Skaitai ir matai, kad yra aktualijų.
Aktualu susivokti ir savo istorijoje, ir dabartyje. Ar matome ateitį?
Straipsnį „Gėlės žmonijai, paminklai be datų“ rašiau ir plėtojau dar prieš Sąjūdžio Steigiamąjį suvažiavimą, tad 1988 m. vasarą ligi rugsėjo. Tai patvirtina juodraštis kišeninėje užrašų knygelėje (kažkaip išliko). Straipsnis, iš dalies aptvarkytas, kai kur trumpesnis, bet ir papildytas, pasirodė mano tekstų apie pertvarką knygelėje „Atgavę viltį“. Tad apima 1988–1990 m. laikotarpį kaip galimos ir utopinės Lietuvos kultūros programos eskizas. Kai kur panašu į manifestą. Dabar jį papildo, patikslina, paaiškina išlikusi juodraščių medžiaga. Tokiu pavidalu dokumentas skelbiamas pirmą kartą.
Pasikeitęs laikas ir viešasis žodynas, kitos realijos ir nutolusios ankstesnės sampratos kviečia dar kai ką paaiškinti.
Respublika – tai Lietuvos sinonimas, o ji jau buvo suvokiama kaip šalis, laikinai okupuota, bet žengianti į būsimą, atgausimą valstybingumą. Respublika – vienas dalykas, o SSRS – kitas. Tegu ir „tarybų šalis“ ar panašiai.
Taip reikėtų suvokti ir nurodytą artimiausiąjį tikslą – maksimalią Lietuvos autonomiją dar Sovietijoje. Kol kas.
Iš to, kas 1988-aisiais buvo plačiai rašyta ir nespausdinta, padariau straipsnį minėtai 1990-ųjų pertvarkos tekstų knygelei, bet jis kažkodėl nepateko į antrąjį rinkinio „Atgavę viltį“ leidimą Kanadoje 1991 m. Todėl ir liko, manau, nepelnytai užmirštas, nors nėra visai pasenęs. O anai pirmajai publikacijai jau 1990-aisiais prirašiau pradžią ir pabaigą.
Tiek paaiškinimo.
Gėlės žmonijai, paminklai be datų
1988-ųjų vasara. Tarp pirmojo mitingo ir Steigiamojo suvažiavimo*
* Dalį šio teksto paskelbė Švyturys 1988 m. spalio mėn.
Tauta sukuria kultūrą. Tai kalba, raštija, mokslo ir meno formos, tai ir gamyba, ir buitis, ir papročiai, tikėjimai, tradicijos. Visa susiję. Kai archeologai atkasa nežinotą kultūrinį sluoksnį, jie skaito žemėje likusias, lentynėlėse dar neišdėliotas žinias: kaip tie žmonės gyveno, kokiais įnagiais dirbo, medžiojo, kovėsi, ką valgė, kuo rengėsi ir puošėsi, kas jiems buvo gražu. Sena daina apie mergelę primena ir paaiškina, kaip jie mylėjo.
Jei po tūkstančio metų bus kam kasinėti mūsų laikus, visos žemių ir popierių iškasenos vėl teiks žinių. Kokį dirvožemį gavome, kokį palikome, kaip staiga XX amžiaus pabaigoje keitėsi Lietuvos upės ir ežerai, kokios naujos ir senos ligos susukdavo iškasamus (mūsų) kaulus, kokios mintys vargino apysveikes ir prakiurdytas kaukoles ir kodėl taip buvo?
Gal kokia patefono plokštelės nuolauža su populiarios dainelės posmu pasakys ir paaiškins nepaprastai daug: štai, kas jiems buvo gražu, štai kaip jie mylėjo ir apie ką taip nežmoniškai stengėsi negalvoti, tokiu būdu dainuodami.
O tuo tarpu gyvenam, plūkiamės, keikiamės, džiaugiamės. Skurdinam kalbą, papročius, tradicijas; naikinam palikimą; sukuriam – netolygiai sėkmingai – šį bei tą mokslo, literatūros ir meno baruose. Visas tas gyvenimas ir kūryba yra mūsų kultūra, materiali ir dvasinė; kitas tik iš nesupratimo ar nejučiom supaprastindamas dažnai laiko kultūrą vien dvasiniu gyvenimu, išreikštu kūrybos būdais.
Iš dalies tai teisinga. Gyvenimo turinį sudaro žmogaus nusiteikimas – viltis arba neviltis; noras kurti ką sau ir savo vaikams arba abejingumas, netikėjimas bent kiek tolesne ateitim; atsivėrimas ir užsisklendimas; polinkis brandinti, reikšti asmens orumą ir vertę arba išsibarstyti be vidinių pagrindų, bėgti nuo problemų – nusigerti.
Tą turinį atspindi kūryba. Mūsų kūryboje ne tik būsimos kartos, jei bus jų, matys, kaip ir kuo gyvenom, bet ir mes patys čia turim nemeluojantį veidrodį.
O žinia ir tai, kad kūryba nėra vien tautinė savimonė ir palikimas nežinomiems paveldėtojams.
Tautos kūryba – gėlės žydėjimas, nepakartojama forma ir spalva praturtinantis pasaulio pievą. (Ši metafora, virtusi straipsnio pavadinimu, pavartota ir pranešime Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio Steigiamajam suvažiavimui 1988 m. spalio 22 dieną.)
„Tegul žydi šimtas gėlių“, – sakė pirmininkas Mao (rodos), ir čia gal bus vienintelis (?) blogo pirmininko geras įnašas į socialistinę ideologiją. Tada – ar ne prieš trejetą dešimtmečių – tas jo posakis skambėjo kaip meno krypčių pliuralizmo (daugiariopumo) šūkis, kur kas pažangesnis už Tarybų šalyje tebepuoselėjamą „idėjinį grynumą“. Nors gana neaišku, kas tas teigiamai linksniuojamas socrealizmas, bet visai aišku, kad kiekvienas nukrypimas nuo jo yra ydingas, blogas, rūsčiai smerktinas. Ko jau ko, bet ekspertų niekada netrūko.
„Šimtą gėlių“ perkėlę į tarptautinę ir istorinę plotmę, atsidursime Europos humanistinės minties tradicijoje, siekiančioje bent jau Šviečiamąjį amžių. Johanno Gottfriedo Herderio rinkinys „Tautų balsai dainose“ ne vien pateikė pluoštelį lietuvių liaudies dainų kartu su žinomų „didžiųjų“ ir kitų nežinomų „mažųjų“ tautų (estų, latvių, čigonų, eskimų) kūryba. Jis teigė didelę visų vertę, akivaizdžiai rodė, kad kiekviena tauta, gausi ar negausi, geba kurti šedevrus. Ir kiekvienas tinka, kiekvienas reikalingas „tautų balsų“ puokštei praturtinti. Lietuvos ir lietuvių kūrybos balsas, tąkart bene pirmąsyk ryškiau suskambėjęs, netrukus palydėtas Kristijono Donelaičio „Metų“ ir Liudviko Rėzos „Dainų“ publikacijų, vis tvirčiau skamba tautų bendrijoje.
Šiandien, turėdami sukaupę daug didesnį įnašą, juo skaudžiau susiduriame su dabartinėmis biurokratinio centralizmo kliūtimis, blokuojančiomis laisvą tautų bendravimą.
Kokia stagnacijos dešimtmečių veidmainystė – neleisti užsienin išsamių tautinių parodų (nebent praslysta per kokią draugystę), dar daugiau – dailininkas negali net savo tautai rodyti drąsiausių, kūrybiškiausių darbų (pernelyg modernu, „vakarietiška“), bet valstybė pardavinėja juos pavieniams užsienio pirkliams [maršanams], pasiimdama valiutą.
Ko verta tebesitęsianti praktika, kad garsūs muzikai vyksta gastrolių į užsienio šalis, uždirba valiutą valstybei, nelyginant kokiam tų muzikantų savininkui, patys tegaudami trupinius. Kadangi ir trupiniai šio to verti, o dar svarbiau menininkui yra parodyti save, savo meną – tai žeminkis, muzikantėli, Maskvos „kultūrinėse“ įstaigose, tempk dovanas ir iš Lietuvos, ir iš užsienių, antraip anas labai svarbus, labai užimtas valdininkas arba ta išsipusčiusi, iš aukštybių dėbčiojanti valdininkė sugriaus tavo planus, be atsako pražudys stalčiuose net garbingiausius pakvietimus.
Vis didesnį susidomėjimą kelia mūsų kompozitorių kūryba, atsiranda pasiūlymų rengti užsieniuose lietuvių šiuolaikinės muzikos koncertus, net festivalius... Juoda kančia ir beveik beprasmiška tikėtis, kad pavyks ką nors vėlgi Maskvoje „prastumti“ per centrinę kompozitorių organizaciją, kuri tik žodžiais rūpinasi visos tarybinės muzikos propagavimu, o be jos pritarimo „neturi teisės“! (Įkurti atitinkamą biurą Lietuvoje, aišku, neskiriama lėšų.) Taip, čia irgi valiuta, kurios ta šalis gautų už mūsų kūrinius, bet TSRS kompozitorių sąjungos aparatininkai šaltai numoja ranka ir į šalies interesus. Reiktų mat padirbėti, o kam tas vargas?
Todėl ir kultūrai būtina decentralizacija, maksimali [respublikos] autonomija. Tada Lietuva tiesiogiai bendraus su pasauliu, pati kviesis ir siųs menininkus, rodys tautos kūrybą. (Panašūs dalykai ir mokslo, ir sporto srityse.) Kai tie kontaktai teiks pelno – tautos kūrybiškumas, jos kultūra skatina užsienio turizmą – atsiras valiutos ir dailininkų dažams, ir muzikų instrumentams, ir kompiuteriams, ir sintezatoriams. Šiek tiek jos būtų ir dabar, betgi „nėra, draugai“. Ir sėdime lyg apkvailinti, jausdami, kaip juokinga ir pikta maldauti to, ką patys muzikai jau yra uždirbę.
Nereikia čia galų gale nei valiutinių sferų. Antai muzikos kūrybai remti, kompozitoriams padėti yra TSRS muzikos fondas, į kurį suplaukia [rublinis] procentas iš visų apmokamų koncertų. Tai kas, kad Lietuvoje itin išvystytas koncertinis gyvenimas – gali jį dar padvigubinti, patrigubinti, atitinkamai gausinti ir pajamas, ir atskaičiavimus į didįjį bendrą katilą (nekenktų viešumas!), bet vis tiek gausi vien tą seniai nustatytą biudžeto šaukštelį.
Tokie tat konkretūs dalykai, kuriuos gal tiktų vadinti meno kūrybos ekonomika. Ji neatsiejama nuo realaus gyvenimo, ji lengvai suvokiama, nes turi atitikmenų kitose visuomenės gyvenimo srityse, bet vis dėlto nesudaro kultūros esmės.
Kultūra pirmiausia yra dvasios gyvybė, dvasios raiška. Iš čia, iš to supratimo turėtų augti kitos teorinės ir praktinės idėjos.
Nūnai atėjo laikas, kai normalūs dalykai, pasakyti ar net mėginami įgyvendinti, atrodo ryžtingi, revoliucingi. Bet štai prie jų jau pripratom, jie atrodo paprasti, natūralūs. Taigi pabandykim drąsiai bent įsivaizduoti, kaip normaliai turėtų vystytis dabartinės ir būsimos Lietuvos kultūra.
Vaikų auklėjimas darželiuose priklauso nuo tėvų noro ir ištekliaus. Yra valstybės išlaikomi darželiai ir yra privatūs (gali vadintis kooperatiniais). Valstybiniuose darželiuose vaikai prižiūrimi jų nesargdinant (pagausėję susirgimai dėl maisto ar peršalimų – apsileidimo ženklas, tad gėda ir nuobauda). Auklėjimas – pagal naujas, žmoniškas ir vaikiškas, programas bei rekomendacijas, be kvailinančių „politinių“ injekcijų ir kalbų mišrainės (visas personalas gražiai taisyklingai kalba vaikų gimtąja kalba), pagrįstas tautosaka ir žaidimais. Be muštro, peikimų, gąsdinimų, be pastangų suformuoti vienodai besielgiančias lėlytes, o su dėmesiu ir meile kiekvieno vaiko individualybei. Privatūs (kooperatiniai) darželiai gali būti visai maži, įrengiami vaikus mylinčių moterų butuose ir panašiai – taigi su dar geresne priežiūra ir individualiu dėmesiu, nors gal brangiau tėvams kainuojantys. Auklėjimo principai čia tie patys, tik dar laisviau, kūrybiškiau taikomi. Antai pagal vaikų elgesio, kalbėsenos ir saviraiškos trūkumus (atitinkamai tėvams pageidaujant), pagal auklėtojų talentą ir polinkius bei kvalifikacijas ryškėtų balsu sekamų ir kartu su vaikais kuriamų pasakų arba muzikos, šokio, sporto vaidmuo; galbūt ir religinės, ir etikos valandėlės. Visa tai įmanoma, kai vaikai – tėvų, o ne valstybės, kai tėvai gali pasirinkti, į kokį darželį jų vaikutis eis, ir, matydami rezultatus, pritaria arba nepritaria. Pastaruoju atveju atsiima, pakeičia darželį, todėl prasčiau besitvarkąs privatus natūraliai užsidaro.
Vidurinių mokyklų programos formuojamos ir tvirtinamos, jei reikia tvirtinti, respublikoje, tad be jokių „aukštesnių“ už ją, neva geriau išmanančių instancijų. Programos įvairios, nes ir mokyklos įvairaus profilio, kurį lemia jų pačių iniciatyva, žmonių norai ir visuomenės poreikiai. Pedagogika atgauna humanistinę kryptį. Mokytojo profesionalumą lydi pašaukimo aureolė, nebe amatininko valdininko pančiai. Principinis nacionalinės mokyklos tikslas bei metodas – dvasinis ugdymas ir žengimas į žinių pasaulį per gimtąją kalbą, tautosaką ir tautodailę, per savosios literatūros, istorijos, krašto geografijos pažinimą. Taip nuo mažumės formuojamas tikras gimtosios žemės šeimininkas, sąmoningas šalies patriotas, būsimas atsakingas pilietis.
Aukštosios mokyklos puoselėja didžiausią kultūros turtą – nacionalinę inteligentiją. Čia atkurtas mokslo prestižas, keliamos idėjos, laisvos diskusijos lavina kritinį mąstymą, žadina kūrybiškumą. Universitetai Vilniuje ir Kaune,1 visos aukštosios mokyklos naudojasi savivalda ir autonomija. Demokratiniai savivaldos principai duoda pavyzdį, ko jaunieji inteligentai sieks, ką puoselės, įsilieję į visuomenės gyvenimą. Prisiminimai, senųjų godos, kokie kadaise būdavo rektorių rinkimai Dailės arba Pedagoginiame institute, skamba tarsi sąmojinga fantastinė literatūra apie marsiečių papročius.
Respublika, suprantama, disponuoja nevaržomais ryšiais su visu mokslo pasauliu, pati priima užsieniečius, norinčius čia studijuoti, o savo jaunimą siunčia tobulintis užsieniuose. Žmonės niekaip nesupranta, kodėl kadaise tie keliai vesdavo per vieną didelį miestą už respublikos ribų ir taip lengvai nutrūkdavo... Atvejis, kai senaisiais 1988-aisiais penkiems Vilniaus universiteto absolventams jau su vizomis ir bilietais į užjūrio universitetą vis dėlto neleista išvykti, nepateikiant net formalaus paaiškinimo, netelpa į sveiką protą.2 Prie alaus bokalo pasakojamos ir dar įdomesnės senų laikų istorijos.
Meno kūryba rūpinasi patys menininkai, burdamiesi, jei nori, į vienminčių draugijas arba vienkrypčių organizacijas. Valstybė padeda respublikos ir jos tautų kūrybą rodyti visur pasaulyje. Rašytojų ir mokslininkų knygoms, aktualiai periodikai popieriaus visada tiek, kiek reikalauja paklausa. (Valstybė mãno, kad nepateisintų savo buvimo, jei neužtikrintų bent popieriaus nacionalinei raštijai).3 Architektai vėl kuria, nebevaržomi statybininkų diktato (ir lietui neatsparių plytų deficito), todėl su triguba atsakomybe mąsto apie žmones, kurie gyvens jų suprojektuotame name, jų mieste.
Respublikos gamta ir menas, visi istorijos paminklai be savo tiesioginės dvasinės vertės suvokiami dar ir kaip didžiausias pajamų šaltinis, pagrindas išvystyti tarptautinį turizmą. Todėl jie nuoširdžiai, šeimininkiškai puoselėjami, o buvę griovimai, niokojimai, apribojimai ir teršimai atrodo kaip nugrimzdęs praeitin, į blogą sapną panašus bepročių laikas.
Atitinkamai suvokiama Lietuvos gamta – ne kaip užnuodijimo, atsiprašau, naudojimo, eksploatacijos objektai, o pirmiausia kaip čia gyvenančių žmonių laimės pagrindas. Be to, nejučiom pastebėta, kad graži, švari gamta – daug didesnis pajamų šaltinis, nepaprastai išaugus tarptautiniam turizmui į tokį retą XXI amžiuje žalių miškų, mėlynų ežerų, nafta neužterštų paplūdimių kraštą.
Dorovė – kultūros dalis ir žmoniškos būties pagrindas – vėl grįžta į visuomenės gyvenimą, tarpusavio santykius, profesinį ir bet kurį darbą. Kenkti kitam, apsileisti, burnoti, vengti darbo arba dirbti blogai, gaminant niekalą, – visa tai smerkia viešoji nuomonė, taip besielgiantis žmogus niekam neatrodo nei drąsus, nei protingas. Panieka ir užuojauta lydi girtuoklį, užuojauta ir parama – jo šeimą. Gerti iki kojų ir liežuvio strapaliojimo yra didi gėda – tai asmenybės nevisavertiškumo ženklas.
Kadangi religija vėl suvokiama kaip normali kultūros dalis, tai ir bažnyčia nebelaikoma nei valstybės prieše, nei mirtina kitos ideologijos konkurente – siekiama visų jėgų bendradarbiavimo. Tikintiesiems grąžinamos bažnyčios, leidžiama statydintis naujas, norima, kad iš jų sklindanti etika ir estetika juoba tarnautų gėriui.
Žmonės dirba ir dainuoja...
Buvęs laikas, tebesąs, ateisiantis laikas – ėgi pastarąja sąvoka pradėjau aną utopijos žanro intarpą,4 po kurio jau reikia ir baigti triskart atidėliotą ir vis plėtinėtą straipsnį, tam tikrą kultūrinės pertvarkos tikslų, siekių eskizą. Bendrąją situaciją ir uždavinius, kuriuos išspręsti padės Lietuvos persitvarkymo sąjūdis, dabar mėginsiu formuluoti paprastomis tezėmis.
Tautos kultūros prigimtinė paskirtis – būti savimi ir tuo praturtinti pasaulio tautų bendriją, jų kultūrų visumą.
Kas kliudo tautai subrandinti save, sukrauti gražiausius žiedus, juoba kas veikia, kad jos kultūra sunyktų ir išsigimtų, tas tyčia ar netyčia nusikalsta žmonijai.
Kas kovoja prieš tokią klaidingą veiklą arba sąmoningai piktą kėslą, tas gina ne tik savo tautą – jis gina teisingumą ir žmoniškumą.
Šį Sąjūdžio linija – humanistinė plačiausia prasme, kad žmonių širdyse būtų daugiau vilties ir noro gyventi, o akyse – šviesos, žvelgiant į ateitį.
Bet štai čia susiduriame su kita, anksčiau beveik nenumatyta grėsme.
Norint gyventi dvasiškai visavertį gyvenimą, norint regėti ir kurti šviesesnę ateitį, reikia apskritai gyventi.
Ekologinė padėtis, ekologijos krizė Lietuvoje pasiekė kritinę ribą.
Dar dešimtmetis, gal vos keleri metai, ir Nemuno kraštas taps mirusiu Nemuno kraštu. Žydroji Baltija – nuodingas purvynas. Marios vienos ir kitos – balos be žuvų, tik infekcijų židiniai. Švelnusis Lietuvos dangus jau nebe protarpiais, o ištisai rūgštimi laistys gelstančius pušynus. Kuo laistysim sąžinę? Ir kokie gims mūsų palikuonys, kiek jų begims?
Tauta turi norėti gyventi ir kovoti už visą gyvybę, kitaip ji jau dabar yra mirštanti, o dar trumparegė, šiuo ar tuo pasisvaiginanti būtybė.
Ir džiaugsmas, kad prisiperkam brangių daiktų, ir kad turime mokslo, meno pasiekimų, kurie pastebimi pasaulyje, kurie ten garsina Lietuvos vardą – ar tai nėra trumparegių tostai prie stalo, puotaujant maro metu?
Nesakau, kad neturime tikrų dvasinės kultūros žiedų, nesakau, kad jais nereikia džiaugtis. Bet kad nebūtų taip, jog statomės avansu paminklus be datų. Gal kas nors paskui nustatys apytikrį laikotarpį, kada šitame pamišusios civilizacijos išnaikintame krašte gyveno iš tiesų gabi, iš tiesų darbšti, daug ką mokėjusi gerai daryti lietuvių tauta.
Nepeiktini nė paminklai – ką dar spėsime įnešti į žmonijos mokslo ir meno lobyną, lietuviškai pasirašydami, kad buvome. Tai tuo atveju, jeigu nebeįstengsime susivokti, nepajėgsime pasipriešinti ekologinei ir kitoms beprotybėms.
Bet nejau nepajėgtume?
1 Intensyvus visuomenės, inteligentijos ir Sąjūdžio siekis, kad Kaune būtų atkurtas Vytauto Didžiojo universitetas
2 Užrašų knygelėje išliko ir duomenys apie tą pasityčiojimą: „VVU IV k. – į Viskonsino universitetą. Linas Galkauskas, fiz.; Gintautas Stankūnavičius, geol.; Raimundas Lideika, teis.; Ragnė Racevičiūtė, angl.; Simona Biveinytė, psichol.“
3 Popieriaus iš valdžios galėjai gauti arba negauti. Sąjūdis jo atsiveždavo net iš Komijos...
4 Nuo teksto vietos juodraštyje: „Atėjo laikas, kai jau reikia...“
