Buvęs drožėjas vykdė autoritetų užsakymus
1998 metų rugpjūčio 28 diena kriminalinėje Lietuvos istorijoje žymi svarbų įvykį. Būtent tai diena, kai savo kruviną karjerą užbaigė 1990-taisiais nemažai žmonių užsienyje nužudęs ir garsiausiu Lietuvos samdomu žudiku laikytas asmuo. Tą dieną Alvydas Juodris, kuris buvo geriau žinomas Beno pravarde (1960 – 1998), nenorėdamas pasiduoti į butą Klaipėdoje besibraunančiam „Aro“ smogiamajam būriui, paleido sau vienintelį šūvį į galvą.
Benas buvo glaudžiai siejamas su Klaipėdos Gaidjurginiais. Šios gaujos sąraše – 17 žmogžudysčių. Ganėtinai daug, net jeigu ne kiekvieną kartą A. Juodris žudė savo rankomis. Šiandien pagrindiniai šio klano nariai – kalėjime, net didysis bosas Sigitas Gaidjurgis keletą kartų nuteistas iki gyvos galvos ir šią bausmę atlieka nuo 2002 metų pabaigos.
Pareigūnai mano, kad A. Juodris savarankiškai įvykdė apie 10 užsakytų žmogžudysčių.
Beno pravarde pagarsėjusio samdomo žudiko istorija unikali tuo, kad prieš pasukdamas į kriminalinį pasaulį jis buvo eilinis šiaulietis menininkas – talentingas drožėjas. Sovietmečiu baigęs Klaipėdos dailės mokyklą, kurioje įgijo gintaro ir metalo apdorojimo specialybę, netrukus jis susidomėjo medžio drožyba. 1982 metais gegužės 13 dieną jis tapo Liaudies meno draugijos Šiaulių skyriaus nariu. Vėliau draugija buvo pervadinta į Lietuvos tautodailininkų sąjungą. Jos sąrašuose vyras figūravo iki 1997-ųjų.
Garsiausias A. Juodrio šedevras – išdrožta trijų metrų Dievo motina – ir dabar puošia Kryžių kalną.
Kalbama, kad kartą išdrožęs užsakytus baldus ir likęs apgautas, A. Juodris ėmė keršyti ir pradėjo elgtis agresyviai. Būta kalbų, kad kadaise Benas sukonfliktavo su sodybos, kurią pirko užmiestyje, bendraturčiu S. ir šis pagyvenęs vyras, padavęs A. Juodrį į teismą, netrukus paslaptingai dingo be žinios.
Niekada praeityje neteistas ir oficialiai teisėsaugai nenusižengęs A. Juodris prieš pat mirtį ėmė artimai bendrauti su S. Gaidjurgiu. Jam priskiriamas ne mažiau kaip penkių S. Gaidjurgio aplinkai neįtikusių aukų likvidavimas. Pasakojama, kad A. Juodris buvo kaip „žudikas eksportui“, talkino ir kitiems Lietuvos miestų bei Rusijos kriminalinio pasaulio lyderiams. Kalbėta, kad už vieno užsakymo įvykdymą šiaulietis tais laikais gaudavo nuo 5 iki 20 tūkstančių JAV dolerių.
1998 metais vasaros pabaigoje, nenorėdamas pasiduoti teisėsaugai A. Juodris per „Aro” šturmo operaciją, nusišovė viename Klaipėdos daugiabučių. Jis mirtį pasirinko šalia savo mažametės dukters tada, kai pistoleto apkaboje iš 17 šovinių buvo likę tik keturi. Netoli jo kūno buvo rastos dar dvi pustuštės apkabos.
„Manau, yra nemažai A. Juodrio-Beno įvykdytų užsakytų žmogžudysčių, kurių mums nepavyko arba jau niekada nepavyks galutinai ištirti. Tam tikri duomenys leidžia daryti išvadą, kad 1993 metais jis galėjo nužudyti Gardino vykdomojo komiteto pirmininką, kelis Latvijos kriminalinio pasaulio autoritetus“, – kalbėjo A. Juodrio ir žudikų grupuotės, į kurią buvo įtrauktas jo sūnus Benas, nusikaltimus narpliojęs Generalinės prokuratūros prokuroras.
Ginklas keliavo per žudikų rankas
A. Juodris ir jo pasekėjai paprastai nusikaltimuose panaudotus ginklus sunaikindavo arba paslėpdavo, tačiau vieną – pistoletą „Beretta 81BB“ – kažkodėl ypač vertino. Šis ginklas tapo išskirtiniu, nes buvo panaudotas dviejų asmenų nužudymuose, o po A. Juodrio-Beno mirties juo pasikėsinta į žmogaus gyvybę. Tąsyk minėtu ginklu mosavo kito šiauliečio samdomo žudiko Sauliaus Skėrio gaujos vyrai.
„Matyt, ginklas buvo arba labai geras arba buvo specialiai saugojamas kaip pereinamoji relikvija. Jei ginklas prakalbėtų – galėtų daug įdomybių papasakoti“, – kalbėjo vienas pareigūnų, demonstravęs Beno pamėgtą italų gamybos „Beretta“ pistoletą su duslintuvu.
Šis ginklas ilgus metus buvo saugomas vieno žinomo prokuroro kabineto seife.
Trumpa šio ginklo istorija: Klaipėdos mafijos šulo S. Gaidjurgio gaujos bylos įrodymais nustatyta, kad pistoletu 1997 metų rudenį buvo nušautas panevėžietis Mindaugas Bendzalauskas. Ginklas 2003 metų gruodžio 3 d. buvo paimtas su šovinių dėtuve, šešiais šoviniais ir garso bei liepsnos slopintuvu iš Kauno Vyriausiojo policijos komisariato.
Nustatyta, kad Benas Juodris, jau minėto A. Juodrio sūnus, šį pistoletą 1998 metais paėmė iš tėvo naudojamo garažo, o vėliau perdavė S. Skėriui. 2002 metais gruodžio 18 dieną parodymų patikrinimo vietoje B. Juodris, patvirtindamas savo parodymus dėl jam inkriminuotos veikos, parodė garažą Klaipėdoje, šalia Šilutės plento namo, kuriame rado pistoletą „Beretta“ su dviem pilnomis apkabomis.
Apsimetėlio S. Skėrio gauja
Daugeliui vis dar kelia įtarimą ilgus metus psichinio ligonio kauke mėgdavusio prisidengti vieno įdomiausių pastarųjų dešimtmečių samdomų žudikų gaujos lyderio Sauliaus Skėrio mirties aplinkybės. Jis buvo garsus ne tiek dėl kriminaliniam pasauliui įprasto žiaurumo, sudėtingų užduočių vykdymo, kiek dėl dešimtmečius trukusių pastangų išvengti kalėjimo, simuliuojant protinę negalią.
Prieš prasidedant S. Skėrio žudikų gaujos teismo procesui 2009 metais, kuriame buvo nagrinėjami jo su bendrais padaryti nusikaltimai, S. Skėris bandė vaizduoti nepakaltinamą. Jo apklausos kartais primindavo įspūdingus spektaklius. Per jas kai kuriems pareigūnams šiaulietis pasakodavo, kad savo namų spintoje turįs 10 unikalių kojinių kolekciją, aiškindavo esą gimęs Milvokio valstijoje, Jungtinėse Amerikos Valstijose.
Kruvinų mafijos užduočių vykdytojas, pasak kriminalistų, vaidindavo puikiai. Apsimetinėti bepročiu S. Skėris pradėjo dar 1981-aisiais, siekdamas išvengti bausmės dėl plėšimų.
Neretai po sulaikymų jis būdavo siunčiamas į psichiatrijos ligonines, kur praleisdavo kelias savaites, o išėjęs į laisvę vėl griebdavosi naujų nusikaltimų. Laikui bėgant jo vaidyba tobulėjo. Tačiau buvo atlikta išsami jo sveikatos būsenos ekspertizė, kuri galutinai sužlugdė S. Skėrio meistriškai suvaidintus simuliavimus.
Kai likus pusmečiui iki mirties kalėjimo administracijai S. Skėris ėmė dažniau skųstis blogėjančia sveikata, iš pradžių teisėsaugininkai manė, kad mafijos užsakymų vykdytojas vėl apsimeta. Tačiau sužinoję, kad 2009 metų rugpjūtį vyriškis mirė, jie negalėjo patikėti šia žinia, todėl patys nuvažiavo į kalėjimo ligoninę įsitikinti, kad garsusis žudikas išties negyvas.
Senų Šiaulių kriminalinio pasaulio autoritetų – S. Skėrio ir Viktoro Mulos suformuotoje gaujoje, be sūnaus A. Skėrio, įvairius nusikaltimus darė ir Mantas Kardišauskas, Šarūnas Juodžbalys bei epizodinį vaidmenį atliko minėto kilerio A. Juodrio sūnus Benas Juodris.
Savo kruviną maratoną jie pradėjo 2000-ųjų rugpjūčio 18-osios vakarą, kai savo bute buvo nužudyta „Jautros“ vaistinės vedėjos pavaduotoja šiaulietė Alma Zinkutė. Moteris nušauta 3 šūviais į krūtinę ir galvą pistoletu su garso slopintuvu. Žudikai pavogė moters papuošalus, fotoaparatą, piniginę ir 1990 metų laidos automobilį „Toyota Corolla“. Tyrimo metu nustatyta, kad moteris nužudyta siekiant ją apiplėšti ir taip pasipelnyti.
Buvo tiriama ir užsakytos žmogžudystės versija.
Žmogžudystės pėdsakai atsekti tik po trejų metų, kai pas S. Skėrio sugyventinę buvo rasti nužudytajai A. Zinkutei priklausę auksiniai auskarai. Moteris tąkart prisipažino, kad papuošalus dovanojo sugyventinis. Vėliau S. Skėris su savo šutve buvo kaltinamas dar ne vienu žiauriu nusikaltimu, įvykdytu Kaune, Telšiuose. Jis buvo kaltinamas 3 žmonių nužudymu.
Teisėsaugininkai turėjo duomenų, kad S. Skėris ir jo bendrai prisidėjo prie Telšių verslininko Hilerijaus Sasnausko, Kauno nusikalstamos grupuotės Ramaškinių lyderiu vadinto Ramūno Kuzmino, pravarde Ramaškė, ir šiaulietės Rimos Bielskienės nužudymų. H. Sasnauskas buvo nušautas 1993 metų sausį savo namo kieme. R. Bielskienė nužudyta 2000-ųjų balandžio 11 dieną savo bute, o R. Kuzminas - Ramaškė, prie savo namų Kaune nušautas 2000-ųjų birželio viduryje. Yra duomenų, kad S. Skėris vykdė kai kuriuos vėliau Kauno senosios kartos mafiją nuodugniai atskleidusio ir su teisėsauga bendrarabiavusio Jono Bielskio kruvinus užsakymus.
Trys buvę S. Skėrio pagalbininkai už itin sunkius nusikaltimus kali iki gyvos galvos. Tokia bausmė skirta A. Skėriui, M. Kardišauskui ir Š. Juodžbaliui. Šią bausmę 2014 metų sausį jauniems vyrams pirmąsyk paskyrė Vilniaus apygardos teismas byloje dėl trijų nužudymų, plėšimų ir kitų nusikaltimų.
Šiaulių bomberis
1998 metų balandžio 15 dieną, likus 5 minutėms iki darbo dienos pabaigos nugriaudėjo sprogimas Šiaulių mokesčių inspekcijos pastate. Per sprogimą sužalota 40 žmonių, o stipriausiai nukentėjusi inspekcijos darbuotoja Jūratė R. po savaitės mirė ligoninėje.
Po kelių dienų daugelis pareigūnų manė, kad tai vietinių Princų iššūkis policijai – neva jie nori parodyti teisėsaugai vis dar esantys galingi. Visai nedaug trūko, kad Šiaulių policininkai būtų pradėję masines prevencinio sulaikymo represines akcijas prieš Princus, kai netikėtai jų dėmesį patraukė Artūro Kibildžio (1963–2005) šeimos veikla.
Lygiai po mėnesio ir dviejų dienų nuo garsiojo teroristinio akto įvykdymo, tų pačių 1998 m. gegužės 17 d., A. Kibildį kriminalistai susekė ir suėmė Klaipėdoje. Sprogimo tyrėjus pas A. Kibildį atvedė jo plepumas – jis dažnai ir gana atviromis frazėmis savo garsiąją diversiją mobiliuoju telefonu aptarinėjo su bičiuliais. Taigi, klausantis svetimų telefoninių pokalbių pareigūnams pavyko prisikasti iki vieno garsiausių teroro akto rengėjų.
Sulaikytas A. Kibildis atkakliai neigė bent kiek prisidėjęs prie Šiaulių mokesčių inspekcijos sprogdinimo, todėl jam iš pradžių buvo pareikšta įtarimų dėl kitų nusikaltimų. Pradėjus strigti sprogdinimo tyrimui, kelis sulaikytus A. Kibildžio aplinkos žmones pareigūnai išvežė į Vilnių. Su pareigūnų siūlymu bendradarbiauti ir mainais už laisvę papasakoti apie bendrus nusikaltimus sutiko trys A. Kibildžio bendrininkai. Jie prisiminė pavardes, datas ir vietas, be to, atkūrė sąsajas. Vienas jų išsipasakojo, kad boso užsakymu mėtęs granatas į duoklės nemokančių komersantų parduotuvių vitrinas.
Taigi, kriminalistų surinkta medžiaga vis sunkiau ėmė slėgti A. Kibildį. Jis greitai suvokė, kad jo padėtis – be išeities. Dirbdami išvien su teisėsauga buvę parankiniai parengė storą parodymų tomą, kartu pateikė tiek vertingos informacijos apie buvusį lyderį, kad pareigūnai jį galėtų dešimtmečiams įkišti už grotų. Jiems buvo panaikinami kaltinimai.
A. Kibildžiui buvo pateikti kaltinimai dėl Šiaulių mokesčių inspekcijos sprogdinimo organizavimo. Sprogmenį pagaminęs Vladas Bernotas nuteistas 15 metų nelaisvės. Sprogmenį į inspekcijos patalpas pargabenusiam Helmutui Poškui teismas skyrė 16 metų nelaisvės.
A. Kibildis už teroro aktų organizavimą – mokesčių inspekcijos, parduotuvės „Šiaulių baldai“ sprogdinimus, pasikėsinimus padegti parduotuvę „Technocentras“, ginklų ir sprogmenų įsigijimą, turto prievartavimą iš viso buvo nuteistas kalėti 19 metų. Beje, tikrasis Šiaulių mokesčių inspekcijos sprogdinimo motyvas teisme taip ir neišaiškintas.
Iš Mažeikių rajono kilusio A. Kibildžio gyvenimas nesusiklostė. Jo tėvai nuolat kivirčijosi, vaikas retai būdavo sotus. Vos sulaukęs pilnametystės jis pirmą kartą atsidūrė už grotų dėl išžaginimo. Už šį nusikaltimą kalėjime jis praleido aštuonerius metus. Lietuvai atgavus nepriklausomybę 1990 metais A. Kibildis grįžo į laisvę. Jis greitai rado sprendimą pradėti naują gyvenimą ir vėl įsiliejo į kriminalinių įvykių sūkurį. Netrukus subūrė jam tarnavusių banditų gaują ir ėmėsi nuvarinėti automobilius, prievartauti turtą iš kitų ir plėšti.
1992 metais A. Kibildis vėl sėdo į „zoną“ už plėšimus. Trejetą metų iki nuosprendžio Šiaulių tardymo izoliatioriuje išsėdėjęs jis tapo ryškiausiu autoritetu. Iš čia jis galėjo savo valdžią rodyti net laisvėje esantiems bendrams. 1996 metų pavasarį vėl į laisvę išleistas A. Kibildis ketino tapti vienu Šiaulių mafijos autoritetų, tačiau anuomet iš visų pusių nuolat aidėjo šūviai, banditai nepasidalijo grobiu, todėl šiame kare A. Kibildis vietiniams smarkiai kliudė.
Netrukus jis vėl patraukė operatyvininkų dėmesį.
1997-ųjų pradžioje jis sulaikytas dėl mėginimo padegti parduotuvę. Vėliau A. Kibildžiui buvo skirti teismo įpareigojimai. Išvargęs nuo vidinių rietenų banditų pasaulyje ir nuolatinio policijos puolimo A. Kibildis bėgo į užsienį. Tačiau Belgijoje pateko už grotų įtarus automobilio vagyste. Įtarimams nepasitvirtinus, šiaulietis buvo išleistas į laivę, tačiau 1998 metų pavasarį sulaikytas dėl Šiaulių mokesčių inspekcijos sprogdinimo ir daugiau laisvės nebeišvydo. Viskas baigėsi, kai susirgęs nepagydoma liga A. Kibildis 2005-ųjų pavasarį mirė kalėjimo ligoninėje. Oficiali mirties priežastis – kraujo vėžys.
Maskvoje nužudė V. Žirinovskio rėmėją
Kalbama, kad prieš mirtį A. Kibildis prisiėmė atsakomybę dėl dalyvavimo tarptautinį atgarsį sukėlusioje kriminalinėje byloje – skandalingojo Rusijos politiko Vladimiro Žirinovskio rėmėjo, tabako pramonės magnato Genadijaus Dzenio ir jo apsaugos darbuotojo Genadijaus Kolesničenkos nužudymo.
Iki šiol tai bene garsiausias iki galo ištirtas Rusijoje padarytas nusikaltimas, kuriame minimos lietuviškos mafijos smogikų pavardės. Dvi aukas nusinešusi kruvina akcija įvykdyta 1997 metais sausio 17 dieną Maskvoje, kai sprogo lietvamzdyje įtaisyta bomba. Banditų taikiniu pasirinktas G. Dzenis žuvo iš karto, o po kelių valandų dėl sunkių sužalojimų mirė ir jo asmens sargybinis, kitas apsaugos darbuotojas buvo sužeistas. Žudikai pasižymėjo išskirtiniu įžūlumu, nes pastate, kuriame sprogo bomba, veikė ne tik nužudyto milijonieriaus įmonė, bet ir milicijos skyrius, karinis komisariatas. Tada Rusijos pareigūnams nepavyko išnarplioti šios svarbios bylos, tačiau jos tyrimas pajudėjo tik gavus svarbių žinių iš Šiaulių teisėsaugininkų, kurie ėmė intensyviai domėtis A. Kibildžio parengtais sprogdinimais.
2006 metais gegužės 9 dieną Šiaulių apygardos teismas paskelbė, kad šio anuomet garsaus nužudymo organizatorius vis dėlto buvo A. Kibildis. Vykdytojais pripažinti panevėžietis Laisvūnas Jurys ir vilnietis Alvydas Velička. Jie prisipažino nužudę G. Dzenį. L. Jurys nubaustas kalėti 17, o A. Velička – 13 metų.
Kurį laiką šio skandalingo nusikaltimo užsakovu buvo įvardijamas net Žemaitijos mafijos bosu laikytas Vincas Šilys, Telšiuose anuomet lyderiavusios Šilinių gaujos lyderis. Tačiau jis buvo išteisintas pritrūkus įrodymų. Tiesa, tikrieji G. Dzenio mirties užsakovai liko neaiškūs, tačiau kai kurie asmenys tvirtina, kad nužudyti įtakingą Rusijos milijonierių lietuvių paprašė šios šalies tamsaus verslo lyderiai.
R. Zamolskis sulaikytas po 13 metų nežinios
Po to, kai 2001 metais kaunietis Romas Zamolskis arba tiesiog Zamas pabėgo iš Žiegždrių psichiatrijos ligoninės, kur buvo laikomas už 2 žmonių nužudymą ir pasikėsinimą į policijos patrulį, pareigūnai jam nuolat lipo ant kulnų, tačiau taip ir nepagaudavo. Viena jo pirmųjų aukų buvo 1993 m. Kaune sumuštas ir mirtinai peiliu subadytas Darius Bakanauskas, 1990-ųjų Kauno nusikalstamo pasaulio veikėjo ir skandalingojo „Sekundės“ banko įkūrėjų apsaugininko Gintauto Bakanausko, pravarde Bakano, brolis.
Pats Bakanas iki šiolei nežinomo šaulio buvo nušautas 1997 m. spalį, Kaune, Partizanų gatvėje.
Vos tik laisvėje atsidūręs R. Zamolskis, 2001-ųjų balandžio 17-osios vakarą prie „Maxima“ bazės Vilniuje užpuolė ir sunkiai sužalojo tuomečio Lietuvos žemės ūkio banko inkasatorių. Tada buvo pagrobta tais laikais rekordinė suma – 70 tūkstančių litų.
Praėjus dviem mėnesiams R. Zamolskis kone Vilniaus centre apšaudė du policijos patrulius, kurie jį atpažino. 2001 m. liepos 25 d. Kaune metalo supirktuvėje rasti du sušaudyti žmonės. Žudiko braižas priminė R. Zamolskio veikimo būdą. Dar po kelių mėnesių – rugsėjo pabaigoje Kauno policijos patruliai Zamą pastebėjo Kaune – „Atžalyno“ mokyklos stadione. Tačiau ir čia jis buvo greitesnis – sužeidė du jį bandančius sulaikyti policininkus ir paspruko.
Bene dramatiškiausios R. Zamolskio gaudynės vyko Panevėžyje, kai jis ir bendrininkas Virgilijus Savickis buvo pastebėti 2001 m. spalio 8 dieną. Abu banditai ėmė šaudyti į juos persekiojančius policininkus. R. Zamolskis buvo sužeistas, tačiau nuo pareigūnų sugebėjo pasprukti. Tuo tarpu V. Savickis – su dviem įkaitais – 14-mečiu Aleksandru bei 60-mete Bronislava – užsibarikadavo šios moters bute. Po 15 valandų apgulties įkaitus išvadavo „Aro“ pareigūnai. Operacijos metu V. Savickis buvo nukautas.
Paaiškėjo, kad tą dieną Panevėžyje pasprukęs R. Zamolskis, vėliau slapstėsi ir nusikaltimus toliau vykdė Rusijoje, kol po eilinio plėšimo buvo sulaikytas Jekaterinburge 2014 metais.
R. Zamolskis šiuo metu atlieka 15 metų laisvės atėmimo bausmę Rusijos Federacijoje, Jekaterinburgo pataisos namuose už toje šalyje padarytus nusikaltimus.
Per visą Lietuvos kriminalinę istoriją R. Zamolskis buvo vienas ilgiausiai ieškomų nusikaltėlių. Jis buvo ieškomas net 13 metų. Ne vienerius metus jis buvo laikomas nr. 1 ieškomiausiu šalies banditu. R. Zamolskio paieška paskelbta 2001 metais, o surastas 2014 m. Rusijoje.
Vilniaus bomberis – rekordininkas
XX amžiaus paskutinį dešimtmetį dabar 64 metus skaičiuojantis Valerijus Januškevičius arba Vilniaus bomberis su ginkluotais bendrininkais Anapilin nusiuntė 13 žmonių, dar kelis kėsinosi nužudyti. Šie asmenys buvo šaudomi ir sprogdinami. Bet 1998-aisiais atėjo galas jo ir kitų net 28 sunkius nusikaltimus padariusių asmenų blogio imperijai.
Dar po kelerių metų – 2001-ųjų spalio 26 dieną Vilniaus apygardos teisme jis nuteistas griežčiausia Lietuvoje taikoma bausme – iki gyvos galvos net septynis kartus. Subendrinęs bausmes Vilniaus apygardos teismas nurodė konfiskuoti visą tuomet V. Januškevičiaus turtą ir paskyrė 48 tūkstančių litų baudą. Jo dešiniąja ranka laikytam Vladimirui Rafejenkovui teismas taip pat skyrė kalėjimą iki gyvos galvos.
1992 – 1998 metais Lietuvos sostinę – Vilnių ir jo apylinkes sudrebino serija mįslingų apiplėšimų, pagrobimų, žmogžudysčių, šaudymų, sprogdinimų, pasikėsinimų nužudyti. Aukomis tapo ne tik žymiausi miesto kriminalinio elito atstovai ar šiaip pasiturintys, tačiau pogrindyje gyvenantys vilniečiai: valiutos keitėjai, turgaviečių prekeiviai ar įspūdingas sumas vežiojantys inkasatoriai, bet ir eiliniai niekuo dėti, tačiau nemažais pinigais disponuojantys žmonės ir jų artimieji.
V. Januškevičius buvo išskirtinis tuo, kad ne tik šaudė, bet ir sprogdino pasirinktas aukas savadarbėmis bombomis. Ypatingai didelio atgarsio sulaukė šie jo nusikaltimai: 1995-ųjų gegužę pačiame Vilniaus centre, šalia Vyriausybės rūmų, bomberis susprogdino vieno pirmųjų Lietuvos komercinių bankų „Ekspres“ akcininką Rimantą Grainį, kuris buvo siejamas ne tik su mūsų šalies, bet ir tarptautine čečėnų mafija. O 1996-ųjų rugsėjį pasikėsino susprogdinti ir vieną įtakingiausių to meto sostinės nusikaltėlių iš buvusios „Vilniaus brigados“, vėliau Zelionų grupuotės autoritetą Jurijų Kriukovą, pravarde Kriukas.
Beje, pirmą nužudymą V. Januškevičius padarė nesulaukęs pilnametystės. Jaunystėje daug metų iš sportinio pistoleto šaudęs Valerijus 1972 metų lapkritį baimindamasis sugrįžti namo be stipendijos, panaudojęs treniruočių ginklą ir nušovė taksuojantį vyriškį. Kaip vėliau paaiškėjo - KGB darbuotoją. Už savo pirmąją žmogžudystę dar būdamas nepilnametis V. Januškevičius sulaukė maksimalios bausmės – 10 metų nelaisvės.
Taip prasidėjo kruvina Vilniaus bomberio kriminalinė karjera.
Atsėdėjęs septynerius iš dešimties metų V. Januškevičius ilgą laiką gyveno dorai ir netgi laimingai – gavo išsvajotąjį taksisto darbą, vedė metais vyresnę Galiną, susilaukė su ja dukters, nusipirko butą ir automobilį. Tačiau, Lietuvai atgavus nepriklausomybę, atėjo 1990- ųjų krizė. Visi pajamų šaltiniai staiga išseko.
„Manau, kad nesu gimęs būti nusikaltėliu, manęs tai niekuomet nedomino. Bet kai prasidėjo ekonominė blokada, aš buvau vairuotojas. Įsivaizduojate, kokie buvo laikai? Nėra benzino, nėra ir darbo. Tuo metu man buvo tokios galimybės – arba pačiam nusišauti, arba ką nors nušauti“, – taip apie savo apsisprendimą tapti žudiku už atlygį pasakojo šiuo metu Pravieniškėse bausmę iki gyvos galvos atliekantis V. Januškevičius.
