Spėlionių iš kur tokia keista pavardė Vilniuje daug, tačiau seni futbolo ekspertai gerai žino gynybinę itališkąją catenaccio sistemą, tad neabejotinai kilusi pavardė iš saulėtosios Italijos. Catenaci arba Catenazzi. Vilniaus kapinėse, jei nori kažką išsiaiškinti, tenka būti labai įvairių žinių ekspertu. Nuo karalienės Bonos laikų italai vis atklysdavo/atklysta užsidirbti į šiauriausią pasaulyje itališką miestą.
Kita labiau girdėta ir sava vaikinui augusiam Eidukevičiaus gatvėje, kuriai lygiagreti sovietinio Vilniaus plane buvo Dzeržinskio gatvė. Elenos Dzeržinskos antkapis irgi yra Bernardinuose.
Taigi Kadenacy brolis bei Dzeržinskos sūnus kartu mokėsi Vilniaus pirmojoje gimnazijoje. Gimnazija veikė jau seniai uždaryto Vilniaus universiteto patalpose. Vienas gimnazistas buvo labai ryškus, ežiuku kirptais plaukais, nevaldomas, suprantama tam pasiutusiam vaikiui mokslai sekėsi nekaip, bet tik dėl jo pasiutimo. Dar prasčiau mokslai gimnazijoje sekėsi kitam ilgam liesam jaunuoliui. Jam sekėsi tik tikybos mokslas ir gal todėl vėliau, kai tapo visos bolševikinės imperijos slaptosios tarnybos vadovu, jo čekistai kulto tarnus žudė tūkstančiais. Raudonojo teroro adeptų galvos sukasi kitaip nei normalių žmonių.
Vaikinas ežiuku kirptais plaukais – Juzefas Pilsudskis – paniekinamai aprašė liesą ilgšį iš gimnazijos laikų – pilkas. Nieko daugiau, visiškai pilkas žmogus. Kalbama, kad tas ilgšis svajojo tapti kunigu, bet mama jį ir atkalbėjo. Mama jam ir dvigubą laimingojo vardą davė. Feliksas Sčensny, tai yra laimingasis ir lenkiškai, ir lotyniškai. Nors kitų vaikų vardai buvo LDK bajorų – Aldona, Vitoldas. Dzeržinskių šeima nutarė kūdikį pavadinti Feliksu, nes mama nuvirto į rūsį aštuntame nėštumo mėnesyje ir pagimdė kūdikį neišnešiotą. Nepaisant visko kūdikis gimė sveikas. Feliksas lyg likimo deivių patyčia nebuvo laimingas vaikas, jau ankstyvoje paauglystėje nušovė vyresnę seserį Vandą. Atrodo netyčia.
Feilksas Dzeržinskis turėjo garsią pravardę. Jį vadino Geležiniu Feliksu. Bet ne dėl rūstaus raudonojo teroro. Istorija daug juokingesnė.
Čekistų vadui – na nebuvo jis labai populiarus per pilietinį karą Rusijoje – pro langą į kabinetą įmetė granatą. Feliksas dviem galingais šuoliais nuskuodė į kabinete stovėjusį milžinišką seifą ir uždarė seifo dureles. Nugriaudėjo granatos sprogimas. Dūmai išsisklaidė ir išsigandę kolegos – čekistai puolė žiūrėti ar gyvas jų vadas. Vadą rado laimingai išsigelbėjusį seife. Be sužeidimo, be menkiausio įbrėžimo. Nuo to atsitikimo prilipo ironiška pravardė Geležinis Feliksas. Tik vėliau revoliucinių biografijų dailintojai išaiškino, kad Geležinio pravardė prilipo Feliksui nuo tvirto bei negailestingo elgesio su revoliucijos priešais. Tikroji pravardės kilmė ironiškesnė.
Felikso mama Elena (1849–1896) buvo kilusi iš padorios Januševskių giminės. Januševskių giminėje filomatai ir filaretai, mokslininkai. Tėvas Edmundas Dzeržinskis irgi iš senos LDK giminės, giminės šaknys kažkur nuo Kražių. Geriausios iš motinų, taip parašyta ant kapo, vaikų gyvenimai žiauriajame dvidešimtame amžiuje susiklostė ne kaip. Pats Feliksas mirė nuo širdies smūgio 1926 metais, kai dvi valandas skaitė pranešimą apie ekonomikos būklę Sovietų Rusijoje. Iškalbingas faktas. Ekonominė Sovietų Rusijos situacija buvo tokia, kad nusišauk. Nors jei Feliksas būtų pagyvenęs kiek ilgiau, tikrai būtų įrašytas į trockistus ar dar kokius nukrypėlius nuo partijos linijos bei Stalino priešus. Gal laimingajam ir geležiniam pasisekė numirti savo mirtimi. Du Elenos vaikus sušaudė vokiečiai.
Taigi geriausios iš motinų kapas rymo Bernardinuose nusisukęs nuo kito kapo. Moters, kurios vyras keista itališka pavarde. Bet išdidžiai iškalta antkapyje: ji iš Pilsudskių giminės. Zofija Kadenacova, mirusi 70 metų, mirusi anksčiau nei jos didysis brolis Juzefas Pilsudskis. Jie abu mirė laiku, iki prasidedant Antrajam pasauliniam karui. Zofijos bei Juzefo broliai irgi paragavo karčios brolio šlovės skonio. Sovietai gaudė visus gyvus Pilsudskius. Brolis Kazimieras, užtampytas sovietų, mirė Bucharoje, Uzbekistane, 1941 metais. Bronislovas nusižudė 1918 metais neaiškiomis aplinkybėmis. Brolis Janas Lubiankos kalėjime laukė liūdnos lemties, bet emigracinė Lenkijos vyriausybė ištraukė jį iš Rusijos. Tad Janas mirė po karo Anglijoje.
Vienos giminės kapai ištaškyti po pasaulį nuo Uzbekistano iki Anglijos ir Paryžiaus. Jei istorija būtų švelni Pilsudskiams, tai jie visi būtų Rasose ar Bernardinuose.
Zofija ištekėjo vos 19-ios metų už 42 metų daktaro. Metų skirtumas milžiniškas, bet lyg ir gyveno kartu sėkmingai. Jie turėjo daug vaikų.
1920 metais tie vaikinai, kažkada vaikščioję tos pačios Vilniaus gimnazijos koridoriais jau būdami rimtais vyrais, savų valstybių vadovais, vėl bando vienas kitą įveikti. Feliksui nepasisekė. Juzefas sumalė į smulkius miltus bolševikų armiją. Felikso bolševikinė kompanija jau nerimo Balstogėje, norėdama kuo greičiau pasiskelbti naujais Lenkijos vadovais. Tačiau, po stebuklo prie Vyslos bolševikinė Lenkijos vyriausybė taip greitai bėgo iš Balstogės, kad pametė kelis vyriausybės narius. Ak, kad būtų lenkai pagavę tuos sprunkančius bolševikinės Lenkijos vadovus. Kabotų Feliksas ant pakelės stulpo. Lygiai taip pat vienas didžiausių Stalino priešų – Juzefas Pilsudskis – būtų kankinamas su visokiausiais uždaužymais. Stalinui patiktų kankinti Juzefą. Juk pralaimėjimą Pilsudskiui per sovietų – lenkų karą Josifas Visarionovičius laikė asmenine gėda.
Tai taip darytų vyrai. Moterys padarė kitaip. Jos vis lenda į vyrų pasaulį ir perdaro su savo vaikų gimdymais tą brutalių besivaržančių sportininkų stadioną. Elenos Dzeržinskos dukters Aldonos sūnus iš santuokos su Gediminu Bulhaku. Bulhakas, kokia girdėta tarp Vilniaus mylėtojų pavardė?! Janas Buhlakas visiems amžiams liko geriausiai Vilnių fotografavusiu menininku. Janas ir Gediminas – broliai. Taigi Aldonos sūnus Antonis Ježis Buhakas tampa Pilsudskio adjutantu per 1920 metų karą, ir kaip giminėje įprasta – fotografu. Per 1939 metų Lenkijos katastrofą išveža maršalo Pilsudskio našlę su dviem dukromis į Lietuvą. Taip išgelbėja ir nuo rusų, ir nuo vokiečių. Dar viena detalė: tas pats Aldonos Dzeržinskio sūnus buvo vedęs Juzefo Pilsudskio sesers Marijos dukrą.
Štai taip. Jūs ten, vyrai, kariaukite, o mes moterys, tvarkome reikalus vedybomis ir vaikų gimdymais. Bernardinuose tiedu antkapiai stovi lyg ir nusisukę vienas nuo kito. Pilsudskytės su itališka pavarde antkapis ant aukšto kalno, su vaizdu į besiplėtojantį Paupį, ten sovietų laikais net pūpsojo tikras Dzeržinskio muziejus. Bet muziejus net sovietų laikais buvo kažkoks neįtikinantis, tai autoriui iki šiol gėda – jis niekada neužėjo į tą varganą muziejūkštį. Dzeržinskos kapas kiek toliau nuo skardžio palei upę, kapinių viduriuke, truputį paslėptas. Pamenu kiek pūškavau, kol suradau. Dzeržinska ir Pilsudskytė ramiai ilsisi padariusios savo moterišką tvarką. Atsidūsėjusios, per keliasdešimt žingsnių viena nuo kitos Bernardinuose, truputį nežiūrėdamos į viena į kitą, bet susitarusios dėl taikos.
Juk svarbiau meilė ir vaikai.
