Juostą įkvėpė paties filmo prodiuserio apsilankymas kalėjime. Tik tas apsilankymas nebuvo atsitiktinis. Įtardamas žmoną neištikimybe kino prodiuseris Walteris Wangeris pašovė tariamą žmonos meilužį. Už pasikėsinimą kelis mėnesius praleido kalėjime. Turbūt nesunku suprasti, jog gyvenimo kokybės už grotų šis penkiomis žvaigždutėmis neįvertino.
Norėdamas atkreipti visuomenės dėmesį, nutarė apie tai pastatyti kino juostą. Tačiau turas po kalėjimą žiūrovui neįdomus, tad iš padėties suktis teko ieškant metodų žiūrovą sudominti savo žinutę paslepiant po veiksmo ir smurto skraiste.
Filmas išskirtinis ir tuo, jog filmuota tikrame Folsomo kalėjime (tame pačiame, kur koncertavo bei albumą įrašė žymusis country atlikėjas Johnny Cash'as). Kad masiškos scenos būtų tikroviškesnės, filme suvaidinti sutiko tiek kalėjimo prižiūrėtojai, tiek kaliniai.
Dažnas kino kūrėjas kalinių portretą piešia lygiai tokį patį kaip ir mūsų, laisvėje vaikštantčiųjų. Manyk, laikas už grotų juos pakeitė, reabilitavo. Čia prisimename Morgano Freemano personažą „Pabėgime iš Šoušenko“ ar Clintą Eastwoodą „Pabėgime iš Alkatrazo“. Šias kino juostas vienija bendra tema – pabėgimas. Žiūrovas skatinamas šiuos personažus palaikyti, sirgti už jų sėkmę. Herojui, su kuriuo praleidžiame daug laiko, pajusti simpatiją nesudėtinga. Tai savotiška žiūrovo jausmų manipuliacija. Apie nusikaltimą ir bausmę dažnai nutylima.
Galbūt laikas praleistas nelaisvėje iš tiesų veda į apmąstymus, paklydimų analizę. Galiausiai Jano Komasos „Kirstaus kūne“ Bielienios personažas atrado Dievą. „Riaušių 11 bloke“ personažai apie nusikaltimą ir bausmę prabyla: vieni žada išėję į laisvę gyventi sąžiningai ir į kalėjimą nebegrįžti. Kiti – tiesiog nori, jog jų gyvenimas esamoje situacijoje būtų humaniškas.
Dono Siegelio juosta verčia kapstytis savo moralėje. Užduoti sau nepatogius klausimus. Ar kaliniai nusipelnė gyventi geriau? Žmogaus teisių komisija atsakytų teigiamai, tačiau visuomenė šia tema susiskaldžiusi. Ar kalinčiųjų reikalavimai pagrįsti?
Juolab, kai filme šių įkaitais tampa kalėjimo prižiūrėtojai, o už kiekvieną, net atsitiktinai (primenu, vyksta riaušės) atimtą kalinio gyvybę, mainais žadama atsikratyti ir vieno prižiūrėtojo. Kur yra riba tarp humaniškumo ir nusikaltimo? Medalis visuomet turi dvi puses. Vienoje – teisė išlikti žmogumi. Kitoje klausimas: ar nusikalsdami šios teisės asmuo nepraranda? Ar teisė gyventi oriai nusveria atimtą gyvybę?
Tai, ko gero, klausimai į kuriuos vieningo atsakymo žmonija surasti nėra pajėgi.
