Lietuvoje mes neretai mėgstame bambėti, kad „tie dičkiai žino tik kitus dičkius“, o mus, mažiukus, kartais pamini kokiame egzotiškame kulinariniame bloge, kalbėdami apie lietuviškus didžkukulius ar vėdarus ir (o, siaube) net ten – ne visai teigiamais aspektais, vartodami epitetus „kalorijų bomba“ ar visai tiesmuką – „Shit out – potatoes in“ („mėšlą-lauk, bulves-vidun“). Tačiau prisipažinkime, apie tą patį Liuksemburgą mes žinome ne itin daug – „ai, kažkokie nykštukai“.
Tiesa, esame girdėję, kad šio „nykštuko“ gyventojai beveik nepadoriai turtingi ir senovišku papročiu apsistatę karaliais, grafais bei kitais mėlynojo kraujo asmenimis. Šioje vietoje informacijos turėtojas bus teisus – Liuksemburgas yra vienintelė likusi suvereni Hercogystė nūdienos pasaulyje (originalus pavadinimas – Groussherzogtum Lëtzebuerg).
Pasigilinus, prasirodo, kad mes, lietuviai, turime labai daug bendro su šia valstybe – tiek istoriškai, tiek tam tikrais būdo ir mentaliteto bruožais.
Istorinė pradžia, tiesa, buvo kiek skirtinga – nors Liuksemburgas, kaip ir Lietuva, įsikūręs savotiškoje Europos kelių sandūroje (vakaruose ir šiaurėje šalis ribojasi su Belgija, rytuose - su Vokietija, pietų siena remiasi į Prancūziją), tačiau tuo metu, kada Lietuvos didieji valdovai plėtė savo žemes į rytus, artėdami prie Juodosios jūros, Liuksemburgas patekdavo į skirtingų didesnių kaimynų įtakos zonas.
Tačiau naujesniais laikais, ieškodami bendrysčių, jų galime atrasti – kaip ir lietuviai, liuksemburgiečiai vertina savo nepriklausomybę ir, neduok Dieve, tu juos pavadinsi vokiečiais. Tiesa, kitaip negu lietuviai, Liuksemburgo gyventojais didžiuojasi ne tiek savo etnosu ir istoriniais pasiekimais, kiek atskira karalių dinastija, kadaise valdžiusia Šventąją Romos Imperiją, o „visokius ten Habsburgus, Burbonus ir kitus“ neretai vadina okupantais.
Išskirtinis liuksemburgiečių mentalitetas, kaip ir kalba, vadinami „liuksemburgiš“. Ir jeigu kalbą vartoja apie 600 000 žmonių visame pasaulyje (priskiriama germanų kalbų grupei, tačiau eilinis vokietis ją suprastų tik vos vos, t.y. kaip lietuvis greitakalbę latvišką šneką), tai mentalitetas buvo ir yra unikalus nacionalizmo ir kosmopolitiškumo mišinys.
Kaip autoriui teigė 15 metų Liuksmeburge gyvenantis tautietis, skirtingai nuo šalyje esančių imigrantų (o jie sudaro vos ne pusę Liuksemburgo gyventojų), vietiniai kaimynai sveikinasi, šypteli, tačiau į kalbas nesileidžia. Toleruodami atvykėlius ir šalies tarptautinio atvirumo politiką liuksemburgiečiai puoselėja savo šaknis – vietinių nacionalinių švenčių metu gatves užplūsta minios, ypač tai pastebima švenčiant...hercogo gimtadienį.
Pamenat posakį „trys lietuviai-penkios partijos“? Liuksemburgiečiai elgėsi panašiai. II-ojo Pasaulinio karo metu, naciams okupavus mažytę šalį, kaip ir kitose jų užimtose teritorijose susikūrė vietinis rezistencijos judėjimas, kuris, dabartinio Kauno dydžio (pagal gyventojų skaičių) teritorijoje apėmė net 9-ias skirtingas pasipriešinimo organizacijas. Viena jų jungė studentus, kelios buvo atvirai komunistinės pakraipos, net dvi organizacijos pasivadino vienodu pavadinimu („Patriotų Lyga“). Kai kurie nariai net tyliai pritarė nacių vykdomai žydų tautybės asmenų naikinimo politikai, tuo pačiu aršiai priešindamiesi savo šalies okupacijai. Žodžiu, vokiečių gestapo (Geheime Staatspolizei .vok., nacių slaptoji policija) turėjo darbo.
Tik 1944-aisiais, visiems rezistentams pavyko susivienyti į „Unio'n vun de Fräiheetsorganisatiounen“ arba – Unio‘n („Sąjungą“). Būtent „Sąjungos“ nariai ir dalyvavo vieninteliame liuksemburgiečių mūšyje su Vokietijos Vermachtu (nacių ginkluotosios pajėgos), kuriame pergalę šventė...Liuksemburgo gynėjai.
1944-ųjų rugsėjį susidarė neapibrėžta padėtis – Sąjungininkai dar mėnesio pirmoje pusėje įžengė į šalį, vokiečiai be pasipriešinimo ją užleido įsitvirtinę visai šalia, jau Vokietijoje, Mozelio, Ūro ir Zauerio upių pakrantėse įrengtose gynybinėse pozicijose. Amerikiečiai prie jų pernelyg nesiartino, o Liuksemburgo „Sąjungos“ nariai išstatė savo žvalgybos postus priešingose upių pusėse. Kas rytą šalys galėjo užuosti viena kitos kepamos kiaušinienės kvapus, sklindančius iš lauko virtuvių, ir apsikeisti vokiškai-liuksemburgietiškais keiksmažodžiais.
Vienas svarbiausių pasipriešinimo atsparos-žvalgybos punktų buvo Viandeno pilis ir miestelis įsikūręs jos papėdėje.
Situacija kiek priminė Austrijos Itter pilyje besiklosčiusius įvykius (apie tai rašiau čia – Keisčiausias II-ojo pasaulinio karo mūšis), tačiau Viandeno gyventojai nutarė ne tik laukti karo atomazgos ar pasyviai gintis, tačiau...patys pulti vokiečius.
1944-ųjų lapkričio 15-ąją, pastebėję „keistai besielgiantį priešą“ Liuksemburgo partizanai smogė „visa savo galybe“ – iš vienuolikos nacių patrulio narių penki kariai žuvo, keli buvo sužeisti.
Vokiečiams to jau buvo perdaug ir lapkričio 19-ąją per upę persikėlė maždaug 250 vyrų – kelios sustiprintos Vermachto kuopos (kitais duomenimis tai buvo jungtinis SS padalinys). Kaip išsireiškė vienas istorikas karui pasibaigus – naciai nusprendė pamokyti šituos „riaumuojančius peliukus“.
Surengę miestelio ir pilies apšaudymą minosvaidžiais, puolantieji įsiveržė į Viandeną, šešiems pėstininkams net pavyko įsiveržti į pilį susprogdinus jos vartus. Patys gynėjai išskirstė savo pajėgas – keturi gynė pilį, 26 vyrai pasiliko miestelyje. Gynėjų tarpe buvo penki amerikiečiai ir vienas belgų vertėjas. Prasidėjo kova „vyras prieš vyrą“ už kiekvieną namą pilyje, tiesiogiai – „už kiekvieną kambarį“.
Po gerą pusdienį trukusių kautynių, 250 vokiečių neatlaikė Liuksemburgo „riaumojančių peliukų“ spaudimo ir pasiemę su savimi aštuoniolika nukautų karių pasitraukė į Vokietiją. Gynėjų gretose buvo vienas nukautas ir šeši sužeisti kovotojai.
Nepraėjus nei mėnesiui, vokiečiai surengė paskutinę savo didžiulę kontrataką Ardėnuose, vadinamą „Batlle of Bulge“ vardu. Jos metu Liuksemburgo rezistencija nevaidino praktiškai jokios reikšmės didžiųjų valstybių kovose, tačiau Viandeno pilies „riaumojančių peliukų“ užsispyrimas ir drąsa paliko nemenką žymę Liuksemburgo valstybės piliečių sąmonėje.
Kaip sakė Dalai Lama XIV: „Po sunkių išbandymų gyvenimas kartais tampa prasmingesnis“.
