros pabaigoje jis dalyvavo intensyviuose 4 savaičių mokymuose su Australijos specialiųjų pajėgų kariškiais, o Talibano pažadai „nužudyti arba pagrobti princą“, laimei, taip ir liko neįgyvendinti.
Vyresnysis Harry brolis Princas Williamas, karinėje tarnyboje taip pat sekė tėvo ir savo brolio pėdomis – pasirinko sraigtasparnio piloto profesiją – gelbėjimo misijos virš audringos jūros, o kartą princas iškėlė 900 kilogramų kokaino krovinį iš narkotikų prekeivio greitaeigio laivo.
Galbūt meilę aviacijai jie paveldėjo iš savo tėvo, Princo Charleso, kuris pilotavo tiek sraigtasparnius, tiek transportinius orlaivius, kol 1994-aisiais, sąlyginai laimingai, leisdamasis patyrė avariją Hebridų salose.
Jeigu jau prakalbom apie vaikus ir jų tėvus, privalome paminėti ir nacijos „mamą“ – Karalienę Elžbietą II-ąją – be jos oficialaus sutikimo anūkas Princas Harry nebūtų papuolęs į Afganistaną, o sūnus Princas Andrew nebūtų vykęs ginti Karūnos interesų į Falklandų karą. Šie karališki asmenys buvo vieninteliai per pastaruosius dešimtmečius tiesiogiai dalyvavę karo veiksmuose.
Tvirto charakterio karalienė puikiai suprato, kad rodyti pavyzdį yra būtina ir savo jaunystės metais pati ne kartą tai demonstravo – rinko paramą kovojantiems šalies kariams, tarnavo vairuotoja ir mechanike pagalbiniuose daliniuose. Prasidėjus karui, Vyriausybei pasiūlius evakuoti būsimąją karalienę į Kanadą, jos motina, tuometinė karalienė Elžbieta, atsakė: „Vaikai niekur nevyks be manęs, aš niekur nevyksiu be karaliaus, o karalius niekada nepaliks savo šalies“ (apie tai šiek tiek rašiau straipsnyje „Valia gintis arba kaip britai planavo deginti nacių užpuolikus").
Kaip matote, net ir moteriškoji monarchų pusė demonstruoja kietą charakterį ir atsidavimą savo šaliai. Kartais net nustelbdama savo vyrus. Juk karalienės Elžbietos II-osios vyras Princas Philipas, neretai būdamas savo žymiosios žmonos šešėlyje, taip pat gali pasigirti itin įdomia ir spalvinga karine biografija.
1940-aisiais, baigęs Karališkąjį Karinių Jūrų Pajėgų Koledžą Dartmute, Philipas išvyksta į Indijos vandenyną, kuriame kaip apsaugos komandos dalis lydi Australijos karinius konvojus (apie tai šiek tiek rašiau straipsnyje „Amerikiečių karių heroizmas: sovietai klydo manydami, kad jie be „Coca-Colos“ nelenda iš apkasų").
Po kurio laiko Philipas pervedamas į Viduržemio jūrą ir kaunasi su italų laivynu netoli Kretos. Kaunasi gerai, nes jūrinį jaunesniojo leitenanto laipsnį gauna pirmasis visame britų karo laivyne.
Sąjungininkų išsilaipinimo Sicilijoje metu Philipas išgelbėja savo laivą naktinės Luftwaffe (nacistinės Vokietijos karinės oro pajėgos) bombonešių atakos metu, sumaniai maskuodamas laivą ir liepęs nuleisti gelbėjimo plaustą su pritvirtintais dūminiais užtaisais – tai suklaidino priešo pilotus ir laivas išvengė liūdnos lemties. Vėliau, klausinėjamas apie savo nuopelnus tos nakties metu, Princas, jam būdinga britiška maniera atsakęs: „...tie užtaisai taip siaubingai švokštė...“.
Beje, Princas Philipas yra dievas.
Nieko nesumaišiau, apytiksliai prieš 7 dešimtis metų Vanuatu Respublikos Tanna salos Yaohnanen kaimelyje vietiniai pradėjo tikėti, kad Princo Philipo asmenyje yra įsikūnijęs dievas. O kaipgi kitaip? Dar jų tėvams britų kariai papasakojo apie asmenį, kuris „vedęs įtakingą ir turtingą moterį, geros širdies ir galimai atvyks aplankyti savo valdinių į Tanna salą“ – viskas idealiai atitiko vietinę senovės legendą.
Pats Philipas sąlyginai nesenai sužinojo apie savo dievišką kilmę ir nusiuntė kaimelio gyventojams savo nuotrauką su linkėjimais. Šie padėkos vardan pasiuntė į Londoną tradicinį kaimelio kiaulių skerdimo įnagį, su kuriuo jau pats princas iškilmingai nusifotografavo ir atgal nukeliavo atitinkama fotografija.
Galiausiai, 2007-aisiais „dievas Philipas“ susitiko su savo pasekėjais Londone.
Birželio 10-ąją šiam puikiam žmogui sukanka 100 metų, o mes visi palinkėkime, kad kovos veiksmų tradicijos karališkų asmenų tarpe išliktų kaip istoriniai prisiminimai, bet ne nūdienos realybė.
